Lietuviškas keliautojas prilygsta tik rusui

Man čia draugė papasakojo, kaip tik grįžusi iš viešnagės pas mane. Ir aš jai tą visą reziumavau taip – tai čia tau šliūkštelėjo lietuviškų srutų į snukį, kad nepamirštum iš kur esi ir kas ištikro tave supa.

O buvo taip. Finnair skrydis iš Delio į Helsinkį vėlavo išskristi, nes jau sulaipinus keleivius viena jų labai prastai pasijuto ir teko ją gabenti į ligoninę. Bet suomiai žino kaip skraidyt ir visą tą skraidymą organizuoti. Tai jie tuoj paaiškino, kad kol kas nežino kaip čia viskas bus, bet likus valandai iki skrydžio pabaigos visiems bus pranešta, kas nutiks su jų skrydžiais iš Helsinkio. Kaip tarė, taip padarė. Buvo pranešta, kad dalis skrendančiųjų į Vilnių galės tai padaryti dar tą patį vakarą per Varšuvą, o kitiems teks laukti rytojaus. Visiems buvo nurodyta eiti į Transfer desk, kur viskas bus paaiškinta. Bet gaujelė lietuvių tik ėmė siusti. Mano draugė nurėpliojusi iki to stalo dar pabandė savo laimę gražiai paprašydama ir ją tą patį vakarą į Lietuvą parskraidinti, bet kai pabandymas nepavyko, labai nesupyko ir mėgavosi keliautojo potyriais – oro linijų suteiktu gražiu viešbučio kambariu ir vakariene. Bet kiti tautiečiai taip ramiai į šitą neatsinešė ir piktinosi viskuo kas tik jų paršgalvėms daėjo. Pavyzdžiui, tie, kurie gavo bilietus tą patį vakarą skrydžiams į Vilnių per Varšuvą buvo nepatenkinti „KODĖL PER VARŠUVĄ?!“ arba „KODĖL ANT BILIETO NURODYTA, KAD VILNIUJE BŪSIME TIK KITĄ DIENĄ“, o suomė kantriai aiškino, kad štai leidžiatės pusvalandį po vidurnakčio, tai jau bus kita diena ir pan.

O ir likę nakvoti Helsinkyje jautėsi labai nuskriausti apgyvendinti gerame viešbutyje ir gavę švedišką vakarienę. Matai, kaip baisu, net aptarnauti negali, patiems tenka maistą į lėkštę įsidėt. Ir vakarieniaut, žinoma, jie atėjo visu būriu, nes tokie išgamos debilavoti po vieną nevaikšto, tik būriais, ne veltui ir į Indiją keliavo tik su turistine grupe.

Tad toji mano draugė, keliavusi viena, jiems tapo tiesiog pramoga/egzotika/erotika. Kaip čia taip, kitaip, kažkaip neteisingai, ne kaip visi žmonės.

Pirmiausia jie sužinoję, kad mano draugė buvo Goa suskubo pasiteirauti: O ką ten matėte? Na, ji pernelyg daug nematė, tiesiog ilsėjosi, pramogavo, tai taip ir pasakė. Debilavotojų tai nepatenkino, tad jie tučtuojau ėmė žerti kaip jie matė tą aną trečią ir ketvirtą. Ir apklausa tęsėsi. Gaujai parūpo sužinoti ar viešbutyje, kuriame ji gyveno būna kokia nors PROGRAMA? Kas čia dabar per nesąmonių šou? Nu grynai tokiems, kurie už save net pagalvot negali ir tik į Cicino stiliaus plunksnuotas šokėjas ėsdami kokį labiausiai į kotletą panašų vietinį daiktą (nes neduok die kažką kitoniško paragausi) vėpsot sugeba. Mano draugė kantriai paaiškina, kad ji buvo apsistojusi tokioje vietoje kur tik bambukiniai namukai ir paplūdimio restoranas, o su savimi užsiimi pats, jokių programų nėra.

Apklausa tęsėsi. Kaip be klausimo: Kiek kainavo??? Ir tada kirto iš peties ir pareikalavo paaiškinimo: Kuo gi pliažas Goa skiriasi nuo Egipto ar Turkijos pliažų, suprask kam ten trenktis, jei yra arčiau. Mano draugė į šį klausimą atsakyti nebesugebėjo. Buvo nuginkluota tiesiog. Ir tada jai buvo tėkštas galutinis srutų pliūpsnis: Mes čia pakalbėjome, kad jei pora savaičių tik pliaže buvote, tai labai neįdegusi atrodote!

Kieno koks sumautas reikalas matuoti kažkieno įdegį?

