Nerekomenduoju „Jaltos“

Iki tol ne kažkiek man ten teko lankytis, bet kai su Akvile, mano puikia drauge, nusprendėme ten švesti savo jungtinį tridešimtmetį, apsilankėme tam, kad susitiktume su „jaltiečiais“ ir aptartume būsimo vakarėlio detales. Viskas atrodė turėtų būti puiku, su mumis kalbėjusi mergina atrodė suprantanti ir išmananti savo darbą. Tiesa, atsisveikinant ji pasakė, kad tai jos priešpaskutinė darbo „Jaltoje“ diena. Bet patikino, kad viskas bus gerai ir gimtadienį turėsime tokį, kokio norime.

Tačiau jos pažadėto maisto meniu pasiūlymo taip ir nesulaukėme, o kai visgi prisibeldėme prie „Jaltos“ savininko Augustino, jis irgi pažadėjo, kad viskas eisis kaip iš pypkės, meniu pasiūlymą atsiuntė ir net pažadėjo suorganizuoti DJ pagal mūsų pageidaujamo laikmečio muzikos stilių. Tiesa, paskui Augustinas irgi dingo iš akiračio ir bendrauti su mumis ėmė viena iš barmenių. Na, bet tokia žmonių kaita mūsų neišgąsdino ir patenkintos laukėme lapkričio 12-osios, šeštadienio, vakaro. Berods dar išvakarėse ar pora dienų prieš gavome laiškelį su klausimu ką mūsų svečiai pageidaus gerti, kad restoranas turėtų pakankamai pageidaujamų gėrimų atsargų. Išvardijau: degtinę, vyną bei alų.

Į „Jaltą“ mudvi su Akvile buvome sutarusios ateiti pusvalandžiu anksčiau nei mūsų svečiai, tiesiog užmesti akį kaip viskas paruošta ir laukti visų pasirodančių su gėlėmis ir dovanomisJ.

Pirmoji atvažiavau aš. Ir rankos nusviro kai mums pažadėtoje nuošalesnėje salytėje pamačiau sau ramiai vakarieniaujančių ir kažką švenčiančių vyresnių žmonių būrelį su vaikais ir anūkais, o mūsų šventės pasiruošimo ženklų nė viename restorane kampe nė su žiburiu negalėjau rasti. Paklausiau „Jaltos“ merginų gal visai pamiršo, kad rezervavomės pas juos šventimą su stalais, maistais ir gėrimais, net didžėjum!

Jos ramiausiai atsakė, kad ne, be jokio rūpesčio veide bei jokio entuziazmo neparodė nuraminti mano susirūpinimą. Toliau sau slankiojo, bendravo su kitais klientais ir pernelyg nesuko galvos dėl manęs, susirūpinusios solenziantės apsitaisiusios devintojo dešimtmečio stilumi. Dar pasakė, kad gi va jokios bėdos, tilpsime su tais pagyvenusiais šventėjais toje pat patalpoje, nors buvo akivaidzu, kad mūsų daugiau nei 20 žmonių ten niekaip neįsipaišys. O mūsų svečių skaičius „Jaltai“ buvo žinomas nuo pat pradžių.

Paskambinau Akvilei apšviesti kas darosi mūsų išsvajotam gimtadieniui, ji atvykusi buvo daug piktesnė nei aš (visgi direktorės statustas įpareigojaJ!). Bet ir ji neišdėjo plaukiojančio personalo į šuns dienas. Tad merginos tarsi nusprendusios, kad per ramiai reaguojam pateikė dar vieną siurprizą, pareikšdamos, kad balto vyno turi gal butelį ar pusantro. Tai kam po šimts pypkių apskritai klausti kokius gėrimus gers mūsų svečiai ir paskui beveik visai neturėt jokių atsargų. Vyno paskui atsirado. Jau vakaro eigoje paaiškėjo, kad ir degtinės „Jaltoje“ nėra. Išgėrus vieną butelį, daugiau nebuvo nė vieno pilno, tik vienas nugertas, kurį šiaip ne taip sutarėme, kad supiltų į grafiną ir duotų mums (ir tik nepradėkit man aiškinti, kad mūsų svečiai latrai paskutiniai, jei tiek visko išgert sugebėjo, kad restoranas net pritrūko!). Bet entuziazmo nebuvo, jokių atsiprašau juolab. Tik veidai bylojantys: sugadinote mums puikų šeštadienio vakarą ir reikėjo jums čia sugalvot tuos savo sušiktus tridešimtmečius švęsti.

