Liberalai toliau kalasi vinis į karstą

RokiškisRabinovičius prieš kelias dienas patarkavo liberalus. Noriu ir aš, tik truputį iš kito šono. Mane siutas ima, nes balsuot gi už juos žadėjau ir nebežinau ką daryt. Alternatyva būtų konservatoriai, bet man visiškai netinka jų požiūris į šeimą, seksualines mažumas, bažnyčios įtraukimas į politiką, abortus, mane biesina jų dagiai. Socialdemokartai, darbiečiai, tvarkiečiai, lenkai net svarstymo neverti. Valstiečiai, nors turi visokių privalumų (pvz. į kultūros ministres siūlytų Lianą Ruokytę-Jonsson), bet mane gąsdina. Tai ir parinuos ir pykstu ant liberalų, kad mus taip nuvylė ir paliko be pasirinkimo.

Masiulio ir MG reikalas šūdinas. Bet kas mane dar labiau toliau užmušinėja yra jų elgesys jau po didžiojo sprogimo. Po viso to Masiulio skandalo išvirtimo viešumon, man buvo ne tik pikta, bet ir gaila jų. Tada Gentvilas pareiškė, kad jiems svarbiausia išsaugoti tikruosius liberalų rinkėjus. Va galvoju kaip gerai.  Bet tuomet prasidėjo. Nei Šimašius nei Gentvilas, du partijos lyderiai, nedalyvavo LGBT eitynėse, nes, matyt, galvoja, kad Lietuvos visuomenėje, net liberalioje, nusiteikimas prieš homoseksualus stipresnis už palankumą ar toleranciją jiems. O juk tiems tikriesiems liberalių vertybių išpažinėjams bei jų vėliavnešiams turėtų būti visiškai nesvarbu kas ką myli ir kas su kuo miega.  

Tada kitas nuopuolis, kai, matyt, baisingai bijodami nesurinkti 5 % ir nepatekti į Seimą išreitingavo į viršūnes Antano Guogos tipažo žmones. Alekną ir Savicką. Nieko prieš, geri sportininkai ir viską. Bet populistiškiau kažin ar įmanoma. Pamatę Aleknos ir Savicko pavardes už liberalus balsuoti gali tik tie, kas už juos balsuodavo dėl Guogos buvimo partijoje. Ir tai nėra tikrasis hard core liberalų elektoratas.

Ir šitaip bebandydami surinkti tuos 5 % liberalai tik atbaido tikruosius ir ištikimuosius savo rinkėjus, nuvilia juos taip, kad tie apskritai nebenori balsuot rinkimuose ir supyksta ant liberalų taip, kad nebebalsuos už juos ne tik šį spalį, bet ir kituose artimiausiuose rinkimuose.  Taip besimėtydami tarp „norime išsaugoti tikruosius liberalų rinkėjus“ ir „reikia bet kokia kaina surinkti 5 %“ liberalai susivarys taip, kad tikrai tų procentų nesurinks.

Sėdžiu pikta ir pasimetus. Tai už ką balsuot? Juk jau užsiregistravau VRK, kad atsiųstų biuletenį į Goa.

Lazda turi du galus: koks jausmas būti nemėgstamu imigrantu?

#Brexit jau aptartas ir visaip praanalizuotas politikų, politologų, ekonomistų, bankininkų, eilinių žmonių gatvėse ir facebookuose. Prisipažinsiu, britai nustebino. Ir visokias įžvalgas ir pramatymus girdėti ir skaityti šiandien buvo įdomu, gi žurnalistinis smalsumas.

Pagalvojau ir dar apie vieną aspektą. Lazda turi galus. Tuo antruoju dabar ir gauna nemaža dalis lietuvių. Ne visi, bet tikrai dažnas (per dažnas) užsienyje (ir Lietuvoje) gyvenantis lietuvis yra labai neigiamai nusiteikęs prieš imigrantus tiek savo gyvenamoje šalyje, tiek gimtojoje Lietuvoje. Taip dažnai mūsų tautiečiai JK skundžiasi ir bjaurisi kaimynais indais, pakistaniečiais, lenkais, albanais, taip dažnai piktinasi, kad į Lietuvą privažiuos visokių „juodašiknių“. O šiandien sužinojo, kad britai (didesnė jų pusė) apie  juos galvoja lygiai taip pat kaip jie apie tuos „babajus“ ir „juodašiknius“. Kad jiems lietuviai ar kiti ES šalių piliečiai lygiai taip pat atgrasūs, kaip mūsiškiams emigrantams kiti savo šalį dėl vienokių ar kitokių priežasčių palikusieji.

Žinoma, ne visi, tikrai ne visi lietuviai JK nusiteikę rasistiškai. Daugybei žmonių gyvenimas svetimoje, daugiakultūrinėje erdvėje atvėrė platesnį akiratį, o kai kurie jau ir išvykdami jį tokį turėjo. Bet tiems su plačiu akiračiu šitas Brexit reikalas ir nebus toks skausmingas (nekalbu apie emocinį aspektą) kaip tiems, kurie dirba paprastus ir prastus darbelius (arba nieko nedirba) ir keiksnoja „babajus“. Londono City darbuotojas gana nesunkiai pakels sparnus į kokį Singapūrą ar Niujorką. O piktasis juodadarbis kitų imigrantų nemėgėjas jausis nukentėjęs ir sakys, kad britai durni ir siaurakakčiai, kad nevertina mūsų bei mūsų indėlio į jų ekonomiką

Ir dar. Nelabai linksma turi būti šalyje, kur beveik pusė piliečių liūdi dėl referendumo rezultatų. Ir dar keli milijonai jos gyventojų, ne piliečių, jaučiasi nereikalingi, atstumti ir pažeminti.

Lietuviška žiniasklaida ypatinga: Kai naujienų portalo redaktorius dirba kitam naujienų portalui

Praėjusiame blogo įraše stebėjausi baisingai trumpa lietuvių atmintimi. O šiame – lietuviška žiniasklaida.

Lrt.lt naujienų  vyr. redaktorius rašo straipsnius/komentarus didžiausiam Lietuvos naujienų portalui Delfi.lt ir niekam tai, matyt, neatrodo nei keista, nei koks nesusipratimas. O man atrodo.

Įsivaizduokime, kad britų bbc.com ar bbc.co.uk vyr. redaktorius rašinėtų į kokį MailOnline ar Telegraph.co.uk. Ar tai būtų priimtina ir normalu?

Visų pirma, mano manymu, Delfi.lt ir Lrt.lt yra du konkuruojantys naujienų portalai ir jau vien todėl nei vieni kitų tekstų turėtų perpublikuoti, nei juolab, kad Vladimiras Laučius rašinėtų į Delfi.lt (beje, prie jo tekstų net nebūna jokios užuominos, kad jis dirba Lrt.lt).

Ar čia taikomas tas pat principas, kaip valstybinėse ligoninėse dirbančių gydytojų darbas privačiose klinikose? Nes Lrt.lt moka tiek mažai, kad V. Laučius turi Delfyje uždarbiauti papildomai?

Bet gal medicina ne tas pats kas žurnalistika. Juk žurnalisto parduodama prekė, už kurią jis gauna algą, yra jo mintys, jo parengtos medžiagos. Ar Lrt.lt vyr. redaktorius tų minčių, kurias parduoda Delfiui nesugalvoja savo darbo Lrt.lt metu ir tik grįžus namo žiūrint „Panoramą“ jos kyla ir tuomet skubiai namuose prie asmeninio kompiuterio prisėdus jos užrašomos ir išsiunčiamos į Delfį?

Gal ir lrytas.lt vyr. redaktorius Liudas Dapkus turėtų rašyti į Delfi.lt, o Monika Garbačiauskaitė Budrienė iš Delfi siųsti savo komentarus į 15min.lt, jei jau tokia graži mūsų naujienų portalų draugystė?

Ar draugauja tik V. Laučius su M. Garbčiauskaite Budriene? O pastaroji, beje, į Lrt.lt irgi kažkodėl nerašo, o savo komentarus publikuoja savo portale, o ne visuomeniniame.

Apskritai naujienų perpublikavimas iš vieno šaltinio kitame man atrodo bjauri vaikiška Lietuvos žiniasklaidos liga, nuo kurios jau pats laikas pasveikti. Taip ir skaitytojams geriau ir autoriams, nes jiems gi niekas dvigubo honoraro nemoka už dviejuose portaluose pasirodžiusią jų medžiagą. O ir skaitytojai apgaudinėjami, kai to paties minėto Lrt.lt medžiagas randa Delfi.lt.