Va su tokiais keliautojais susidūręs supranti, kad mums dar jūrios marios ir bei gi šviesmečiai iki tokių, su kuriais susiduriu čia – pagyvenę ponai ir ponios iš olandijų, graikijų ir kitur, jau tikrai ne patys mitriausi, bet labai inteligentiški ir visai nesibodintys keliauti vieni! Nes žino kaip tai daroma, nes moka kalbėti angliškai, nes keliavo visą gyvenimą. Todėl jie žiemas leidžia Goa, Tailande ir dar visur kur tik sugalvoja pasišildyti senus kaulus už pigiau. Bet jie yra mandagūs ir protingi, jie žino, kad norint kažką gauti, skandalu geriau nepradėti.

O mūsiškiai nori aplėkti kuo daugiau lankytinų objektų per kuo trumpesnį laiką, tarsi tai kokios varžybos. Ir beveik garantuoju, kad šitie dalbajobai, su kuriais mano draugei teko nelaimė dalintis skrydžiu, grįžę apie Indiją nieko gero nepasakys, jau matau jų tekstus: Ten vien šiukšlės, skurdas, žmonės durni, o maistas toks, kad neįanoma valgyti. Jiems niekur nėra gerai, niekur nėra įdomu, išskyrus jų pačių butą Fabijoniškėse ar Šeškinėje. Jiems comfort zone palikimas yra tragedija.

Todėl per šitokius keliauninkus, keliautojų reitinge mes tampame palyginami tik su rusais. Esame blankios rusų keliautojų kopijos.

Nerekomenduoju „Jaltos“

Iki tol ne kažkiek man ten teko lankytis, bet kai su Akvile, mano puikia drauge, nusprendėme ten švesti savo jungtinį tridešimtmetį, apsilankėme tam, kad susitiktume su „jaltiečiais“ ir aptartume būsimo vakarėlio detales. Viskas atrodė turėtų būti puiku, su mumis kalbėjusi mergina atrodė suprantanti ir išmananti savo darbą. Tiesa, atsisveikinant ji pasakė, kad tai jos priešpaskutinė darbo „Jaltoje“ diena. Bet patikino, kad viskas bus gerai ir gimtadienį turėsime tokį, kokio norime.

Tačiau jos pažadėto maisto meniu pasiūlymo taip ir nesulaukėme, o kai visgi prisibeldėme prie „Jaltos“ savininko Augustino, jis irgi pažadėjo, kad viskas eisis kaip iš pypkės, meniu pasiūlymą atsiuntė ir net pažadėjo suorganizuoti DJ pagal mūsų pageidaujamo laikmečio muzikos stilių. Tiesa, paskui Augustinas irgi dingo iš akiračio ir bendrauti su mumis ėmė viena iš barmenių. Na, bet tokia žmonių kaita mūsų neišgąsdino ir patenkintos laukėme lapkričio 12-osios, šeštadienio, vakaro. Berods dar išvakarėse ar pora dienų prieš gavome laiškelį su klausimu ką mūsų svečiai pageidaus gerti, kad restoranas turėtų pakankamai pageidaujamų gėrimų atsargų. Išvardijau: degtinę, vyną bei alų.

Į „Jaltą“ mudvi su Akvile buvome sutarusios ateiti pusvalandžiu anksčiau nei mūsų svečiai, tiesiog užmesti akį kaip viskas paruošta ir laukti visų pasirodančių su gėlėmis ir dovanomisJ.

Pirmoji atvažiavau aš. Ir rankos nusviro kai mums pažadėtoje nuošalesnėje salytėje pamačiau sau ramiai vakarieniaujančių ir kažką švenčiančių vyresnių žmonių būrelį su vaikais ir anūkais, o mūsų šventės pasiruošimo ženklų nė viename restorane kampe nė su žiburiu negalėjau rasti. Paklausiau „Jaltos“ merginų gal visai pamiršo, kad rezervavomės pas juos šventimą su stalais, maistais ir gėrimais, net didžėjum!

Jos ramiausiai atsakė, kad ne, be jokio rūpesčio veide bei jokio entuziazmo neparodė nuraminti mano susirūpinimą. Toliau sau slankiojo, bendravo su kitais klientais ir pernelyg nesuko galvos dėl manęs, susirūpinusios solenziantės apsitaisiusios devintojo dešimtmečio stilumi. Dar pasakė, kad gi va jokios bėdos, tilpsime su tais pagyvenusiais šventėjais toje pat patalpoje, nors buvo akivaidzu, kad mūsų daugiau nei 20 žmonių ten niekaip neįsipaišys. O mūsų svečių skaičius „Jaltai“ buvo žinomas nuo pat pradžių.