Taigi kažkaip susivokusios, kad mūsų į tą kampą šalia pensininkų baliaus nesugrūs, paprašė kelių pagrindinėje salėje sėdėjusių žmonių persėsti ir mums ėmė ruošti vietą ten. Bėda su ta vieta ta, kad minkštasuoliai išdėstyti U forma, o viduryje dar pastatė mūsų vaišių stalą. O tai reiškė, kad žmonės atsisėdę ant minkštasuolių už stalo praktiškai iš ten išlįsti negalėjo, o ir apskritai bendrauti visi daugiau mažiau galėjo tik su greta sėdinčiais.

Aišku, mūsų svečiai ėmė rinktis, kai stalo ruošimas dar nebuvo nė įpusėjęs. Vienintelis geras dalykas, kad užkandžius paruošė daugiau mažiau laiku ir nereikėjo jų laukti kelias valandas kaip didžėjaus.

Taip taip, didžėjus buvo pažadėtas nuo vakarėlio pradžios, bet vėlavo bent tris valandas. Apie tai kokią muziką grojo patylėsiu, nes gal nesusigaudžiau tiesiog, kad tai buvo žadėtasis devintojo dešimtmečio funkas, anokia iš manęs melomanė.

Bet abi „Jaltos“ merginos aplink mus tą vakarą tikrai nešokinėjo, situacija labiau panašėjo į tai, kad mes esame penkta koja šuniui, su savo prašymais tik trukdantys bendrauti su nuolatiniais klientais/draugeliais. Plepėti, gerti, rūkyti su jais. Ir, neslėpsiu įtarimo, turbūt ką nors vartoti – rūkyti, šniaukti ar dar kuris biesas. Juk ne veltui viena merginų pasiteiravo vieno mūsų svečio išėjusio laukan parūkyti ar jis kartais neturys kokaino. O ir tas jų apsiblausimas ir slankiojimas kažkoks keistokai atrodė.

Pagaliau su mumis niekas neatsisveikino, nepaklausė ar viskas tiko, patiko. O kam? Juk ir taip aišku, kad mes negrįšime į „Jaltą“ ir kitiems to nerekomenduosime daryti.

Kai svajonės virsta realybe (publikuota savaitraštyje Tiesa 2010 m. spalį)

Tarp Bradfordo universiteto absolventų - ir mano brolis

Pamenu prieš kokius penkiolika metų būdama paauglė mėgdavau skaityti „Panelės“ žurnalo vyriausios redaktorės Jurgos Baltrukonytės redakcinius straipsniukas. Ji taip visad jaukiai ir teisingai sudėliodavo žodžius ir pataikydavo į mano paauglišką galvelę. Tuomet atrodydavo, kad Jurgos mintys suguldytos labai lengvai, vienu įkvėpimu surašytos. Dabar suprantu, kad greičiausiai klydau. Tai kas labai lengvai skaitosi, dažnai nebūna lengvai parašyta. Kaip sako teatro aktoriai – suvaidinti komediją, iš kurios visi juoktųsi, dažnai yra sunkiau nei sugraudinti žiūrovus. Nors nebūtinai. Dar kartais būna taip, kad rašosi lengvai, bet būna išnešiota ir išjausta bei išgalvota ilgai. O nutinka ir taip, kad sėdi ir rašai pernelyg nesukdamas galvos ir pavyksta puikiai.

Tuomet kai skaičiau tuos Jurgos rašymus „Panelėje“ net neįtariau, kad ji jau seniai išaugusi iš panelių amžiaus, nors ir dabar būtų sunku nuspėti, kad žurnalą paauglėms redaguoja moteris turinti sūnų tinkantį toms jaunoms panelėms į kavalierius.

Tada dar daug ko neįtariau. Gal net ir to, kad praėjus kažkiek laiko pati bandysiu rašyti kreipimąsi į skaitytojus. Arba, kad studijos užsienyje atrodys toks pat normalus dalykas kaip ir kelionė aplankyti draugės Londone. Nes tada vienas berniukas iš mūsų mokyklos buvo išvykęs pasimokyti į mokyklą Danijoje ir tai atrodė kaip didžiausias stebuklas. Turbūt apie tai net mūsų miesto laikraščiai rašė.

