Kraupiai trumpa mūsų atmintis

Man labai keista, kad Lietuvoje dažnas taip priešiškai nusiteikęs prieš pabėgėlius. Keista, nes kas jau kas, bet mūsų tauta dar pati tebejaučia randus paliktus karo. Karo, kuris, žinoma, privertė ne vieną lietuvį bėgti iš savo šalies vežime pasikinkius arklį. Juk tie, kurie tuomet bėgo irgi gelbėjo savo gyvybes, nes grėsė pavojus būti nužudytiems, įkalintiems, išsiųstiems į Sibirą. Juk tuomet ir jie, mūsų tautiečiai, spėjo susigriebt tik vieną kitą šeimos fotografiją, glėbiuose verkė jų vaikai, o patys netikėjo, kad bėga ilgam. Argi būtumėt jiems linkėję, kad Vokietija, o paskui Amerika, Kanada, Venesuela ar Australija būtų pasakiusios, kad vietos jiems nėra ir liepusios grįžti į sovietų nasrus? Man keista, kad mūsų atmintis tokia trumpa, juk visa tai vyko tik prieš kelis dešimtmečius, vyko mūsų senelių laikais.  Kaip galime taip šaltakraujiškai atstumti sirus ir kitus karo bėglius gelbėjančius savo ir savo vaikų gyvybes sapaliodami kažką apie vargšus pensininkus ir neturtingą mūsų šalį bei svetimą jų kultūrą.

Žinau, dažnai karo pabėgėliai sumaišomi į vieną puodą su nelegaliais migrantais, ieškančiais geresnio gyvenimo. Bet net ir ant tų negalime būti pikti, negalime jų labai smerkti, nes dar naujesnė mūsų pačių šalies istorija pamena kaip prieš tampant Europos Sąjungos nariais tūkstančiai lietuvių nelegaliai veržėsi į Vakarus, net labiausiai į tą pačią dabar migrantų taip trokštamą Jungtinę Karalystę. Net per tą patį Lamanšo tunelį ne vienas lietuvis ten prasmuko. Bet mums tai galima buvo, nes mes kaip ir priklausėme ten mat, o jiems – ne.

Ir visgi liūdniausia ir keisčiausia man dėl karo pabėgėlių ir jiems atgręžiamų nugarų. Ypač kai dabar ne vienoje draugų kompanijoje pašnekama apie Rusijos grėsmę ir neduok die, tikrai tuo netikiu, mums patiems vėl tektų bėgti.