Paskambinau Akvilei apšviesti kas darosi mūsų išsvajotam gimtadieniui, ji atvykusi buvo daug piktesnė nei aš (visgi direktorės statustas įpareigojaJ!). Bet ir ji neišdėjo plaukiojančio personalo į šuns dienas. Tad merginos tarsi nusprendusios, kad per ramiai reaguojam pateikė dar vieną siurprizą, pareikšdamos, kad balto vyno turi gal butelį ar pusantro. Tai kam po šimts pypkių apskritai klausti kokius gėrimus gers mūsų svečiai ir paskui beveik visai neturėt jokių atsargų. Vyno paskui atsirado. Jau vakaro eigoje paaiškėjo, kad ir degtinės „Jaltoje“ nėra. Išgėrus vieną butelį, daugiau nebuvo nė vieno pilno, tik vienas nugertas, kurį šiaip ne taip sutarėme, kad supiltų į grafiną ir duotų mums (ir tik nepradėkit man aiškinti, kad mūsų svečiai latrai paskutiniai, jei tiek visko išgert sugebėjo, kad restoranas net pritrūko!). Bet entuziazmo nebuvo, jokių atsiprašau juolab. Tik veidai bylojantys: sugadinote mums puikų šeštadienio vakarą ir reikėjo jums čia sugalvot tuos savo sušiktus tridešimtmečius švęsti.

Taigi kažkaip susivokusios, kad mūsų į tą kampą šalia pensininkų baliaus nesugrūs, paprašė kelių pagrindinėje salėje sėdėjusių žmonių persėsti ir mums ėmė ruošti vietą ten. Bėda su ta vieta ta, kad minkštasuoliai išdėstyti U forma, o viduryje dar pastatė mūsų vaišių stalą. O tai reiškė, kad žmonės atsisėdę ant minkštasuolių už stalo praktiškai iš ten išlįsti negalėjo, o ir apskritai bendrauti visi daugiau mažiau galėjo tik su greta sėdinčiais.

Aišku, mūsų svečiai ėmė rinktis, kai stalo ruošimas dar nebuvo nė įpusėjęs. Vienintelis geras dalykas, kad užkandžius paruošė daugiau mažiau laiku ir nereikėjo jų laukti kelias valandas kaip didžėjaus.

Taip taip, didžėjus buvo pažadėtas nuo vakarėlio pradžios, bet vėlavo bent tris valandas. Apie tai kokią muziką grojo patylėsiu, nes gal nesusigaudžiau tiesiog, kad tai buvo žadėtasis devintojo dešimtmečio funkas, anokia iš manęs melomanė.

Bet abi „Jaltos“ merginos aplink mus tą vakarą tikrai nešokinėjo, situacija labiau panašėjo į tai, kad mes esame penkta koja šuniui, su savo prašymais tik trukdantys bendrauti su nuolatiniais klientais/draugeliais. Plepėti, gerti, rūkyti su jais. Ir, neslėpsiu įtarimo, turbūt ką nors vartoti – rūkyti, šniaukti ar dar kuris biesas. Juk ne veltui viena merginų pasiteiravo vieno mūsų svečio išėjusio laukan parūkyti ar jis kartais neturys kokaino. O ir tas jų apsiblausimas ir slankiojimas kažkoks keistokai atrodė.

Pagaliau su mumis niekas neatsisveikino, nepaklausė ar viskas tiko, patiko. O kam? Juk ir taip aišku, kad mes negrįšime į „Jaltą“ ir kitiems to nerekomenduosime daryti.

My places in Vilnius

Vilnius from Užupis gimnasium hill

Sometimes I work with colleagues from abroad, they just need some local help here. And all of them always say – we did not imagine that Vilnius is such a pretty city. Why am I talking about their opinion, not about regular tourists who come here – because they are coming here prepared, they already chose to come to Vilnius and they expect to see what they see. And journalists (in my case, but it could be business people etc. in other cases) come here for work – to do reportage about gun smuggling, emigration, The Schengen Area etc. and don’t expect anything from our city. And usually they are surprised in a very positive way.

I wasn’t born in Vilnius and I don’t call myself a true Vilnius resident, I live here just for one decade. But I love this city, especially its old town. And I always like to visit different cities or countries with guidance of people who live there, as that means that I get a chance to see the place from a bit different angle than a regular tourist. Also usually people are happy when I show around here in Vilnius, so I thought that for somebody it might be interesting to read about my places in Vilnius, to see it from my perspective. Maybe it will not be exactly the same like in all those guide books and will have some personal flavour as well.

Cozy (Dominikonų str. 10) You can come here with your big dog. Their food is good. I love Cozy’s staff (maybe because most of them recognise me). They have free Wi-fi and you can send free postcards all over the world to your friends from here. It’s not pricy, but it’s not very cheap, so I am guessing that because of this not so many students tend to sit with one drink here for ages.

