Antrųjų pusių draugai beigi draugės

Jos

Anądien bičiulis Andrius Užkalnis atsiuntė ką parašęs lietuviškam „Playboy“. Man atrodo, dar tas tekstas nepublikuotas, bet gi mano blogo auditorija tokia maža, kad nieko nenutiks jei ir išduosiu apie ką jis ten rašė, o gal atvirkščiai pareklamuosiu būsimą numerį. O rašė jis apie antrųjų pusių drauges ir koks visuotinis blogis jos yra. Tikras gyvenimo nuodas, jo žodžiais tariant.

Ir tai mane paskatino pagalvoti, o ką gi aš pati manau apie draugių vaikinus beigi vyrus, ką jie, mano spėjimu, apie mane galvoja ir kada aš galėčiau imti manyti, kad mano antrosios pusės draugai yra tas gyvas blogis.

Ar čia man taip pasisekė, ar čia tiems mano draugių vaikinams, bet man visi jie atrodo puikūs. Visi skirtingi ir nė vieno nematau kaip savo antros pusės, tačiau visi jie man patinka. Geri, draugiški, įdomūs, nė karto iš nė vieno jų nesu pajautusi, kad esu nelaukiam jų namuose ar bendrame laisvalaikio leidime, o jei reikėjo kada kokios jų pagalbos, visad irgi sulaukdavau. Pavyzdžiui, vienos draugės vaikinas kantriai visą savaitę kentė (nors neatrodė, kad jam tai kančia) tris savo draugės drauges apsistojusias pas juos vieno kambario butelyje Maskvoje. Kitos, nenustojo su manim bendrauti, kai į šuns dienas išdėjau jo bičiulį. Mano draugių vaikinai/vyrai ir kriauklės su manim važiavo pirkti, ir šoko su manim, ir kokteilius man darė, ir anekdotus pasakojo, ir nuvežė ten kur reikia. Žodžiu, draugių draugai tampa mano gyvenimo dalimi. Gera dalimi. O ne kažkokiais suskiais, kurie tik gadina man ir mano draugei gyvenimą.

Lyg ir negali žinoti ką tie draugių vaikinai ir vyrai apie mane galvoja, ypač kai tas Užkalnis rašo, kad žmonos ir draugės vyrams ir vaikinams liepia kuo maloniau su savo draugėmis elgtis ir jokiu būdu neįžeisti. Tačiau pamenu, jog vienos draugės dabar jau buvęs vyras buvo mane neoficialiai titulavęs fainiausia jos drauge. Man kažkaip atrodo, kad labai svarbu pritapti prie savo antrosios pusės draugų, tačiau ir tie draugai turi stengtis tą naują žmogų kuo sveikiau priimti į savo ratą.

Jie

Tačiau žinau ne vieną atvejį, kai taip nėra. Viena mano draugė pasakoja, kaip jos draugės vyras tiesiog patalogiškai nemėgsta jos draugų – pvz. jis ignoruoja jų šventes (tarkim atvykęs į savo mylimosios draugų vaiko krikštynas ar vestuves tiesiog demonstratyviai sėdi automobilyje per visą šventę!). O kita draugė yra pasakojusi apie tai kaip visa jų kompanija nemėgsta vieno draugo merginos, nes ji irgi galvoja, kad jie visi nebent šuns pifo verti. Ir ko gero, tokiais atvejais labiausiai kenčia tas, kuris per vidurį – draugas ar draugė, bandantis laviruoti tarp bičiulių ir mylimojo.

Ir aš tikrai nenorėčiau, kad mano vaikino/vyro draugai mane laikytų ragana. Atvirkščiai, man svarbu, kad jie sakytų: Kokia ta tavo Deimantė smagi, linksma, protinga, simpatiška ir t.t. Aišku, kad sakytų tai nuoširdžiai, nes jiems tikrai taip atrodytų. Ir, kad to nusipelnyčiau ne pataikaudama, o tiesiog būdama savim.

Beje, įsivaizduoju, kad savo vaikino/vyro draugų galėčiau nemėgti tik, jei jie tikrai būtų neįmanomai bjaurūs (o ne todėl, kad jie kartais vedasi mano mylimąjį pagerti į miestą arba vežasi jį į žvejybą, tuomet, kai aš noriu jį temptis į parodą). Dar manau, kad kartais žmonėms ima siutas ant antrųjų pusių draugų tada, kai jie tiesiog nustoja mylėję tas savo antrąsias puses. Tada jau viskas aplink jį/ją gali pasidaryti nepakeliamai nemiela.