Prieš kokius šešerius metus nukulniavau į Britų tarybą Vilniuje, norėjau parengti interviu apie galimybę studijuoti Jungtinėje Karalystėje. Net tada tai vis dar buvo retenybė. Pasikalbėjome, parašiau ir papasakojau broliui, tuomet vienuoliktokui. Dar tarstelėjau: Pabandyk ir tu. Po metų jis toks  dar visai viščiukas, nė karto neskridęs lėktuvu ir apskritai toliausiai buvęs turbūt Latvijoje vienas pats išskrido į Jungtinę Karalystę studijuoti Bradfordo universitete. Po trijų metų visa šeima skridome sveikinti jo bakalauro diplomo gavimo proga. Dabar jis jau studijuoja Danijoje, bus rinkodaros magistrantas. O šiam semestrui pagal mainų programą išvyko pasimokyti į Indiją. Pasakodama šitai tik noriu pasakyti, kad tai kas dar visai neseniai atrodė sunkiai pasiekiama svajonė, tik kažkas tokio kas nutinka vaikams iš turtingų šeimų arba tiems, kurie yra begalo talentingi, dabar yra įmanoma daugeliui, jei ir ne visiems.

Ir nors neseniai teko dalyvauti radijo laidoje, kur Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių reikalų departamento vadovas Arvydas Daunoravičius sakė, kad suskaičiuoti ir surašyti kiek užsienyje mokosi mūsų šalies studentų nėra įmanoma, pati iš savo patirties per savo mažąjį broliuką (nedovanos jis man, kad taip saldžiai pavadinau) žinau, kad tų mūsiškių užsienio universitetuose yra daug ir vis daugėja. Pamenu, kai pirmais brolio studijų metais lankiausi Bradforde lietuvaičių ten mokėsi vos keletas, o vėliau kasmet jų skaičius augo geometrinės progresijos principu. O štai Danijoje pati mačiau lietuviškai jau kalbantį estą, nes jis gyvena bendrabučio korpuse, kur vien lietuviai. Aarhuse, antrame pagal dydį Danijos mieste, lietuvių studentų, ko gero, tikrai koks šimtas. Ir jei pavyksta suskaičiuoti beigi surašyti studentus Lietuvos aukštosiose mokyklose, turėtų būti galimybė tai padaryti ir svetur (bent jau ES šalyse). Nes pačios aukštosios mokyklos tokius sąrašus veda ir savo studentus susiskaičiuoja bei surūšiuoja. Ir būtų gerai, kad ryšiai su tais studentais nenutrūktų, net jei ateityje jie ir neketintų grįžti į Tėvynę. Apie to naudą tiek Lietuvai, tiek patiems žmonėms šįkart nerašysiu, bet, manau, skaitytojai mūsų nuovokūs ir patys tą supranta.

Ir, tiesa, nesu iš tų, kurie Lietuvos jaunuolių išvykimą studijuoti svetur laiko didžiausia jų pačių ir mūsų šalies tragedija. Manau, kad gyvename gražiame pasaulyje ir jo suteikiamos galimybės turi būti pasiekiamos ir mūsų tautos atstovams. Žuvys ieško kur giliau, o žmonės – kur geriau. Tegul mūsų jaunimas gauna galimybę gauti geriausią išsilavinimą ir nesvarbu kur. Gal kada nors ir Lietuvoje.

Publikuota 2010 m. spalio 6 d. savaitraštyje Tiesa.

Vienybė težydi! (publikuota 2010 m. rugsėjį)

Ray Vyšniausko nuotr.

Naujienų portale Tiesa.com jau sneokai nebedirbu, bet ištraukiau šį tekstą publikuotą beveik prieš metus artėjančio Eurobasket2011 proga. Gal praėjusių metų pasaulio čempionato bronza ir vienybė duos paspirtį šių metų pergalėms.