Hill behind Užupis gymnasium (behind Krivių str. 10) This might be a bit more tricky to find as there is no exact address or signboard. But I like this place because of the panoramic view. Some could say that there is a nice panorama from much better known Gediminas castle hill, but I like Užupis gymnasium hill better, as it is less known and spoiled (even if I hate the rubbish that some people like to leave after visiting the hill).

Užupis cafe (Užupio str. 2) I like it during the summer season the most as it has a nice terrace built on a river Vilnelė. During the weekends you can observe lots of wedding crowds coming here, as the cafe is just next to the bridge and one of Lithuanian wedding traditions – groom has to carry his bride over the bridge (some say that it’s not a real Lithuanian tradition, but nobody bothers to think about it and just follows it). So it’s funny as you can discus bride’s dress, groom’s suit, bridesmaids etc. And this place sells one of the best apple cakes in the town! They call it stebuklingas obuolių pyragas (miraculous apple cake) and surprisingly it’s not one of those hot cakes, it’s cold, but delicious.

Piano man bar (Islandijos str. 1) I know one of the owners! CorruptionJ. It’s lively, easy, cool, staff is friendly and good with customers. They have their own ways of doing things, for example to send everybody home in the morning they play funny song about little cat.

InVino (Aušros Vartų str. 7) Now Vilnius is full (overfull to be precise) of wineries, but this one was the first one or one of the first ones. From this era of them started in our city. But somehow InVino manages to stay natural, popular and different from others. They sell vine for the soul and for the heart.

Cafe de Paris (Didžioji str. 1) Next to the French embassy and could be called unofficial embassy of France. As those few French people who live in Vilnius like to come by. Sometimes some crazy DJs playing, sometimes not. Sometimes they serve one kind of dishes, sometimes others. But they always serve one of the best cafe lattes in Vilnius and surround all their guests with some free spirit.

Jalta (Vykinto str. 17A) A bit further from the old town, but I guess worth visiting anyway. It’s located in Žvėrynas (Menagerie), part of Vilnius which according to the legend got its name from the times when dukes of Lithuania used to go hunting to this area. Jalta is established in an old wooden house (Žvėrynas is famous for its wooden architecture!) and has very informal atmosphere and interior. Jalta is also famous for its healthy „green“ food.

Vingis Park I love it because it’s a huge park in the middle of the city and reminds me of a forest more than a park.

California bar (Subačiaus str. 2) It’s a bar in a hotel. With fans and nice pictures on the walls, usually not irritating music and the food which is made in front of your eyes.

Pasaka Cinema (Šv. Ignoto str. 4/3) Has its spirit and shows movies different from mainstream cinemas.

Steps of Town Hall (Didžioji str. 31) I like to sit there and observe people, shoot them with my long lens in the sun of a nice evening. 

Literatų str.

KGB museum/The Museum of Genocide Victims (Aukų str. 2A) I have to be honest about this one. I have never been there. But I really must go, because I heard so many good words about it from my foreign friends who went there.

Literatų str. My friend Milda lives there! But this is not a reason to visit it (at least not for you), the reason is much more simple – it’s a pretty street and it became even more gorgeous after decorating its walls with all sorts of small plates (something like ex-libris for books) for different Lithuanian writers.

Stiklių str. No other reason – it’s just a pretty narrow street in the old town.

Tea pot, Bernardinų str.

Bernardinų str. Has those nice colourful tea pots on the wall and one little cosy yard. And I went for my studies there!

Cathedral sq. I like it for similar reason like Town Hall’s steps – observing reasons. Also Vilnius cathedral is a magnificent building.

Cathedral in a middle of the cold Lithuanian winter

Also worth visiting

Gedimino castle Iconic. It’s not a castle, but everybody calls it a castle. It’s just what is left from it – a tower. It’s a museum inside, but I like it because of the view.

Pilies str. Main tourists’ street in Vilnius, with loads of cafes, restaurants and souvenir shops.

Gedimino ave. Supposed to be the main artery of Vilnius, but time after time somebody starts complaining that there’s something wrong about this avenue, that it should be more vibrant, but mainly the only suggestions to bring some more life in this street is close or open it for cars (depends what situation is at that time).

  

St. Anne's church

St. Anne’s church (Maironio str. 8) French imperator Napoleon wanted to take it on his palm and bring with himself to France. The church is small gorgeous example of Gothic architecture. Inside it looks a bit like a countryside church to me.

Užupis constitution (Paupio str.) A few years ago the district of Užupis declared itself to be an independent republic. A President and bishop were appointed, four flags were designed (one for each season), and a suitable constitution was created. The 41 rights which form the constitution are engraved on mirrors, attached to a wall on Paupio Street. Take a look at it here.