„Panorama“ nerodo reportažų paimtų iš LNK žinių, o TV3 nerodo LNK žurnalistų parengtų medžiagų. Kodėl tokia kvailystė visgi laikoma norma naujienų portaluose? O kvailystės viršūnė, kai vieno naujienų portalo vyr. redaktorius dirba kitam naujienų portalui. Laisvu nuo darbo laiku, turbūt.

Papildymas (18/08/2015)

Andrius Užkalnis sudirbo mane Facebooke, pateikdamas bent kelis pavyzdžius iš JK žiniasklaidos, kai žinomi žurnalistai dirba vienur, bet dar rašo ir kitur. Pvz. Edward Lucas būdamas The Economist vienu iš redaktorių rašydavo komentarus į The Daily Mail. Tai su kritika sutinku (dėl nežinojimo ir nepasitikrinimo). Bet dėl to man tai apie ką parašiau, mažiau keista ir nepriimtina neatrodo. Vistiek man čia kaip IKI direktorius retkarčiais pavadovautų Maximai, kai vieno portalo vyr. red. rašinėja į kitą.

Kraupiai trumpa mūsų atmintis

Man labai keista, kad Lietuvoje dažnas taip priešiškai nusiteikęs prieš pabėgėlius. Keista, nes kas jau kas, bet mūsų tauta dar pati tebejaučia randus paliktus karo. Karo, kuris, žinoma, privertė ne vieną lietuvį bėgti iš savo šalies vežime pasikinkius arklį. Juk tie, kurie tuomet bėgo irgi gelbėjo savo gyvybes, nes grėsė pavojus būti nužudytiems, įkalintiems, išsiųstiems į Sibirą. Juk tuomet ir jie, mūsų tautiečiai, spėjo susigriebt tik vieną kitą šeimos fotografiją, glėbiuose verkė jų vaikai, o patys netikėjo, kad bėga ilgam. Argi būtumėt jiems linkėję, kad Vokietija, o paskui Amerika, Kanada, Venesuela ar Australija būtų pasakiusios, kad vietos jiems nėra ir liepusios grįžti į sovietų nasrus? Man keista, kad mūsų atmintis tokia trumpa, juk visa tai vyko tik prieš kelis dešimtmečius, vyko mūsų senelių laikais.  Kaip galime taip šaltakraujiškai atstumti sirus ir kitus karo bėglius gelbėjančius savo ir savo vaikų gyvybes sapaliodami kažką apie vargšus pensininkus ir neturtingą mūsų šalį bei svetimą jų kultūrą.

Žinau, dažnai karo pabėgėliai sumaišomi į vieną puodą su nelegaliais migrantais, ieškančiais geresnio gyvenimo. Bet net ir ant tų negalime būti pikti, negalime jų labai smerkti, nes dar naujesnė mūsų pačių šalies istorija pamena kaip prieš tampant Europos Sąjungos nariais tūkstančiai lietuvių nelegaliai veržėsi į Vakarus, net labiausiai į tą pačią dabar migrantų taip trokštamą Jungtinę Karalystę. Net per tą patį Lamanšo tunelį ne vienas lietuvis ten prasmuko. Bet mums tai galima buvo, nes mes kaip ir priklausėme ten mat, o jiems – ne.

Ir visgi liūdniausia ir keisčiausia man dėl karo pabėgėlių ir jiems atgręžiamų nugarų. Ypač kai dabar ne vienoje draugų kompanijoje pašnekama apie Rusijos grėsmę ir neduok die, tikrai tuo netikiu, mums patiems vėl tektų bėgti.

Apie tai kaip mamą pratinu prie homoseksualų

Berlyno buvęs (tada dar esamas) meras Klaus Wowerait (gėjus),
 kurį pastebėjau Lesbiečių ir gėjų festivalyje 2013 m.

Turiu tokias dvi drauges. Jos susituokusios, iš Izraelio ir dar vegetarės. Puikus komplektukas kai kuriems lietuviams paerzinti. Bet man praverčia mamą edukuoti. Kai tik jos pasikviečia vakarienės (viena jų puikiai gamina), būtinai paskui mamai pasakoju, kad štai buvau pas savo bičiules lesbietes, žydukes ir valgiau labai skanią vegetarišką vakarienę. Aišku, kai pas heteroseksualią porą apsilankau vakarienės, nepabrėžiu mamai, kad va lankiausi pas tą heteroseksualią vokiečių porą ir valgiau mėsą.  

Tiesiog primygtinai vis akcentuodama, kad merginos pora, noriu mamai įskiepyti supratimą, kad tai visiškai normalu, kad jei jos dukra bendrauja su tokiais žmonėmis, laiko juos savo draugais, kviečiasi į svečius ir pati lankosi ir valgo jų paruoštas vakarienes, vadinasi viskas gerai, tokie žmonės yra visiškai normalūs, tokie pat kaip visi, homoseksualumas nėra užkrečiamas ir pan. Žodžiu, nieko tokio nenutinka apie ką mitai sklando mano nedidelio gimtojo miesto gatvėse, namuose ir įstaigose.

Goa istorijos pamokėlė

Mano kaimo katalikų bažnyčia
pavadinta mums pažįstamos Šv. Onos vardu

Vakar turėjau įdomų pokalbį, kuris sudėliojo man šį tą apie Goą į vietas. Nes vis besiplakant tarp čia dirbančių nepaliečių žinias iki šiol apie Goą gaudavau tik iš antrinių šaltinių.

Dažnai sakau, kad Goa nėra Indija. Na čia koks nors Užkalnis mane sukritikuotų, nes šneku panašiai kaip tie, kurie sako, kad Niujorkas tai matot ne Amerika. Ir visgi Goa, mano manymu, stipriai skiriasi nuo kitų Indijos vietų ir nėra tokia indiška, mums įprasta indiškumo prasme ir ne be priežasties.

Europiečiai Goa gyventojams jokia naujiena. Portugalai čia atsibastė dar XVI amžiuje. Ir, anot mano vakarykščio pašnekovo, šios mažiausios Indijos valstijos veidą pakeitė labai stipriai ir, jo nuomone, daugiausia į gera.

Būtent portugalų dėka Goa kaip niekur kitur Indijoje jau seniai ir griežtai laikomasi gimdymų, mirčių, gimimų registravimo taisyklių. Būtent kolonistai portugalai moterų teises sulygino su vyrų. Ir skyrybų atveju visas turtas atitenka tam, kuris laikomas nukentėjusiuoju, t.y. ne skyrybų iniciatoriumi. Portugalai taip pat iš Goa išgyvendino žiaurų paprotį mirus vyrui žmoną sudeginti gyvą. Jų dėka nustota tekinti nepilnamečius vaikus.

Be šių svarbių pokyčių, portugalai padarė ir kitų, tokių kaip gera kelių infrastruktūra, nemokamas pradinis mokymas.

Tačiau, anot mano pašnekovo, beje, kataliko, portugalai padarė vieną siaubingą klaidą – prievarta žmones atvertinėjo į katalikybę. Todėl pasak jo, tikram goaiečiui niekad šventa vieta nebus Senoji Goa (Old Goa), kuri taip mėgstama turistų. Ten stūksančios įspūdingos katalikų šventovės pastatytos ant vietinių kaulų ir pralieto kraujo.

Su katalikybe, atplukdyta portugalų, susijęs ir dar vienas įdomus fenomenas, man priminęs ir lietuvių krikštą. Kaip pas mus krikštijami ištisi kaimai buvo pavadinami vienu vardu, o paskui žmonės vieni kitiems prigalvojo pravardžių, kurios galiausiai tapo pavardėmis, nes kitaip kaip atskirsi apie kurį Joną ar Oną kalbama. O štai Goa gyventojai būriais gavo tą pačią pavardę – kunigo krikštijusio juos. Taip mano pašnekovas, tiksliau jo proseneliai tapo portugališkai skambančiais Fernandesais. Tad iki šiol galima atskirti – katalikas ar hindu išpažinėjas vien iš pavardės.

Portugalų paliktų pėdsakų čia ir daugiau, ne vien pavardės ir religija. Maistas, portugališki žodžiai įsimaišę į vietinę konkuni kalbą (beje, katalikai net kai kuriuos žodžius turi kitokius nei hindu išpažinėjai – dar vienas būdas atpažinti kokiai religijai žmogus priklauso), architektūra ir pan.

Be to, anglai indus ramybėje paliko bene šešiolika metų anksčiau nei goaiečiai atsikratė portugalų. O ir atsikratę ne iškart tapo didžiosios Indijos mažiausia valstija. Mano pašnekovo tėvas, kuriam dabar koks šešiasdešimt, turėjo pasą, kurį privalėdavo pasiimti norėdamas vykti į Indiją, nes ten buvo užsienis. Tik vėliau Goa tapo integralia Indijos dalimi. Labai europietiška dalimi, kur baltieji ne kažin kam įdomūs, niekas jų nenužiūrinėja ir nesiekia paliesti, kaip nutinka net sostinėje Delyje.