  

Aš myliu krepšinį. Ir turbūt devyni iš dešimties skaitančių šias eilutes irgi šią sporto šaką, lietuviams labiau religiją, myli. Ir daugelis lietuvių gerai išmano krepšinio taisykles, pažįsta žaidėjus, komandas ir nepadarytų gėdos net pokalbyje su kokiu nors rimtu krepšinio specialistu iš užatlantės. Ir mūsų krepšinio sirgalius visi giria, visokie užsieniniai laikraščiai apie juos rašo, sako tokie ryškūs, spalvingi, pasiruošę ir draugiški bei linksmi į Turkijoje vykusį Pasaulio vyrų krepšinio čempionatą buvo atgužėję. Ir mes tuo džiaugiamės, dalinamės savo facebookuose ir twitteriuose nuorodomis ir filmukais apie mūsų krepšininkus ir apie mūsų krepšinio sirgalius. Ir dvi savaites Lietuvoje ir tarp svetur gyvenančių tautiečių galėjai justi tą tikrą, nesumeluotą patriotiškumo jausmą, augantį su kiekviena mūsų komandos pergale Turkijoje. Tokį, kokiu, turbūt negali pasigirti nei amerikiečiai, nei kitos šalys, kurių komandos kovėsi šiame čempionate. Nes lietuviai moka būti patriotais, moka susivienyti, kai to reikia, nors kasdienybėje ir džiūgauja dėl degančio kaimyno namo. Lietuviai moka skanduoti savo šalies vardą, moka stoti ginti savo laisvės prieš tankus plikomis rankomis, kaip savo amerikiečiams mokiniams pasakoja mūsų šio numerio interviu herojė Giedrė.

Ir tos vienybės dvasios pastaruoju metu Lietuvoje, o ir svetur, kur esama lietuvių bent kiek daugiau, labai trūko. Pasidalinome į išvykusius ir likusius, į tuos, kurie už Kedį bei tuos, kurie prieš, į tuos, kurie už Kubilių ir tuos, kurie prieš jį ir jo Vyriausybę, į tuos, kuriems patinka vamzdžiu praminta skulptūra prie Neries Vilniuje ir į tuos, kurie, jei tik galėtų, jau šiandien šoktų į buldozerį ir ją nuverstų. O kai dar visus mažiau ar daugiau prislėgė ekonominiai sunkumai, tai jau visai nebematėme šviesos tunelio gale. Net ir viltį teikę „Inculto“ vyrukai „Eurovizijoje“ aukštumų nepasiekė ir dangaus virš Tėvynės neprašviesino.

Tačiau visai vilčių prieš čempionatą neteikę mūsų krepšininkai ėmė ir atnešė mums tą taip reikalingą spindulėlį, nušvietusį visą šalį ir pasiekusį net tuos, kurie taip toli nuo jos, bet su lietuviška liepsnele širdy.

Ir patys jaunieji (vyriausias ten Artūras Javtokas, kapitonas, kuriam gi tik  30 metų) nustebo sekmadienio vakarą nusileidę Lietuvoje ir minios sutikti Vilniaus Rotušės aikštėje. Nustebo, išgirdę skanduojant savo vardus, „ačiū ačiū“ ir „Lietuva Lietuva“. Ir stebėjosi antradienį kostiumuoti važinėdami iš Prezidentūros į Vyriausybę, o iš ten į Seimą, kur jiems rankas norėjo spausti visi ir vadino vienybės pavyzdžiu. O krepšininkai tik trūkčiojo pečiais ir sakė, kad jaučiasi, kaip aukso medalius gavę ir, kad Vyriausybės skirtų premijų dydis niekaip nebūtų pakeitęs jų noro žaisti nacionalinėje komandoje, nes ne pinigai kaunantis už savo šalį svarbiausia. 

O retai besišypsantis vyriausiais mūsų rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra su ašaromis akyse iškart po bronzinės pergalės prieš serbus pasakė aukso (taip taip) vertus žodžius „jei tai ką padarė vyrai padėjo suvienyti mūsų tautą, tuos tris milijonus bent porai savaičių, tai yra didžiausias pasiekimas. Ir, jeigu mes galėtume pasinaudoti tuo duotu impulsu, pasinaudoti tų vyrų dvasia ir kitose gyvenimo srityse, mūsų šalis eitų į priekį.“ O jau kiek atsigavęs nuo jaudulio lankydamasis Seime parlamentarams ir, beje, pats sau, palinkėjo būti tokiais, kaip jo vadovaujama komanda. Teisingai prezidentės Dalios Grybauskaitės apibūdintai – jaunai ir nesugadintai, kupinai noro garsinti valstybę ir už ją kovoti.

