Nerekomenduoju „Jaltos“

Iki tol ne kažkiek man ten teko lankytis, bet kai su Akvile, mano puikia drauge, nusprendėme ten švesti savo jungtinį tridešimtmetį, apsilankėme tam, kad susitiktume su „jaltiečiais“ ir aptartume būsimo vakarėlio detales. Viskas atrodė turėtų būti puiku, su mumis kalbėjusi mergina atrodė suprantanti ir išmananti savo darbą. Tiesa, atsisveikinant ji pasakė, kad tai jos priešpaskutinė darbo „Jaltoje“ diena. Bet patikino, kad viskas bus gerai ir gimtadienį turėsime tokį, kokio norime.

Tačiau jos pažadėto maisto meniu pasiūlymo taip ir nesulaukėme, o kai visgi prisibeldėme prie „Jaltos“ savininko Augustino, jis irgi pažadėjo, kad viskas eisis kaip iš pypkės, meniu pasiūlymą atsiuntė ir net pažadėjo suorganizuoti DJ pagal mūsų pageidaujamo laikmečio muzikos stilių. Tiesa, paskui Augustinas irgi dingo iš akiračio ir bendrauti su mumis ėmė viena iš barmenių. Na, bet tokia žmonių kaita mūsų neišgąsdino ir patenkintos laukėme lapkričio 12-osios, šeštadienio, vakaro. Berods dar išvakarėse ar pora dienų prieš gavome laiškelį su klausimu ką mūsų svečiai pageidaus gerti, kad restoranas turėtų pakankamai pageidaujamų gėrimų atsargų. Išvardijau: degtinę, vyną bei alų.

Į „Jaltą“ mudvi su Akvile buvome sutarusios ateiti pusvalandžiu anksčiau nei mūsų svečiai, tiesiog užmesti akį kaip viskas paruošta ir laukti visų pasirodančių su gėlėmis ir dovanomisJ.

Pirmoji atvažiavau aš. Ir rankos nusviro kai mums pažadėtoje nuošalesnėje salytėje pamačiau sau ramiai vakarieniaujančių ir kažką švenčiančių vyresnių žmonių būrelį su vaikais ir anūkais, o mūsų šventės pasiruošimo ženklų nė viename restorane kampe nė su žiburiu negalėjau rasti. Paklausiau „Jaltos“ merginų gal visai pamiršo, kad rezervavomės pas juos šventimą su stalais, maistais ir gėrimais, net didžėjum!

Jos ramiausiai atsakė, kad ne, be jokio rūpesčio veide bei jokio entuziazmo neparodė nuraminti mano susirūpinimą. Toliau sau slankiojo, bendravo su kitais klientais ir pernelyg nesuko galvos dėl manęs, susirūpinusios solenziantės apsitaisiusios devintojo dešimtmečio stilumi. Dar pasakė, kad gi va jokios bėdos, tilpsime su tais pagyvenusiais šventėjais toje pat patalpoje, nors buvo akivaidzu, kad mūsų daugiau nei 20 žmonių ten niekaip neįsipaišys. O mūsų svečių skaičius „Jaltai“ buvo žinomas nuo pat pradžių.

Paskambinau Akvilei apšviesti kas darosi mūsų išsvajotam gimtadieniui, ji atvykusi buvo daug piktesnė nei aš (visgi direktorės statustas įpareigojaJ!). Bet ir ji neišdėjo plaukiojančio personalo į šuns dienas. Tad merginos tarsi nusprendusios, kad per ramiai reaguojam pateikė dar vieną siurprizą, pareikšdamos, kad balto vyno turi gal butelį ar pusantro. Tai kam po šimts pypkių apskritai klausti kokius gėrimus gers mūsų svečiai ir paskui beveik visai neturėt jokių atsargų. Vyno paskui atsirado. Jau vakaro eigoje paaiškėjo, kad ir degtinės „Jaltoje“ nėra. Išgėrus vieną butelį, daugiau nebuvo nė vieno pilno, tik vienas nugertas, kurį šiaip ne taip sutarėme, kad supiltų į grafiną ir duotų mums (ir tik nepradėkit man aiškinti, kad mūsų svečiai latrai paskutiniai, jei tiek visko išgert sugebėjo, kad restoranas net pritrūko!). Bet entuziazmo nebuvo, jokių atsiprašau juolab. Tik veidai bylojantys: sugadinote mums puikų šeštadienio vakarą ir reikėjo jums čia sugalvot tuos savo sušiktus tridešimtmečius švęsti.

Taigi kažkaip susivokusios, kad mūsų į tą kampą šalia pensininkų baliaus nesugrūs, paprašė kelių pagrindinėje salėje sėdėjusių žmonių persėsti ir mums ėmė ruošti vietą ten. Bėda su ta vieta ta, kad minkštasuoliai išdėstyti U forma, o viduryje dar pastatė mūsų vaišių stalą. O tai reiškė, kad žmonės atsisėdę ant minkštasuolių už stalo praktiškai iš ten išlįsti negalėjo, o ir apskritai bendrauti visi daugiau mažiau galėjo tik su greta sėdinčiais.

Aišku, mūsų svečiai ėmė rinktis, kai stalo ruošimas dar nebuvo nė įpusėjęs. Vienintelis geras dalykas, kad užkandžius paruošė daugiau mažiau laiku ir nereikėjo jų laukti kelias valandas kaip didžėjaus.

Taip taip, didžėjus buvo pažadėtas nuo vakarėlio pradžios, bet vėlavo bent tris valandas. Apie tai kokią muziką grojo patylėsiu, nes gal nesusigaudžiau tiesiog, kad tai buvo žadėtasis devintojo dešimtmečio funkas, anokia iš manęs melomanė.

Bet abi „Jaltos“ merginos aplink mus tą vakarą tikrai nešokinėjo, situacija labiau panašėjo į tai, kad mes esame penkta koja šuniui, su savo prašymais tik trukdantys bendrauti su nuolatiniais klientais/draugeliais. Plepėti, gerti, rūkyti su jais. Ir, neslėpsiu įtarimo, turbūt ką nors vartoti – rūkyti, šniaukti ar dar kuris biesas. Juk ne veltui viena merginų pasiteiravo vieno mūsų svečio išėjusio laukan parūkyti ar jis kartais neturys kokaino. O ir tas jų apsiblausimas ir slankiojimas kažkoks keistokai atrodė.

Pagaliau su mumis niekas neatsisveikino, nepaklausė ar viskas tiko, patiko. O kam? Juk ir taip aišku, kad mes negrįšime į „Jaltą“ ir kitiems to nerekomenduosime daryti.