Beje, kaip ir mano vakarykštis pašnekovas, taip ir kiti jauni Goa vyrai dažni kruizinių laivų darbuotojai. Pasak jo, plaukiojančio Viduržemio jūroje, vos ne iš kiekvieno namo bent vienas vyras dirba kruiziniame laive. Ir  į juos keliai praminti irgi portugalų, patyrusių keliautojų laivais, dėka.

O pabaigai, Goa Pietūs, kur žiemoju, portugalų buvo valdomi vos keletą metų, todėl čia beveik visi žvejai liko hindu religijos išpažinėjais, priešingai valstijos Šiaurei. O anot mano pašnekovo ir apskritai šis Goa pakraštys kiek mažiau išvystytas. Matyt, todėl ir mažiau turistų apniktas, nes jie čia atsibeldė vėliau. O tuo pačiu ir ne toks „aprusintas“. Nes kaip ne itin linksmai pažymėjo mano goaietis, Šiaurės Goa jau visa okupuota rusų. Tiesa, jis tuoj pat suskubo pridėt, kad laive, kuriame dirba turi nemažai rusų draugų. Gal tokią teigiamą detalę prilipdė sudvejojęs, kaip aš, rytų europietė vertinu rusus. Panašu, kad Goa katalikai su kunigiškomis pavardėmis per ilgus kolonizacijos metus diplomatijos išmoko puikiai.

Apie tris dalykus iškart

Gal pasimatymas?

Kadangi aprašyti tik vieną iš dalykų būtų trumpoka, dovanokite, suplaksiu į vieną įrašą kelis skirtingus.

Mokymosi malonumas

Mokausi naujos kalbos. Ir man tai patinka. Šįvakar žingsniuodama aplytu Berlyno grindiniu tai suvokiau. Supratau, kad jaučiu malonumą. Nors puikiai atsimenu, kad vos pradėjusi draugėms rašiau laiškus, kaip sunku ir baisu, bet štai šiandien apčiuopiau džiaugsmą, kažkokį sunkiai paaiškinamą malonumą, kurio net nepamenu kada nors jautusi. Nesvarbu, kad sunku, kad kartais nesuprantu, kad darau klaidų, kad tingiu eiti į pamokas, vis tiek kažkodėl jaučiu malonumą mokydamasi vokiečių kalbos ir net namų darbai nėra baisinė prievolė. Net susimąsčiau, kaip dar geriau turėčiau jaustis, jei imčiausi mokytis man patinkančios italų arba irgi visai maloniai skambančios ispanų kalbos. Keista tik, kad šitokio pobūdžio malonumo neteko (bent jau neprisimenu) jausti niekad anksčiau. Gal tam reikia sulaukti tam tikros brandos? Kai mokymasis tampa sąmoningu pasirinkimu.

Didelis miestas (kaimietės pramatymai, понимать)

Kuo didelis miestas yra gerai? Man patinka, kad dideliame mieste galima išbandyti daug skonių – įvairiausių kraštų virtuvių restoranai (didesniame mieste didesnė galimybė atrasti autentiškesnius) bei imigrantų parduotuvės, kur priklausomai nuo atstovaujamo krašto rasi ir dar neragautų sūrių, ir gausybę alyvuogių, prieskonių rūšių, skirtingų duonos atmainų, vaisių ir daržovių bei žolelių ir viso ko kito. Ko mažame mieste, kad ir Vilniuje, gauti sunku arba dažnai tas pats kainuoja gerokai brangiau, mat egzotika.

Dar dideliame mieste visad esi įvykiuose. Ir, aišku, jų tiek daug, kad ne tik dalyvauti, bet ir jų sekti nespėji. Tačiau tas jausmas, kad štai va vyksta Berlyno mados savaitė, Berlynalė, muzikos diena ar net pagaliau Europos čempionatas (ne tik todėl, kad tos šalies rinktinė žaidžia to neįmanoma nepastebėt, bet ir todėl, kad čia gyvena šimtai atvykėlių iš kitų, čempionate dalyvaujančių šalių, kurie aktyviai palaiko savo komandas) šildo ir svaigina.

Be to, dideliame mieste viskas didesnis. Eini gatve ir nepastebi, bet jei esi iš tų (kaip aš), kurie kartais mėgsta žvelgti ne tik žemyn, tiesiai ir į šonus, bet ir užversti galvą aukštyn, pastebi, kad pastatai dideliame mieste irgi aukštesni nei mūsų mažyčiame jaukiame Vilniuje.

Ir dar moteriškas (nors tikrai nebūtinai) džiaugsmas – čia tiek visko yra ką galima nusipirkti. Parduotuvių parduotuvių parduotuvėlių. Batai, rūbai, kosmetika, aksesuarai ir pagal skirtingus skonius, prioritetus ir kišenę. Bei galingi išpardavimai.

Nenurašyti

Šis aspektas gal kiek susijęs su jau aptartu didelių miestų efektu. O gal tiesiog su vakarietišku gyvenimo būdu. Bet ką norėjau pasakyti yra štai – Lietuvoje per virsmo tarpsnį taip jau nutiko, kad dažnai vyresni (toli gražu ne seni) žmonės kažkaip nuėjo į paraštes. Jau senokai, pamenu, teko dirbti su vienu amerikiečiu žurnalistu Vilniuje. Talkinau jam renkant medžiagą keliems straipsniams. Ir vakare užėjome į vieną tinklinį restoraną Gedimino pr.. Ir jis nusistebėjo, kad prie staliukų sėdi beveik išimtinai tik jaunimas. Ir tikrai, Lietuvoje į barus, restoranus (ypač ne sostinėje) kasdieniniais reikalais daugiausia eina tik jaunimas. Pavyzdžiui mano tėvai į mano gimtųjų Mažeikių kokį kaboką išsirengia dažniausiai tik kokios progos metu, na kartais ir šiaip, bet itin retai ir tai turbūt kaimynai laiko kokiu prabangos ženklu, nes va žmona neruošė vakarienės, bet nuėjo sau jiedu į šašlykinę ir ten suvalgė po porciją šašlykų ir išgėrė alaus.

Be to, po nepriklausomybės atkūrimo ne vieno vyresnio žmogaus profesinis pasirengimas nebetiko rinkai, todėl darbo vietas, neretai vadovaujančias pozicijas užėmė vos universitetus baigę jauni žmonės. Nes tarkim kokių nors PR specialistų apskritai sovietmečiu, matyt, nebuvo. Aišku, nuo laisvės atgavimo jau prabėgo pora dešimtmečių ir tie jauni žmonės jau kiek subrendo, bet visgi sąlyginai pas mus viskas labai jauna.

O štai kitur ne. Pavyzdžiui, šiandien turėjau susitikimą vienoje kompanijoje ir laukdama jos viešųjų ryšių specialistės kažkodėl sau mintyse piešiau laibą aukštakulniais ginkluotą jauną moterį, tačiau atėjo kokių penkiasdešimties perlų karoliais ir languotais marškinukais vilkinti moteris. Tiesiog lietuviškos realijos mane buvo pripratinusios prie kitokių piarščikų – jaunos merginos ir moterys, retai vyresnės, bet tokios labai specifinės moterys ir visokie vyrai (vyrams lengviau net ir tą virsmą išgyventi).

Be to, Vokietijoje, o turbūt ypač Berlyne nenustebsi, jei šešiasdešimtmetis pasakys: Susipažink, čia mano mergina (kuri nėra amžiumi tinkanti jam į dukras). Kažkaip jie čia nesustoja gyventi ties 40. Jie turi pinigų, todėl vaikšto į restoranus, todėl vaikšto į geras parduotuves. Jiems nėra kažkoks beveik gėdingas reikalas būnant ne pirmos jaunystės turėti draugę ar draugą. Aišku, gal čia ir įprasčiau skirtis. Nors statistikos netikrinau. Gal kai skyrybos nėra tragedija, bet tiesiog gyvenimo nutikimas, daugiau ir tokių, kurie būdami, kad ir vyresni, bet poruojasi. Nors, Lietuvoje jau jei kokia dama išsiskyrė būdama nelabai jauna ir vėl susirado kokį naują kavalierių, tai būtinai skuba tuoktis, nes kažkaip aplinkiniai beigi giminaičiai visokias čia draugystes nelabai palankiai traktuoja: Nes panos ir kavalieriai tai čia jaunimui, o ne tavo amžiaus moteriai, nes kas čia per pasimatymai restorane, juk nebe tas amžius.