Įdomu, kad prieš pradėdama rašyti šį tekstą su jumis, mielieji skaitytojai, ketinau dalintis mintimis apie incidentus vykusius Londono „Sports Cafe“ lietuviams susirinkus stebėti Lietuvos rungtynių su JAV. Tačiau pirštai patys bėgiojo po kompiuterio klaviatūrą taip kaip jiems norėjosi ir nugalėjo žiniasklaidos taisyklę, kad tik bloga žinia žurnalistams yra gera žinia. Tokių malonių vienybės ir patriotiškumo jausmų tegul neužgožia niekas. O kam visgi įdomu sužinoti daugiau apie tas kvailystes, kurias krėtė tautiečiai tą vienintelį vakarą, kai rinktinė pralaimėjo, užsukite į mūsų portalą www.tiesa.com. Ten visko telpa daugiau nei į laikraščio puslapius.

Su pergale, su auksu mums spindinčia bronza!

Publikuota 2010 m. rugsėjo 17 d. portale Tiesa.com.

My places in Vilnius

Vilnius from Užupis gimnasium hill

Sometimes I work with colleagues from abroad, they just need some local help here. And all of them always say – we did not imagine that Vilnius is such a pretty city. Why am I talking about their opinion, not about regular tourists who come here – because they are coming here prepared, they already chose to come to Vilnius and they expect to see what they see. And journalists (in my case, but it could be business people etc. in other cases) come here for work – to do reportage about gun smuggling, emigration, The Schengen Area etc. and don’t expect anything from our city. And usually they are surprised in a very positive way.

I wasn’t born in Vilnius and I don’t call myself a true Vilnius resident, I live here just for one decade. But I love this city, especially its old town. And I always like to visit different cities or countries with guidance of people who live there, as that means that I get a chance to see the place from a bit different angle than a regular tourist. Also usually people are happy when I show around here in Vilnius, so I thought that for somebody it might be interesting to read about my places in Vilnius, to see it from my perspective. Maybe it will not be exactly the same like in all those guide books and will have some personal flavour as well.

Cozy (Dominikonų str. 10) You can come here with your big dog. Their food is good. I love Cozy’s staff (maybe because most of them recognise me). They have free Wi-fi and you can send free postcards all over the world to your friends from here. It’s not pricy, but it’s not very cheap, so I am guessing that because of this not so many students tend to sit with one drink here for ages.

Hill behind Užupis gymnasium (behind Krivių str. 10) This might be a bit more tricky to find as there is no exact address or signboard. But I like this place because of the panoramic view. Some could say that there is a nice panorama from much better known Gediminas castle hill, but I like Užupis gymnasium hill better, as it is less known and spoiled (even if I hate the rubbish that some people like to leave after visiting the hill).

Užupis cafe (Užupio str. 2) I like it during the summer season the most as it has a nice terrace built on a river Vilnelė. During the weekends you can observe lots of wedding crowds coming here, as the cafe is just next to the bridge and one of Lithuanian wedding traditions – groom has to carry his bride over the bridge (some say that it’s not a real Lithuanian tradition, but nobody bothers to think about it and just follows it). So it’s funny as you can discus bride’s dress, groom’s suit, bridesmaids etc. And this place sells one of the best apple cakes in the town! They call it stebuklingas obuolių pyragas (miraculous apple cake) and surprisingly it’s not one of those hot cakes, it’s cold, but delicious.

Piano man bar (Islandijos str. 1) I know one of the owners! CorruptionJ. It’s lively, easy, cool, staff is friendly and good with customers. They have their own ways of doing things, for example to send everybody home in the morning they play funny song about little cat.

InVino (Aušros Vartų str. 7) Now Vilnius is full (overfull to be precise) of wineries, but this one was the first one or one of the first ones. From this era of them started in our city. But somehow InVino manages to stay natural, popular and different from others. They sell vine for the soul and for the heart.

Cafe de Paris (Didžioji str. 1) Next to the French embassy and could be called unofficial embassy of France. As those few French people who live in Vilnius like to come by. Sometimes some crazy DJs playing, sometimes not. Sometimes they serve one kind of dishes, sometimes others. But they always serve one of the best cafe lattes in Vilnius and surround all their guests with some free spirit.

