Kai svajonės virsta realybe (publikuota savaitraštyje Tiesa 2010 m. spalį)

Tarp Bradfordo universiteto absolventų - ir mano brolis

Pamenu prieš kokius penkiolika metų būdama paauglė mėgdavau skaityti „Panelės“ žurnalo vyriausios redaktorės Jurgos Baltrukonytės redakcinius straipsniukas. Ji taip visad jaukiai ir teisingai sudėliodavo žodžius ir pataikydavo į mano paauglišką galvelę. Tuomet atrodydavo, kad Jurgos mintys suguldytos labai lengvai, vienu įkvėpimu surašytos. Dabar suprantu, kad greičiausiai klydau. Tai kas labai lengvai skaitosi, dažnai nebūna lengvai parašyta. Kaip sako teatro aktoriai – suvaidinti komediją, iš kurios visi juoktųsi, dažnai yra sunkiau nei sugraudinti žiūrovus. Nors nebūtinai. Dar kartais būna taip, kad rašosi lengvai, bet būna išnešiota ir išjausta bei išgalvota ilgai. O nutinka ir taip, kad sėdi ir rašai pernelyg nesukdamas galvos ir pavyksta puikiai.

Tuomet kai skaičiau tuos Jurgos rašymus „Panelėje“ net neįtariau, kad ji jau seniai išaugusi iš panelių amžiaus, nors ir dabar būtų sunku nuspėti, kad žurnalą paauglėms redaguoja moteris turinti sūnų tinkantį toms jaunoms panelėms į kavalierius.

Tada dar daug ko neįtariau. Gal net ir to, kad praėjus kažkiek laiko pati bandysiu rašyti kreipimąsi į skaitytojus. Arba, kad studijos užsienyje atrodys toks pat normalus dalykas kaip ir kelionė aplankyti draugės Londone. Nes tada vienas berniukas iš mūsų mokyklos buvo išvykęs pasimokyti į mokyklą Danijoje ir tai atrodė kaip didžiausias stebuklas. Turbūt apie tai net mūsų miesto laikraščiai rašė.

Prieš kokius šešerius metus nukulniavau į Britų tarybą Vilniuje, norėjau parengti interviu apie galimybę studijuoti Jungtinėje Karalystėje. Net tada tai vis dar buvo retenybė. Pasikalbėjome, parašiau ir papasakojau broliui, tuomet vienuoliktokui. Dar tarstelėjau: Pabandyk ir tu. Po metų jis toks  dar visai viščiukas, nė karto neskridęs lėktuvu ir apskritai toliausiai buvęs turbūt Latvijoje vienas pats išskrido į Jungtinę Karalystę studijuoti Bradfordo universitete. Po trijų metų visa šeima skridome sveikinti jo bakalauro diplomo gavimo proga. Dabar jis jau studijuoja Danijoje, bus rinkodaros magistrantas. O šiam semestrui pagal mainų programą išvyko pasimokyti į Indiją. Pasakodama šitai tik noriu pasakyti, kad tai kas dar visai neseniai atrodė sunkiai pasiekiama svajonė, tik kažkas tokio kas nutinka vaikams iš turtingų šeimų arba tiems, kurie yra begalo talentingi, dabar yra įmanoma daugeliui, jei ir ne visiems.

Ir nors neseniai teko dalyvauti radijo laidoje, kur Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių reikalų departamento vadovas Arvydas Daunoravičius sakė, kad suskaičiuoti ir surašyti kiek užsienyje mokosi mūsų šalies studentų nėra įmanoma, pati iš savo patirties per savo mažąjį broliuką (nedovanos jis man, kad taip saldžiai pavadinau) žinau, kad tų mūsiškių užsienio universitetuose yra daug ir vis daugėja. Pamenu, kai pirmais brolio studijų metais lankiausi Bradforde lietuvaičių ten mokėsi vos keletas, o vėliau kasmet jų skaičius augo geometrinės progresijos principu. O štai Danijoje pati mačiau lietuviškai jau kalbantį estą, nes jis gyvena bendrabučio korpuse, kur vien lietuviai. Aarhuse, antrame pagal dydį Danijos mieste, lietuvių studentų, ko gero, tikrai koks šimtas. Ir jei pavyksta suskaičiuoti beigi surašyti studentus Lietuvos aukštosiose mokyklose, turėtų būti galimybė tai padaryti ir svetur (bent jau ES šalyse). Nes pačios aukštosios mokyklos tokius sąrašus veda ir savo studentus susiskaičiuoja bei surūšiuoja. Ir būtų gerai, kad ryšiai su tais studentais nenutrūktų, net jei ateityje jie ir neketintų grįžti į Tėvynę. Apie to naudą tiek Lietuvai, tiek patiems žmonėms šįkart nerašysiu, bet, manau, skaitytojai mūsų nuovokūs ir patys tą supranta.

Ir, tiesa, nesu iš tų, kurie Lietuvos jaunuolių išvykimą studijuoti svetur laiko didžiausia jų pačių ir mūsų šalies tragedija. Manau, kad gyvename gražiame pasaulyje ir jo suteikiamos galimybės turi būti pasiekiamos ir mūsų tautos atstovams. Žuvys ieško kur giliau, o žmonės – kur geriau. Tegul mūsų jaunimas gauna galimybę gauti geriausią išsilavinimą ir nesvarbu kur. Gal kada nors ir Lietuvoje.

Publikuota 2010 m. spalio 6 d. savaitraštyje Tiesa.