One more about learning German in German and about German (dis)order

Bad experience from the very beginnig

I remember those times than my teacher of history used to repeat saying about limping German. It meant that in situations or places which are very bad organized, you just need one limping German, and he will put everything in order very quickly. I think that saying had something to do with World War (not sure I or II) and injured German soldiers, who managed to organize things quite well no matter their injuries.

But let’s get closer to what I wanted to say in this post. Post of complain.

I went to this language school (Hartnacshule) on Tuesday. Already for the second time, as first I went just to ask some information, because they were very bad in replaying my emails. So I had to wait in a queue for 2 hours and I was told it was very normal. I don’t think it is normal if people have to wait so long, in my opinion something is very bad organized.

Anyway, I came back there, as I already wrote, on Tuesday, because I heard this school is really good. So I decided to give a try. I came more than one hour before office closing hours. But a machine which gives numbers was already closed. Luckily one girl did not want to wait so long, so she gave me her number.

3 out of 6 desks were working and as you may guess, they had to work extra time.

I paid my money and got my contract and books from a young man siting beside the counter. I double asked if my course starts on Monday or Friday (as Friday was first day of the month, but during the weekend there is no classes, so I thought maybe they start just from Monday). But he assured me that I should come on Friday, June 1^st.

So I went there today. And what I found out? Great German disorder! Maybe they need one German with a broken leg in that school, because the healthy ones cannot organize things properly. So I found out that I got a wrong time, instead of 17.30 pm, that young man from the office put me in a classes starting 12.30 pm. And plus, that class starts on Monday, not today.

That of course made me very upset, because it’s not an accident that I choose to have evening courses, not afternoon. That is how I wanted. And besides, today I could do something else, but I had to cancel that other plan, because I was supposed to start my school this evening.

There is one more saying: Good start – half of the job done. I hope this saying has nothing to do with this particular case as a beginning is a disaster.

Learning German in German

Just one example

I would say Germans are quite rational and not stupid people, they are not flying somewhere high in a sky like some other more sensual nations in South or East of Europe. Also they had difficult historical lessons about nationalism, so are not supposed to be so stubborn like French or Polish then it comes to their native language.

But how would you explain me this. I was looking for German language courses in Berlin. I thought if I am already here, why not learn at least basics. So I did my googling. And my discovery was that offering you to learn German, schools provide information about their courses also in German! My logic says if a person wants to learn German, there is quite a possibility that she/he doesn’t speak this language, so will not be able to understand info provided in German. But Germans don’t think so. Part or sometimes even all info about German language courses (yes I clicked on a little UK or USA flag or a symbol EN) they present in German.

Even more, in same schools they also teach English, so I presume they have people there who are fluent in English and could translate all that material.

But I thought maybe it’s just about websites. So I went to one of the schools. And for my surprise, lady in an office was speaking just German. Somehow we were able to communicate. But again, this school offers both English and German language courses. So how come this office lady from this school gets no free English courses to be able to communicate with customers like me, who come to learn German.

Arabijos jūra kaip Baltijos

Argi nepanaši į Baltiją?

Man patinka kaip lūžta ta smėlio plutelė po pėdomis. Sunešta vėjo ir užpilta bangų ir vėl sunešiota vėjo. Traška maloniai pavakare. Ir šįvakar Arabijos jūra man panaši į mūsų Baltiją. Gal ženklas, kad pati nesuvokdama pasiilgau namų. O gal todėl, kad vėjuota, o dangus su debesiukais, ne toks skaidriai mėlynas. Ir bangos didelės. Ir saulė ne tokia kaitri. Gal todėl, kad smėlis nuo stipraus vėjo susibangavo ir išsipaišė ornamentais, pažįstamais iš Nidos ar Smiltynės pliažų.

Ir dar šiandien jūra išmetė Ganešos statulą, hinduistų dievybę. Pamaniau parsinešiu, šitoks laimikis pačios jūros dovanotas turi nešti sėkmę. Tačiau vietinių buvau instruktuota grąžinti tai kas jūros jūrai. Ganeša jon neatsitiktinai įkritęs, statulą žmonės nuplukdė į jūrą per vieną iš hinduistų švenčių. Nors ir jaučiuos šią pavakarę, kaip prie Baltijos, bet visgi turiu elgtis kaip prie Arabijos jūros. Tad grąžinu dramblį (Ganeša taip atrodo) ten kur jam esą priklauso būti. Teks pasikliauti savimi, o ne sėkmės talismanais. Nieko tokio, taip buvo iki šiol ir sekėsi visai neprastai. Negaliu skųstis.

Those Nepali guys and their foreign loves

Incredible things happen here in Goa

Incredible stories happen and make you think about morality standards, about how low human beings can go to reach their goals, how desperate Western girls are  and how, on the other hand, desperate Nepali man are .

Here is this 23 year old slim Nepali boy (I cannot call him man!) and here is his wife – 39 years old curvy (nicely said) lady. They look like a mother and son. They just got married. There is no Canadian embassy in Kathmandu, so they had to travel to Delhi to apply for spouse visa for him. As they already were in India they decided to visit Goa and have something like a honeymoon.

I was told by another Nepali who knows the just married guy, that he got married just to get to Canada. I guess having holidays in Goa is just something that comes as an extra, complimentary. A big expensive camera on his neck too.

I just don’t get how this lady doesn’t understand what is going on. Why does she believe it’s a true love story? She just needs to look at the mirror – she is not pretty, a bit fat and not young lady from a country which is considered as very wealthy. And her husband – young, not ugly, thin boy from a poor country.

 And somehow I think that this is even worse than prostitution. Prostitutes sell just sex, they charge for something which both sides understand just as some service. Client knows that he came for sex, not love. He knows that he is paying for it. Prostitute does the job.

And here this naïve woman believes that she gets love, a husband for all her life. And the guy not just makes love for money, he also pretends 24/7 that he loves her. And she doesn’t realize it’s just for money. In prostitution both involved parties understand what is going on. In this case – only one of them does. And selling feelings, not just sex, in my opinion, is a sad and cruel thing. Even if this is just the only (I don’t think so) way out of poverty.

Another guy, a bit older than the first one (around 30) is a real professional. He runs a resort in Goa. So he has a lot of opportunities to meet loads of Western girls. All could be almost fine – I mean there are plenty of men who change girls every week or weekend, like he does. As well as there are girls who do the same. And he has it very well – tourists come and leave all the time. BUT, he has a family back in Nepal – a wife and two kids. And as this is not enough, there are girls and women who he kind of has relations with, not just sex. And sometimes it even happens, that a couple of them visit his resort and of course him at the same time. But this doesn’t stop him. He even slept with an old lady just to get a German visa. She promised to help him and told to come to her room the same night. He did. And later in Germany he constantly fucked her. But not just her.

His cousin, a bit younger, but also with a family back in Nepal – two kids and a wife. But maybe this one is even worse than his big cousin, from whom he maybe got his first lessons. He managed to cheat not only his wife, but also his permanent girlfriend (lover)! He was also having a new girl every week. But this guy also met a very young girl from Germany, who came to Goa with her parents. And she fell in love with this Nepali Casanova. And even after she left they kept in touch. As a girlfriend and a boyfriend. But that did not stop him to fuck around. She managed to get an internship here in Goa, so now they are staying together and maybe he stopped double cheating. By the way, before coming here, his girlfriend went to Nepal, where she visited his family! How freaky is this – visiting your lover’s wife and kids.

P.s. The night I was writing this piece, the first guy left his wife sleeping alone in a room and decided it is better to sit with his Nepali fellows and tell them things about his life (improving for sure), including that this lady is already the 53^rd in his list (he had Nepali girls as well as girls from all over the world before).

Lietuviškas keliautojas prilygsta tik rusui

Man čia draugė papasakojo, kaip tik grįžusi iš viešnagės pas mane. Ir aš jai tą visą reziumavau taip – tai čia tau šliūkštelėjo lietuviškų srutų į snukį, kad nepamirštum iš kur esi ir kas ištikro tave supa.

