Antrųjų pusių draugai beigi draugės

Jos

Anądien bičiulis Andrius Užkalnis atsiuntė ką parašęs lietuviškam „Playboy“. Man atrodo, dar tas tekstas nepublikuotas, bet gi mano blogo auditorija tokia maža, kad nieko nenutiks jei ir išduosiu apie ką jis ten rašė, o gal atvirkščiai pareklamuosiu būsimą numerį. O rašė jis apie antrųjų pusių drauges ir koks visuotinis blogis jos yra. Tikras gyvenimo nuodas, jo žodžiais tariant.

Ir tai mane paskatino pagalvoti, o ką gi aš pati manau apie draugių vaikinus beigi vyrus, ką jie, mano spėjimu, apie mane galvoja ir kada aš galėčiau imti manyti, kad mano antrosios pusės draugai yra tas gyvas blogis.

Ar čia man taip pasisekė, ar čia tiems mano draugių vaikinams, bet man visi jie atrodo puikūs. Visi skirtingi ir nė vieno nematau kaip savo antros pusės, tačiau visi jie man patinka. Geri, draugiški, įdomūs, nė karto iš nė vieno jų nesu pajautusi, kad esu nelaukiam jų namuose ar bendrame laisvalaikio leidime, o jei reikėjo kada kokios jų pagalbos, visad irgi sulaukdavau. Pavyzdžiui, vienos draugės vaikinas kantriai visą savaitę kentė (nors neatrodė, kad jam tai kančia) tris savo draugės drauges apsistojusias pas juos vieno kambario butelyje Maskvoje. Kitos, nenustojo su manim bendrauti, kai į šuns dienas išdėjau jo bičiulį. Mano draugių vaikinai/vyrai ir kriauklės su manim važiavo pirkti, ir šoko su manim, ir kokteilius man darė, ir anekdotus pasakojo, ir nuvežė ten kur reikia. Žodžiu, draugių draugai tampa mano gyvenimo dalimi. Gera dalimi. O ne kažkokiais suskiais, kurie tik gadina man ir mano draugei gyvenimą.

Lyg ir negali žinoti ką tie draugių vaikinai ir vyrai apie mane galvoja, ypač kai tas Užkalnis rašo, kad žmonos ir draugės vyrams ir vaikinams liepia kuo maloniau su savo draugėmis elgtis ir jokiu būdu neįžeisti. Tačiau pamenu, jog vienos draugės dabar jau buvęs vyras buvo mane neoficialiai titulavęs fainiausia jos drauge. Man kažkaip atrodo, kad labai svarbu pritapti prie savo antrosios pusės draugų, tačiau ir tie draugai turi stengtis tą naują žmogų kuo sveikiau priimti į savo ratą.

Jie

Tačiau žinau ne vieną atvejį, kai taip nėra. Viena mano draugė pasakoja, kaip jos draugės vyras tiesiog patalogiškai nemėgsta jos draugų – pvz. jis ignoruoja jų šventes (tarkim atvykęs į savo mylimosios draugų vaiko krikštynas ar vestuves tiesiog demonstratyviai sėdi automobilyje per visą šventę!). O kita draugė yra pasakojusi apie tai kaip visa jų kompanija nemėgsta vieno draugo merginos, nes ji irgi galvoja, kad jie visi nebent šuns pifo verti. Ir ko gero, tokiais atvejais labiausiai kenčia tas, kuris per vidurį – draugas ar draugė, bandantis laviruoti tarp bičiulių ir mylimojo.

Ir aš tikrai nenorėčiau, kad mano vaikino/vyro draugai mane laikytų ragana. Atvirkščiai, man svarbu, kad jie sakytų: Kokia ta tavo Deimantė smagi, linksma, protinga, simpatiška ir t.t. Aišku, kad sakytų tai nuoširdžiai, nes jiems tikrai taip atrodytų. Ir, kad to nusipelnyčiau ne pataikaudama, o tiesiog būdama savim.

Beje, įsivaizduoju, kad savo vaikino/vyro draugų galėčiau nemėgti tik, jei jie tikrai būtų neįmanomai bjaurūs (o ne todėl, kad jie kartais vedasi mano mylimąjį pagerti į miestą arba vežasi jį į žvejybą, tuomet, kai aš noriu jį temptis į parodą). Dar manau, kad kartais žmonėms ima siutas ant antrųjų pusių draugų tada, kai jie tiesiog nustoja mylėję tas savo antrąsias puses. Tada jau viskas aplink jį/ją gali pasidaryti nepakeliamai nemiela.

Leiskime mokėti vyrams

Nežinau kaip jūs, bet aš neretai pati sau išsigryninu įdomių minčių tiesiog bekalbėdama su draugais, nors dažniau su draugėmis. Moteriški pašnekesiai apie nieką ir kartu apie viską turi kažkokį iškristalizuojantį poveikį. Ir štai anądien susirašinėjau (gal ir jūs taip darote, kai vienas po kito keičiatės el. laiškais visą vakarą ar pusdienį ir taip tarsi vyksta pokalbis, toks įprasto pokalbio pakaitalas ar atmaina) su labai gera savo drauge ir mūsų virtualus pašnekesys pakrypo pinigų pusėn.

O gal tiksliau būtų sakyti pinigų ir vyrų arba dar tiksliau pinigų, vyrų ir moterų kryptin. Diagnozavau sau mažą bėdą, bet tai draugei tai visai prastai. Prastai ta prasme, kad ji visai nesugeba vyrams leisti už ją mokėti ir net atvirkščiai, ne kartą gyvenime yra mokėjusi už juos. Ir kalbu ne apie bokalą alaus ar arbatos puodelį. Kalbu apie didesnius ir mažiau su romantika sietinus dalykus (tarsi daug čia tos romantikos aluje).

