Goa istorijos pamokėlė

Mano kaimo katalikų bažnyčia
pavadinta mums pažįstamos Šv. Onos vardu

Vakar turėjau įdomų pokalbį, kuris sudėliojo man šį tą apie Goą į vietas. Nes vis besiplakant tarp čia dirbančių nepaliečių žinias iki šiol apie Goą gaudavau tik iš antrinių šaltinių.

Dažnai sakau, kad Goa nėra Indija. Na čia koks nors Užkalnis mane sukritikuotų, nes šneku panašiai kaip tie, kurie sako, kad Niujorkas tai matot ne Amerika. Ir visgi Goa, mano manymu, stipriai skiriasi nuo kitų Indijos vietų ir nėra tokia indiška, mums įprasta indiškumo prasme ir ne be priežasties.

Europiečiai Goa gyventojams jokia naujiena. Portugalai čia atsibastė dar XVI amžiuje. Ir, anot mano vakarykščio pašnekovo, šios mažiausios Indijos valstijos veidą pakeitė labai stipriai ir, jo nuomone, daugiausia į gera.

Būtent portugalų dėka Goa kaip niekur kitur Indijoje jau seniai ir griežtai laikomasi gimdymų, mirčių, gimimų registravimo taisyklių. Būtent kolonistai portugalai moterų teises sulygino su vyrų. Ir skyrybų atveju visas turtas atitenka tam, kuris laikomas nukentėjusiuoju, t.y. ne skyrybų iniciatoriumi. Portugalai taip pat iš Goa išgyvendino žiaurų paprotį mirus vyrui žmoną sudeginti gyvą. Jų dėka nustota tekinti nepilnamečius vaikus.

Be šių svarbių pokyčių, portugalai padarė ir kitų, tokių kaip gera kelių infrastruktūra, nemokamas pradinis mokymas.

Tačiau, anot mano pašnekovo, beje, kataliko, portugalai padarė vieną siaubingą klaidą – prievarta žmones atvertinėjo į katalikybę. Todėl pasak jo, tikram goaiečiui niekad šventa vieta nebus Senoji Goa (Old Goa), kuri taip mėgstama turistų. Ten stūksančios įspūdingos katalikų šventovės pastatytos ant vietinių kaulų ir pralieto kraujo.

Su katalikybe, atplukdyta portugalų, susijęs ir dar vienas įdomus fenomenas, man priminęs ir lietuvių krikštą. Kaip pas mus krikštijami ištisi kaimai buvo pavadinami vienu vardu, o paskui žmonės vieni kitiems prigalvojo pravardžių, kurios galiausiai tapo pavardėmis, nes kitaip kaip atskirsi apie kurį Joną ar Oną kalbama. O štai Goa gyventojai būriais gavo tą pačią pavardę – kunigo krikštijusio juos. Taip mano pašnekovas, tiksliau jo proseneliai tapo portugališkai skambančiais Fernandesais. Tad iki šiol galima atskirti – katalikas ar hindu išpažinėjas vien iš pavardės.

Portugalų paliktų pėdsakų čia ir daugiau, ne vien pavardės ir religija. Maistas, portugališki žodžiai įsimaišę į vietinę konkuni kalbą (beje, katalikai net kai kuriuos žodžius turi kitokius nei hindu išpažinėjai – dar vienas būdas atpažinti kokiai religijai žmogus priklauso), architektūra ir pan.

Be to, anglai indus ramybėje paliko bene šešiolika metų anksčiau nei goaiečiai atsikratė portugalų. O ir atsikratę ne iškart tapo didžiosios Indijos mažiausia valstija. Mano pašnekovo tėvas, kuriam dabar koks šešiasdešimt, turėjo pasą, kurį privalėdavo pasiimti norėdamas vykti į Indiją, nes ten buvo užsienis. Tik vėliau Goa tapo integralia Indijos dalimi. Labai europietiška dalimi, kur baltieji ne kažin kam įdomūs, niekas jų nenužiūrinėja ir nesiekia paliesti, kaip nutinka net sostinėje Delyje.

Beje, kaip ir mano vakarykštis pašnekovas, taip ir kiti jauni Goa vyrai dažni kruizinių laivų darbuotojai. Pasak jo, plaukiojančio Viduržemio jūroje, vos ne iš kiekvieno namo bent vienas vyras dirba kruiziniame laive. Ir  į juos keliai praminti irgi portugalų, patyrusių keliautojų laivais, dėka.

O pabaigai, Goa Pietūs, kur žiemoju, portugalų buvo valdomi vos keletą metų, todėl čia beveik visi žvejai liko hindu religijos išpažinėjais, priešingai valstijos Šiaurei. O anot mano pašnekovo ir apskritai šis Goa pakraštys kiek mažiau išvystytas. Matyt, todėl ir mažiau turistų apniktas, nes jie čia atsibeldė vėliau. O tuo pačiu ir ne toks „aprusintas“. Nes kaip ne itin linksmai pažymėjo mano goaietis, Šiaurės Goa jau visa okupuota rusų. Tiesa, jis tuoj pat suskubo pridėt, kad laive, kuriame dirba turi nemažai rusų draugų. Gal tokią teigiamą detalę prilipdė sudvejojęs, kaip aš, rytų europietė vertinu rusus. Panašu, kad Goa katalikai su kunigiškomis pavardėmis per ilgus kolonizacijos metus diplomatijos išmoko puikiai.