O buvo taip. Finnair skrydis iš Delio į Helsinkį vėlavo išskristi, nes jau sulaipinus keleivius viena jų labai prastai pasijuto ir teko ją gabenti į ligoninę. Bet suomiai žino kaip skraidyt ir visą tą skraidymą organizuoti. Tai jie tuoj paaiškino, kad kol kas nežino kaip čia viskas bus, bet likus valandai iki skrydžio pabaigos visiems bus pranešta, kas nutiks su jų skrydžiais iš Helsinkio. Kaip tarė, taip padarė. Buvo pranešta, kad dalis skrendančiųjų į Vilnių galės tai padaryti dar tą patį vakarą per Varšuvą, o kitiems teks laukti rytojaus. Visiems buvo nurodyta eiti į Transfer desk, kur viskas bus paaiškinta. Bet gaujelė lietuvių tik ėmė siusti. Mano draugė nurėpliojusi iki to stalo dar pabandė savo laimę gražiai paprašydama ir ją tą patį vakarą į Lietuvą parskraidinti, bet kai pabandymas nepavyko, labai nesupyko ir mėgavosi keliautojo potyriais – oro linijų suteiktu gražiu viešbučio kambariu ir vakariene. Bet kiti tautiečiai taip ramiai į šitą neatsinešė ir piktinosi viskuo kas tik jų paršgalvėms daėjo. Pavyzdžiui, tie, kurie gavo bilietus tą patį vakarą skrydžiams į Vilnių per Varšuvą buvo nepatenkinti „KODĖL PER VARŠUVĄ?!“ arba „KODĖL ANT BILIETO NURODYTA, KAD VILNIUJE BŪSIME TIK KITĄ DIENĄ“, o suomė kantriai aiškino, kad štai leidžiatės pusvalandį po vidurnakčio, tai jau bus kita diena ir pan.

O ir likę nakvoti Helsinkyje jautėsi labai nuskriausti apgyvendinti gerame viešbutyje ir gavę švedišką vakarienę. Matai, kaip baisu, net aptarnauti negali, patiems tenka maistą į lėkštę įsidėt. Ir vakarieniaut, žinoma, jie atėjo visu būriu, nes tokie išgamos debilavoti po vieną nevaikšto, tik būriais, ne veltui ir į Indiją keliavo tik su turistine grupe.

Tad toji mano draugė, keliavusi viena, jiems tapo tiesiog pramoga/egzotika/erotika. Kaip čia taip, kitaip, kažkaip neteisingai, ne kaip visi žmonės.

Pirmiausia jie sužinoję, kad mano draugė buvo Goa suskubo pasiteirauti: O ką ten matėte? Na, ji pernelyg daug nematė, tiesiog ilsėjosi, pramogavo, tai taip ir pasakė. Debilavotojų tai nepatenkino, tad jie tučtuojau ėmė žerti kaip jie matė tą aną trečią ir ketvirtą. Ir apklausa tęsėsi. Gaujai parūpo sužinoti ar viešbutyje, kuriame ji gyveno būna kokia nors PROGRAMA? Kas čia dabar per nesąmonių šou? Nu grynai tokiems, kurie už save net pagalvot negali ir tik į Cicino stiliaus plunksnuotas šokėjas ėsdami kokį labiausiai į kotletą panašų vietinį daiktą (nes neduok die kažką kitoniško paragausi) vėpsot sugeba. Mano draugė kantriai paaiškina, kad ji buvo apsistojusi tokioje vietoje kur tik bambukiniai namukai ir paplūdimio restoranas, o su savimi užsiimi pats, jokių programų nėra.

Apklausa tęsėsi. Kaip be klausimo: Kiek kainavo??? Ir tada kirto iš peties ir pareikalavo paaiškinimo: Kuo gi pliažas Goa skiriasi nuo Egipto ar Turkijos pliažų, suprask kam ten trenktis, jei yra arčiau. Mano draugė į šį klausimą atsakyti nebesugebėjo. Buvo nuginkluota tiesiog. Ir tada jai buvo tėkštas galutinis srutų pliūpsnis: Mes čia pakalbėjome, kad jei pora savaičių tik pliaže buvote, tai labai neįdegusi atrodote!

Kieno koks sumautas reikalas matuoti kažkieno įdegį?

Va su tokiais keliautojais susidūręs supranti, kad mums dar jūrios marios ir bei gi šviesmečiai iki tokių, su kuriais susiduriu čia – pagyvenę ponai ir ponios iš olandijų, graikijų ir kitur, jau tikrai ne patys mitriausi, bet labai inteligentiški ir visai nesibodintys keliauti vieni! Nes žino kaip tai daroma, nes moka kalbėti angliškai, nes keliavo visą gyvenimą. Todėl jie žiemas leidžia Goa, Tailande ir dar visur kur tik sugalvoja pasišildyti senus kaulus už pigiau. Bet jie yra mandagūs ir protingi, jie žino, kad norint kažką gauti, skandalu geriau nepradėti.

O mūsiškiai nori aplėkti kuo daugiau lankytinų objektų per kuo trumpesnį laiką, tarsi tai kokios varžybos. Ir beveik garantuoju, kad šitie dalbajobai, su kuriais mano draugei teko nelaimė dalintis skrydžiu, grįžę apie Indiją nieko gero nepasakys, jau matau jų tekstus: Ten vien šiukšlės, skurdas, žmonės durni, o maistas toks, kad neįanoma valgyti. Jiems niekur nėra gerai, niekur nėra įdomu, išskyrus jų pačių butą Fabijoniškėse ar Šeškinėje. Jiems comfort zone palikimas yra tragedija.

Todėl per šitokius keliauninkus, keliautojų reitinge mes tampame palyginami tik su rusais. Esame blankios rusų keliautojų kopijos.

My great girls

I have a friend. She is funny and friendly. She can have a conversation almost with everybody and almost about everything. She likes going out and drinking vine. She likes dancing and laughing. She is blond. Maybe not the prettiest girl in a world, but definitely not the ugliest too. She likes skirts and dresses and sexy underwear. She loves sex. She loves cooking and is very good at it. She likes high heels. She has a job. She likes traveling. She likes chocolate and coffee. She likes theater and concerts, cinema too. She drives a car. She likes meeting people. She doesn’t leave home without spraying a little bit of perfume on herself. She is 29. She rents a flat in an old town of one of the coziest European capitals. She is single.

I also have another friend. She is very hard working. She has a great sense of humor. Prefers to listen not to talk, but is not one of those girls, who just sits and says no word. She is very smart. She writes very well. She knows how to make money. She is in love with traveling. She has her own flat! She is very photogenic. She cares a lot about all those in need. She likes India. She is a very devoted friend. She doesn’t smoke. She does charity. She likes theater, cinema and photography. She likes reading books. She is crazy about shoes. She likes garlic. She likes chips. She likes Brussels. Also Internet shops. She is very responsible. She is 30. She is single.     

Nerekomenduoju „Jaltos“

Iki tol ne kažkiek man ten teko lankytis, bet kai su Akvile, mano puikia drauge, nusprendėme ten švesti savo jungtinį tridešimtmetį, apsilankėme tam, kad susitiktume su „jaltiečiais“ ir aptartume būsimo vakarėlio detales. Viskas atrodė turėtų būti puiku, su mumis kalbėjusi mergina atrodė suprantanti ir išmananti savo darbą. Tiesa, atsisveikinant ji pasakė, kad tai jos priešpaskutinė darbo „Jaltoje“ diena. Bet patikino, kad viskas bus gerai ir gimtadienį turėsime tokį, kokio norime.

Tačiau jos pažadėto maisto meniu pasiūlymo taip ir nesulaukėme, o kai visgi prisibeldėme prie „Jaltos“ savininko Augustino, jis irgi pažadėjo, kad viskas eisis kaip iš pypkės, meniu pasiūlymą atsiuntė ir net pažadėjo suorganizuoti DJ pagal mūsų pageidaujamo laikmečio muzikos stilių. Tiesa, paskui Augustinas irgi dingo iš akiračio ir bendrauti su mumis ėmė viena iš barmenių. Na, bet tokia žmonių kaita mūsų neišgąsdino ir patenkintos laukėme lapkričio 12-osios, šeštadienio, vakaro. Berods dar išvakarėse ar pora dienų prieš gavome laiškelį su klausimu ką mūsų svečiai pageidaus gerti, kad restoranas turėtų pakankamai pageidaujamų gėrimų atsargų. Išvardijau: degtinę, vyną bei alų.

Į „Jaltą“ mudvi su Akvile buvome sutarusios ateiti pusvalandžiu anksčiau nei mūsų svečiai, tiesiog užmesti akį kaip viskas paruošta ir laukti visų pasirodančių su gėlėmis ir dovanomisJ.

Pirmoji atvažiavau aš. Ir rankos nusviro kai mums pažadėtoje nuošalesnėje salytėje pamačiau sau ramiai vakarieniaujančių ir kažką švenčiančių vyresnių žmonių būrelį su vaikais ir anūkais, o mūsų šventės pasiruošimo ženklų nė viename restorane kampe nė su žiburiu negalėjau rasti. Paklausiau „Jaltos“ merginų gal visai pamiršo, kad rezervavomės pas juos šventimą su stalais, maistais ir gėrimais, net didžėjum!