Bėda ta, kad kai kurioms moteris, tokioms kaip man ir dar labiau mano draugei, sunkiai sekasi toks atrodytų paprastas ir kai kurių kitų moterų labai gerai, net per gerai išlavintas dalykas – normaliuoju būdu leisti vyrui sumokėti už bendrus pietus, kokteilį, bilietus į kiną, suknelę, papuošalus, batus ar net vaistus (vyrai nė nenutuokia kiek visokių bėdų bėdelių moterys patiria ir kiek kaskart kainuoja lankymasis pas ginekologę (sąmoningai rašau mot. g.) bei vaistai. Vien grybeline moters lyties organų liga – makšties kandidoze – bent vieną kartą per gyvenimą serga 50–70 proc. moterų. Ir dažnai vyrai nėra paskutinė tų visokių bėdelių priežastis.).

Jei net nutinka taip, kad leidžiame sumokėti (dažniausiai tada, kai iš anksto vyras būna įspėjęs, kad kviečia jis ir moka jis), tai vis tiek jaučiamės skolingos ir kažkaip nesmagiai, tuoj viduje sau lipiname siurbėlės etiketę arba imame manyti, kad esame nevykėlės, nesugebančios pačios net už savo vyną atsiskaityti.

Dar būtinai per mokėjimo procedūrą visaip stumdomės, pešamės (retai pasitaiko tokių meistrų, kurie apmoka sąskaitą moteriai nespėjus net pastebėti), zirziame ir grūmojame. Jei sąskaitos pačioms nepavyksta apmokėti tai pralemename, kad liekame skoloje, kad gal kitą kartą mes sumokėsime ar kokią panašią frazę.

Ir net jei su vaikinu jau bendraujame ilgesnį laiką, vis tiek nelabai mokame atsisakyti tų savo įpročių. Nemokame tiesiog priimti to natūraliai, kaip gero dalyko sau ir jam. Juk gali būti, kad vyrui, kuriam patinki, o gal net esi jo mylima, visai malonu už tave mokėti. Žinoma, čia reikia jų pačių paklausti. Ir aš nekalbu apie patologinius atvejus, kurių tekę matyti ne vieną, kai vyrai yra tarsi vaikščiojantys savo moterų bankomatai (nors ir tada gal kartais abiem naudinga – jis turi gražuolę šalia, o ji kailinių, kvepalų, automobilių ir auskarų). Kalbu apie priešingai nei šios apsukriosios besielgiančias moteris. Tokias, kurios nesugeba perlipti per savo vidinius emancipacijos ar dar galai žino kokius barjerus.

Bekalbėdamos su drauge sutarėme, kad reikia persilaužti ir bent kažkiek pasikeisti. O taip elgtis reikėtų tiesiog įsiklausant į argumentus. Mes, moterys, uždirbame mažiau*. Ir mes, moterys, išleidžiame daugiau.

Mums reikia daugiau rūbų ir dar tokių keistų arba tokių brangiai kainuojančių kaip antai pėdkelnės (jas priskiriu prie keistų, nes jų ilgaamžiškumas nežmoniškai trumpas) arba apatinis trikotažas (dievuliau brangus kiek neteisingai brangiai kainuoja liemenėlės ir kelnaitės). Batų mums irgi reikia daugiau.

Papuošalų mums irgi reikia daugiau. Kosmetikos mums irgi reikia daugiau. Visokių grožio procedūrų mums reikia daugiau ir brangesnių – plaukų kirpimas, dažymas, depiliacijos (jos dar ir skausmingos), antakių korekcijos, odos valymai ir t.t.

O kur dar jau minėti medikamentai, kasmėnesinės higienos priemonės ir pan.

Ir jokiu būdu negaliu priimti aiškinimų, kad niekas mūsų neverčia leisti pinigų kirpykloms ar batams. Neva galėtume ir mes sau su viena pora per sezoną suktis ir kam tie kibirai kosmetikos, būkite natūraliai gražios. Jei vyrui užtenka tik kremo po skutimosi, dezodoranto ir kvepalų, tai kodėl mums reikia ten visokių pienelių, tonikų, vieno kremo nakčiai, kito jau dienai, šešėlių, lūpdažių, skaistalų ir tušo. Nes mes moterys ir atrodome taip kaip atrodome dėl to, kad stengiamės. Vienos mažiau, kitos daugiau, bet visos paprastai daugiau nei vidutinis vyras. Ir pastangos kainuoja ne tik laiko, bet ir pinigų.

Tad iš mažiau uždirbančių (dėl subjektyvių priežasčių) ir daugiau išleidžiančių (dėl objektyvių priežasčių) reikalauti lygios partnerystės, o kartais net prisidėti finansiškai daugiau yra neteisinga. Ir noriu pati sau ir kitoms palinkėti išmokti priimti vyrų finansinius gestus natūraliau ir be savigraužos. Ir nėra ko čia baimintis, tos, kurios siurbėlėmis ir barakudomis iki šiol nebuvo, tokiomis ir netaps.

Oi gaučiau malkų už šį įrašą nuo feminisčių, jei tik skaitytų mano blogą daugiau žmonių (tada ir tikimybė, kad tarp jų bus feminisčių, būtų didesnė).

----

*2009-aisiais šalies ūkio pramonės, statybos ir paslaugų įmonėse, išskyrus viešąjį valdymą ir gynybą, privalomąjį socialinį draudimą, moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis sudarė 15,3 proc. Moterų vidutinis valandinis bruto darbo užmokestis sudarė 11,38 lito, vyrų - 13,43 lito.

Moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis privačiajame sektoriuje buvo gerokai didesnis negu valstybės sektoriuje ir 2009 metais sudarė 20,5 proc. (valstybės sektoriuje - 13,1 proc.).