Jos ramiausiai atsakė, kad ne, be jokio rūpesčio veide bei jokio entuziazmo neparodė nuraminti mano susirūpinimą. Toliau sau slankiojo, bendravo su kitais klientais ir pernelyg nesuko galvos dėl manęs, susirūpinusios solenziantės apsitaisiusios devintojo dešimtmečio stilumi. Dar pasakė, kad gi va jokios bėdos, tilpsime su tais pagyvenusiais šventėjais toje pat patalpoje, nors buvo akivaidzu, kad mūsų daugiau nei 20 žmonių ten niekaip neįsipaišys. O mūsų svečių skaičius „Jaltai“ buvo žinomas nuo pat pradžių.

Paskambinau Akvilei apšviesti kas darosi mūsų išsvajotam gimtadieniui, ji atvykusi buvo daug piktesnė nei aš (visgi direktorės statustas įpareigojaJ!). Bet ir ji neišdėjo plaukiojančio personalo į šuns dienas. Tad merginos tarsi nusprendusios, kad per ramiai reaguojam pateikė dar vieną siurprizą, pareikšdamos, kad balto vyno turi gal butelį ar pusantro. Tai kam po šimts pypkių apskritai klausti kokius gėrimus gers mūsų svečiai ir paskui beveik visai neturėt jokių atsargų. Vyno paskui atsirado. Jau vakaro eigoje paaiškėjo, kad ir degtinės „Jaltoje“ nėra. Išgėrus vieną butelį, daugiau nebuvo nė vieno pilno, tik vienas nugertas, kurį šiaip ne taip sutarėme, kad supiltų į grafiną ir duotų mums (ir tik nepradėkit man aiškinti, kad mūsų svečiai latrai paskutiniai, jei tiek visko išgert sugebėjo, kad restoranas net pritrūko!). Bet entuziazmo nebuvo, jokių atsiprašau juolab. Tik veidai bylojantys: sugadinote mums puikų šeštadienio vakarą ir reikėjo jums čia sugalvot tuos savo sušiktus tridešimtmečius švęsti.

Taigi kažkaip susivokusios, kad mūsų į tą kampą šalia pensininkų baliaus nesugrūs, paprašė kelių pagrindinėje salėje sėdėjusių žmonių persėsti ir mums ėmė ruošti vietą ten. Bėda su ta vieta ta, kad minkštasuoliai išdėstyti U forma, o viduryje dar pastatė mūsų vaišių stalą. O tai reiškė, kad žmonės atsisėdę ant minkštasuolių už stalo praktiškai iš ten išlįsti negalėjo, o ir apskritai bendrauti visi daugiau mažiau galėjo tik su greta sėdinčiais.

Aišku, mūsų svečiai ėmė rinktis, kai stalo ruošimas dar nebuvo nė įpusėjęs. Vienintelis geras dalykas, kad užkandžius paruošė daugiau mažiau laiku ir nereikėjo jų laukti kelias valandas kaip didžėjaus.

Taip taip, didžėjus buvo pažadėtas nuo vakarėlio pradžios, bet vėlavo bent tris valandas. Apie tai kokią muziką grojo patylėsiu, nes gal nesusigaudžiau tiesiog, kad tai buvo žadėtasis devintojo dešimtmečio funkas, anokia iš manęs melomanė.

Bet abi „Jaltos“ merginos aplink mus tą vakarą tikrai nešokinėjo, situacija labiau panašėjo į tai, kad mes esame penkta koja šuniui, su savo prašymais tik trukdantys bendrauti su nuolatiniais klientais/draugeliais. Plepėti, gerti, rūkyti su jais. Ir, neslėpsiu įtarimo, turbūt ką nors vartoti – rūkyti, šniaukti ar dar kuris biesas. Juk ne veltui viena merginų pasiteiravo vieno mūsų svečio išėjusio laukan parūkyti ar jis kartais neturys kokaino. O ir tas jų apsiblausimas ir slankiojimas kažkoks keistokai atrodė.

Pagaliau su mumis niekas neatsisveikino, nepaklausė ar viskas tiko, patiko. O kam? Juk ir taip aišku, kad mes negrįšime į „Jaltą“ ir kitiems to nerekomenduosime daryti.

Kai svajonės virsta realybe (publikuota savaitraštyje Tiesa 2010 m. spalį)

Tarp Bradfordo universiteto absolventų - ir mano brolis

Pamenu prieš kokius penkiolika metų būdama paauglė mėgdavau skaityti „Panelės“ žurnalo vyriausios redaktorės Jurgos Baltrukonytės redakcinius straipsniukas. Ji taip visad jaukiai ir teisingai sudėliodavo žodžius ir pataikydavo į mano paauglišką galvelę. Tuomet atrodydavo, kad Jurgos mintys suguldytos labai lengvai, vienu įkvėpimu surašytos. Dabar suprantu, kad greičiausiai klydau. Tai kas labai lengvai skaitosi, dažnai nebūna lengvai parašyta. Kaip sako teatro aktoriai – suvaidinti komediją, iš kurios visi juoktųsi, dažnai yra sunkiau nei sugraudinti žiūrovus. Nors nebūtinai. Dar kartais būna taip, kad rašosi lengvai, bet būna išnešiota ir išjausta bei išgalvota ilgai. O nutinka ir taip, kad sėdi ir rašai pernelyg nesukdamas galvos ir pavyksta puikiai.

Tuomet kai skaičiau tuos Jurgos rašymus „Panelėje“ net neįtariau, kad ji jau seniai išaugusi iš panelių amžiaus, nors ir dabar būtų sunku nuspėti, kad žurnalą paauglėms redaguoja moteris turinti sūnų tinkantį toms jaunoms panelėms į kavalierius.

Tada dar daug ko neįtariau. Gal net ir to, kad praėjus kažkiek laiko pati bandysiu rašyti kreipimąsi į skaitytojus. Arba, kad studijos užsienyje atrodys toks pat normalus dalykas kaip ir kelionė aplankyti draugės Londone. Nes tada vienas berniukas iš mūsų mokyklos buvo išvykęs pasimokyti į mokyklą Danijoje ir tai atrodė kaip didžiausias stebuklas. Turbūt apie tai net mūsų miesto laikraščiai rašė.

Prieš kokius šešerius metus nukulniavau į Britų tarybą Vilniuje, norėjau parengti interviu apie galimybę studijuoti Jungtinėje Karalystėje. Net tada tai vis dar buvo retenybė. Pasikalbėjome, parašiau ir papasakojau broliui, tuomet vienuoliktokui. Dar tarstelėjau: Pabandyk ir tu. Po metų jis toks  dar visai viščiukas, nė karto neskridęs lėktuvu ir apskritai toliausiai buvęs turbūt Latvijoje vienas pats išskrido į Jungtinę Karalystę studijuoti Bradfordo universitete. Po trijų metų visa šeima skridome sveikinti jo bakalauro diplomo gavimo proga. Dabar jis jau studijuoja Danijoje, bus rinkodaros magistrantas. O šiam semestrui pagal mainų programą išvyko pasimokyti į Indiją. Pasakodama šitai tik noriu pasakyti, kad tai kas dar visai neseniai atrodė sunkiai pasiekiama svajonė, tik kažkas tokio kas nutinka vaikams iš turtingų šeimų arba tiems, kurie yra begalo talentingi, dabar yra įmanoma daugeliui, jei ir ne visiems.

Ir nors neseniai teko dalyvauti radijo laidoje, kur Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių reikalų departamento vadovas Arvydas Daunoravičius sakė, kad suskaičiuoti ir surašyti kiek užsienyje mokosi mūsų šalies studentų nėra įmanoma, pati iš savo patirties per savo mažąjį broliuką (nedovanos jis man, kad taip saldžiai pavadinau) žinau, kad tų mūsiškių užsienio universitetuose yra daug ir vis daugėja. Pamenu, kai pirmais brolio studijų metais lankiausi Bradforde lietuvaičių ten mokėsi vos keletas, o vėliau kasmet jų skaičius augo geometrinės progresijos principu. O štai Danijoje pati mačiau lietuviškai jau kalbantį estą, nes jis gyvena bendrabučio korpuse, kur vien lietuviai. Aarhuse, antrame pagal dydį Danijos mieste, lietuvių studentų, ko gero, tikrai koks šimtas. Ir jei pavyksta suskaičiuoti beigi surašyti studentus Lietuvos aukštosiose mokyklose, turėtų būti galimybė tai padaryti ir svetur (bent jau ES šalyse). Nes pačios aukštosios mokyklos tokius sąrašus veda ir savo studentus susiskaičiuoja bei surūšiuoja. Ir būtų gerai, kad ryšiai su tais studentais nenutrūktų, net jei ateityje jie ir neketintų grįžti į Tėvynę. Apie to naudą tiek Lietuvai, tiek patiems žmonėms šįkart nerašysiu, bet, manau, skaitytojai mūsų nuovokūs ir patys tą supranta.

Ir, tiesa, nesu iš tų, kurie Lietuvos jaunuolių išvykimą studijuoti svetur laiko didžiausia jų pačių ir mūsų šalies tragedija. Manau, kad gyvename gražiame pasaulyje ir jo suteikiamos galimybės turi būti pasiekiamos ir mūsų tautos atstovams. Žuvys ieško kur giliau, o žmonės – kur geriau. Tegul mūsų jaunimas gauna galimybę gauti geriausią išsilavinimą ir nesvarbu kur. Gal kada nors ir Lietuvoje.

Publikuota 2010 m. spalio 6 d. savaitraštyje Tiesa.

Vienybė težydi! (publikuota 2010 m. rugsėjį)

Ray Vyšniausko nuotr.

Naujienų portale Tiesa.com jau sneokai nebedirbu, bet ištraukiau šį tekstą publikuotą beveik prieš metus artėjančio Eurobasket2011 proga. Gal praėjusių metų pasaulio čempionato bronza ir vienybė duos paspirtį šių metų pergalėms.

  

Aš myliu krepšinį. Ir turbūt devyni iš dešimties skaitančių šias eilutes irgi šią sporto šaką, lietuviams labiau religiją, myli. Ir daugelis lietuvių gerai išmano krepšinio taisykles, pažįsta žaidėjus, komandas ir nepadarytų gėdos net pokalbyje su kokiu nors rimtu krepšinio specialistu iš užatlantės. Ir mūsų krepšinio sirgalius visi giria, visokie užsieniniai laikraščiai apie juos rašo, sako tokie ryškūs, spalvingi, pasiruošę ir draugiški bei linksmi į Turkijoje vykusį Pasaulio vyrų krepšinio čempionatą buvo atgužėję. Ir mes tuo džiaugiamės, dalinamės savo facebookuose ir twitteriuose nuorodomis ir filmukais apie mūsų krepšininkus ir apie mūsų krepšinio sirgalius. Ir dvi savaites Lietuvoje ir tarp svetur gyvenančių tautiečių galėjai justi tą tikrą, nesumeluotą patriotiškumo jausmą, augantį su kiekviena mūsų komandos pergale Turkijoje. Tokį, kokiu, turbūt negali pasigirti nei amerikiečiai, nei kitos šalys, kurių komandos kovėsi šiame čempionate. Nes lietuviai moka būti patriotais, moka susivienyti, kai to reikia, nors kasdienybėje ir džiūgauja dėl degančio kaimyno namo. Lietuviai moka skanduoti savo šalies vardą, moka stoti ginti savo laisvės prieš tankus plikomis rankomis, kaip savo amerikiečiams mokiniams pasakoja mūsų šio numerio interviu herojė Giedrė.

Ir tos vienybės dvasios pastaruoju metu Lietuvoje, o ir svetur, kur esama lietuvių bent kiek daugiau, labai trūko. Pasidalinome į išvykusius ir likusius, į tuos, kurie už Kedį bei tuos, kurie prieš, į tuos, kurie už Kubilių ir tuos, kurie prieš jį ir jo Vyriausybę, į tuos, kuriems patinka vamzdžiu praminta skulptūra prie Neries Vilniuje ir į tuos, kurie, jei tik galėtų, jau šiandien šoktų į buldozerį ir ją nuverstų. O kai dar visus mažiau ar daugiau prislėgė ekonominiai sunkumai, tai jau visai nebematėme šviesos tunelio gale. Net ir viltį teikę „Inculto“ vyrukai „Eurovizijoje“ aukštumų nepasiekė ir dangaus virš Tėvynės neprašviesino.

Tačiau visai vilčių prieš čempionatą neteikę mūsų krepšininkai ėmė ir atnešė mums tą taip reikalingą spindulėlį, nušvietusį visą šalį ir pasiekusį net tuos, kurie taip toli nuo jos, bet su lietuviška liepsnele širdy.

Ir patys jaunieji (vyriausias ten Artūras Javtokas, kapitonas, kuriam gi tik  30 metų) nustebo sekmadienio vakarą nusileidę Lietuvoje ir minios sutikti Vilniaus Rotušės aikštėje. Nustebo, išgirdę skanduojant savo vardus, „ačiū ačiū“ ir „Lietuva Lietuva“. Ir stebėjosi antradienį kostiumuoti važinėdami iš Prezidentūros į Vyriausybę, o iš ten į Seimą, kur jiems rankas norėjo spausti visi ir vadino vienybės pavyzdžiu. O krepšininkai tik trūkčiojo pečiais ir sakė, kad jaučiasi, kaip aukso medalius gavę ir, kad Vyriausybės skirtų premijų dydis niekaip nebūtų pakeitęs jų noro žaisti nacionalinėje komandoje, nes ne pinigai kaunantis už savo šalį svarbiausia. 

O retai besišypsantis vyriausiais mūsų rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra su ašaromis akyse iškart po bronzinės pergalės prieš serbus pasakė aukso (taip taip) vertus žodžius „jei tai ką padarė vyrai padėjo suvienyti mūsų tautą, tuos tris milijonus bent porai savaičių, tai yra didžiausias pasiekimas. Ir, jeigu mes galėtume pasinaudoti tuo duotu impulsu, pasinaudoti tų vyrų dvasia ir kitose gyvenimo srityse, mūsų šalis eitų į priekį.“ O jau kiek atsigavęs nuo jaudulio lankydamasis Seime parlamentarams ir, beje, pats sau, palinkėjo būti tokiais, kaip jo vadovaujama komanda. Teisingai prezidentės Dalios Grybauskaitės apibūdintai – jaunai ir nesugadintai, kupinai noro garsinti valstybę ir už ją kovoti.

Įdomu, kad prieš pradėdama rašyti šį tekstą su jumis, mielieji skaitytojai, ketinau dalintis mintimis apie incidentus vykusius Londono „Sports Cafe“ lietuviams susirinkus stebėti Lietuvos rungtynių su JAV. Tačiau pirštai patys bėgiojo po kompiuterio klaviatūrą taip kaip jiems norėjosi ir nugalėjo žiniasklaidos taisyklę, kad tik bloga žinia žurnalistams yra gera žinia. Tokių malonių vienybės ir patriotiškumo jausmų tegul neužgožia niekas. O kam visgi įdomu sužinoti daugiau apie tas kvailystes, kurias krėtė tautiečiai tą vienintelį vakarą, kai rinktinė pralaimėjo, užsukite į mūsų portalą www.tiesa.com. Ten visko telpa daugiau nei į laikraščio puslapius.

Su pergale, su auksu mums spindinčia bronza!

Publikuota 2010 m. rugsėjo 17 d. portale Tiesa.com.

My places in Vilnius

Vilnius from Užupis gimnasium hill

Sometimes I work with colleagues from abroad, they just need some local help here. And all of them always say – we did not imagine that Vilnius is such a pretty city. Why am I talking about their opinion, not about regular tourists who come here – because they are coming here prepared, they already chose to come to Vilnius and they expect to see what they see. And journalists (in my case, but it could be business people etc. in other cases) come here for work – to do reportage about gun smuggling, emigration, The Schengen Area etc. and don’t expect anything from our city. And usually they are surprised in a very positive way.

I wasn’t born in Vilnius and I don’t call myself a true Vilnius resident, I live here just for one decade. But I love this city, especially its old town. And I always like to visit different cities or countries with guidance of people who live there, as that means that I get a chance to see the place from a bit different angle than a regular tourist. Also usually people are happy when I show around here in Vilnius, so I thought that for somebody it might be interesting to read about my places in Vilnius, to see it from my perspective. Maybe it will not be exactly the same like in all those guide books and will have some personal flavour as well.

Cozy (Dominikonų str. 10) You can come here with your big dog. Their food is good. I love Cozy’s staff (maybe because most of them recognise me). They have free Wi-fi and you can send free postcards all over the world to your friends from here. It’s not pricy, but it’s not very cheap, so I am guessing that because of this not so many students tend to sit with one drink here for ages.

Hill behind Užupis gymnasium (behind Krivių str. 10) This might be a bit more tricky to find as there is no exact address or signboard. But I like this place because of the panoramic view. Some could say that there is a nice panorama from much better known Gediminas castle hill, but I like Užupis gymnasium hill better, as it is less known and spoiled (even if I hate the rubbish that some people like to leave after visiting the hill).

Užupis cafe (Užupio str. 2) I like it during the summer season the most as it has a nice terrace built on a river Vilnelė. During the weekends you can observe lots of wedding crowds coming here, as the cafe is just next to the bridge and one of Lithuanian wedding traditions – groom has to carry his bride over the bridge (some say that it’s not a real Lithuanian tradition, but nobody bothers to think about it and just follows it). So it’s funny as you can discus bride’s dress, groom’s suit, bridesmaids etc. And this place sells one of the best apple cakes in the town! They call it stebuklingas obuolių pyragas (miraculous apple cake) and surprisingly it’s not one of those hot cakes, it’s cold, but delicious.

Piano man bar (Islandijos str. 1) I know one of the owners! CorruptionJ. It’s lively, easy, cool, staff is friendly and good with customers. They have their own ways of doing things, for example to send everybody home in the morning they play funny song about little cat.

InVino (Aušros Vartų str. 7) Now Vilnius is full (overfull to be precise) of wineries, but this one was the first one or one of the first ones. From this era of them started in our city. But somehow InVino manages to stay natural, popular and different from others. They sell vine for the soul and for the heart.

Cafe de Paris (Didžioji str. 1) Next to the French embassy and could be called unofficial embassy of France. As those few French people who live in Vilnius like to come by. Sometimes some crazy DJs playing, sometimes not. Sometimes they serve one kind of dishes, sometimes others. But they always serve one of the best cafe lattes in Vilnius and surround all their guests with some free spirit.

Jalta (Vykinto str. 17A) A bit further from the old town, but I guess worth visiting anyway. It’s located in Žvėrynas (Menagerie), part of Vilnius which according to the legend got its name from the times when dukes of Lithuania used to go hunting to this area. Jalta is established in an old wooden house (Žvėrynas is famous for its wooden architecture!) and has very informal atmosphere and interior. Jalta is also famous for its healthy „green“ food.

Vingis Park I love it because it’s a huge park in the middle of the city and reminds me of a forest more than a park.

California bar (Subačiaus str. 2) It’s a bar in a hotel. With fans and nice pictures on the walls, usually not irritating music and the food which is made in front of your eyes.

Pasaka Cinema (Šv. Ignoto str. 4/3) Has its spirit and shows movies different from mainstream cinemas.

Steps of Town Hall (Didžioji str. 31) I like to sit there and observe people, shoot them with my long lens in the sun of a nice evening. 

Literatų str.

KGB museum/The Museum of Genocide Victims (Aukų str. 2A) I have to be honest about this one. I have never been there. But I really must go, because I heard so many good words about it from my foreign friends who went there.

Literatų str. My friend Milda lives there! But this is not a reason to visit it (at least not for you), the reason is much more simple – it’s a pretty street and it became even more gorgeous after decorating its walls with all sorts of small plates (something like ex-libris for books) for different Lithuanian writers.

Stiklių str. No other reason – it’s just a pretty narrow street in the old town.

Tea pot, Bernardinų str.

Bernardinų str. Has those nice colourful tea pots on the wall and one little cosy yard. And I went for my studies there!

Cathedral sq. I like it for similar reason like Town Hall’s steps – observing reasons. Also Vilnius cathedral is a magnificent building.

Cathedral in a middle of the cold Lithuanian winter

Also worth visiting

Gedimino castle Iconic. It’s not a castle, but everybody calls it a castle. It’s just what is left from it – a tower. It’s a museum inside, but I like it because of the view.

Pilies str. Main tourists’ street in Vilnius, with loads of cafes, restaurants and souvenir shops.

Gedimino ave. Supposed to be the main artery of Vilnius, but time after time somebody starts complaining that there’s something wrong about this avenue, that it should be more vibrant, but mainly the only suggestions to bring some more life in this street is close or open it for cars (depends what situation is at that time).

  

St. Anne's church

St. Anne’s church (Maironio str. 8) French imperator Napoleon wanted to take it on his palm and bring with himself to France. The church is small gorgeous example of Gothic architecture. Inside it looks a bit like a countryside church to me.

Užupis constitution (Paupio str.) A few years ago the district of Užupis declared itself to be an independent republic. A President and bishop were appointed, four flags were designed (one for each season), and a suitable constitution was created. The 41 rights which form the constitution are engraved on mirrors, attached to a wall on Paupio Street. Take a look at it here.

Antrųjų pusių draugai beigi draugės

Jos

Anądien bičiulis Andrius Užkalnis atsiuntė ką parašęs lietuviškam „Playboy“. Man atrodo, dar tas tekstas nepublikuotas, bet gi mano blogo auditorija tokia maža, kad nieko nenutiks jei ir išduosiu apie ką jis ten rašė, o gal atvirkščiai pareklamuosiu būsimą numerį. O rašė jis apie antrųjų pusių drauges ir koks visuotinis blogis jos yra. Tikras gyvenimo nuodas, jo žodžiais tariant.

Ir tai mane paskatino pagalvoti, o ką gi aš pati manau apie draugių vaikinus beigi vyrus, ką jie, mano spėjimu, apie mane galvoja ir kada aš galėčiau imti manyti, kad mano antrosios pusės draugai yra tas gyvas blogis.

Ar čia man taip pasisekė, ar čia tiems mano draugių vaikinams, bet man visi jie atrodo puikūs. Visi skirtingi ir nė vieno nematau kaip savo antros pusės, tačiau visi jie man patinka. Geri, draugiški, įdomūs, nė karto iš nė vieno jų nesu pajautusi, kad esu nelaukiam jų namuose ar bendrame laisvalaikio leidime, o jei reikėjo kada kokios jų pagalbos, visad irgi sulaukdavau. Pavyzdžiui, vienos draugės vaikinas kantriai visą savaitę kentė (nors neatrodė, kad jam tai kančia) tris savo draugės drauges apsistojusias pas juos vieno kambario butelyje Maskvoje. Kitos, nenustojo su manim bendrauti, kai į šuns dienas išdėjau jo bičiulį. Mano draugių vaikinai/vyrai ir kriauklės su manim važiavo pirkti, ir šoko su manim, ir kokteilius man darė, ir anekdotus pasakojo, ir nuvežė ten kur reikia. Žodžiu, draugių draugai tampa mano gyvenimo dalimi. Gera dalimi. O ne kažkokiais suskiais, kurie tik gadina man ir mano draugei gyvenimą.

Lyg ir negali žinoti ką tie draugių vaikinai ir vyrai apie mane galvoja, ypač kai tas Užkalnis rašo, kad žmonos ir draugės vyrams ir vaikinams liepia kuo maloniau su savo draugėmis elgtis ir jokiu būdu neįžeisti. Tačiau pamenu, jog vienos draugės dabar jau buvęs vyras buvo mane neoficialiai titulavęs fainiausia jos drauge. Man kažkaip atrodo, kad labai svarbu pritapti prie savo antrosios pusės draugų, tačiau ir tie draugai turi stengtis tą naują žmogų kuo sveikiau priimti į savo ratą.

Jie

Tačiau žinau ne vieną atvejį, kai taip nėra. Viena mano draugė pasakoja, kaip jos draugės vyras tiesiog patalogiškai nemėgsta jos draugų – pvz. jis ignoruoja jų šventes (tarkim atvykęs į savo mylimosios draugų vaiko krikštynas ar vestuves tiesiog demonstratyviai sėdi automobilyje per visą šventę!). O kita draugė yra pasakojusi apie tai kaip visa jų kompanija nemėgsta vieno draugo merginos, nes ji irgi galvoja, kad jie visi nebent šuns pifo verti. Ir ko gero, tokiais atvejais labiausiai kenčia tas, kuris per vidurį – draugas ar draugė, bandantis laviruoti tarp bičiulių ir mylimojo.

Ir aš tikrai nenorėčiau, kad mano vaikino/vyro draugai mane laikytų ragana. Atvirkščiai, man svarbu, kad jie sakytų: Kokia ta tavo Deimantė smagi, linksma, protinga, simpatiška ir t.t. Aišku, kad sakytų tai nuoširdžiai, nes jiems tikrai taip atrodytų. Ir, kad to nusipelnyčiau ne pataikaudama, o tiesiog būdama savim.

Beje, įsivaizduoju, kad savo vaikino/vyro draugų galėčiau nemėgti tik, jei jie tikrai būtų neįmanomai bjaurūs (o ne todėl, kad jie kartais vedasi mano mylimąjį pagerti į miestą arba vežasi jį į žvejybą, tuomet, kai aš noriu jį temptis į parodą). Dar manau, kad kartais žmonėms ima siutas ant antrųjų pusių draugų tada, kai jie tiesiog nustoja mylėję tas savo antrąsias puses. Tada jau viskas aplink jį/ją gali pasidaryti nepakeliamai nemiela.