Jalta (Vykinto str. 17A) A bit further from the old town, but I guess worth visiting anyway. It’s located in Žvėrynas (Menagerie), part of Vilnius which according to the legend got its name from the times when dukes of Lithuania used to go hunting to this area. Jalta is established in an old wooden house (Žvėrynas is famous for its wooden architecture!) and has very informal atmosphere and interior. Jalta is also famous for its healthy „green“ food.

Vingis Park I love it because it’s a huge park in the middle of the city and reminds me of a forest more than a park.

California bar (Subačiaus str. 2) It’s a bar in a hotel. With fans and nice pictures on the walls, usually not irritating music and the food which is made in front of your eyes.

Pasaka Cinema (Šv. Ignoto str. 4/3) Has its spirit and shows movies different from mainstream cinemas.

Steps of Town Hall (Didžioji str. 31) I like to sit there and observe people, shoot them with my long lens in the sun of a nice evening. 

Literatų str.

KGB museum/The Museum of Genocide Victims (Aukų str. 2A) I have to be honest about this one. I have never been there. But I really must go, because I heard so many good words about it from my foreign friends who went there.

Literatų str. My friend Milda lives there! But this is not a reason to visit it (at least not for you), the reason is much more simple – it’s a pretty street and it became even more gorgeous after decorating its walls with all sorts of small plates (something like ex-libris for books) for different Lithuanian writers.

Stiklių str. No other reason – it’s just a pretty narrow street in the old town.

Tea pot, Bernardinų str.

Bernardinų str. Has those nice colourful tea pots on the wall and one little cosy yard. And I went for my studies there!

Cathedral sq. I like it for similar reason like Town Hall’s steps – observing reasons. Also Vilnius cathedral is a magnificent building.

Cathedral in a middle of the cold Lithuanian winter

Also worth visiting

Gedimino castle Iconic. It’s not a castle, but everybody calls it a castle. It’s just what is left from it – a tower. It’s a museum inside, but I like it because of the view.

Pilies str. Main tourists’ street in Vilnius, with loads of cafes, restaurants and souvenir shops.

Gedimino ave. Supposed to be the main artery of Vilnius, but time after time somebody starts complaining that there’s something wrong about this avenue, that it should be more vibrant, but mainly the only suggestions to bring some more life in this street is close or open it for cars (depends what situation is at that time).

  

St. Anne's church

St. Anne’s church (Maironio str. 8) French imperator Napoleon wanted to take it on his palm and bring with himself to France. The church is small gorgeous example of Gothic architecture. Inside it looks a bit like a countryside church to me.

Užupis constitution (Paupio str.) A few years ago the district of Užupis declared itself to be an independent republic. A President and bishop were appointed, four flags were designed (one for each season), and a suitable constitution was created. The 41 rights which form the constitution are engraved on mirrors, attached to a wall on Paupio Street. Take a look at it here.

Antrųjų pusių draugai beigi draugės

Jos

Anądien bičiulis Andrius Užkalnis atsiuntė ką parašęs lietuviškam „Playboy“. Man atrodo, dar tas tekstas nepublikuotas, bet gi mano blogo auditorija tokia maža, kad nieko nenutiks jei ir išduosiu apie ką jis ten rašė, o gal atvirkščiai pareklamuosiu būsimą numerį. O rašė jis apie antrųjų pusių drauges ir koks visuotinis blogis jos yra. Tikras gyvenimo nuodas, jo žodžiais tariant.

Ir tai mane paskatino pagalvoti, o ką gi aš pati manau apie draugių vaikinus beigi vyrus, ką jie, mano spėjimu, apie mane galvoja ir kada aš galėčiau imti manyti, kad mano antrosios pusės draugai yra tas gyvas blogis.

Ar čia man taip pasisekė, ar čia tiems mano draugių vaikinams, bet man visi jie atrodo puikūs. Visi skirtingi ir nė vieno nematau kaip savo antros pusės, tačiau visi jie man patinka. Geri, draugiški, įdomūs, nė karto iš nė vieno jų nesu pajautusi, kad esu nelaukiam jų namuose ar bendrame laisvalaikio leidime, o jei reikėjo kada kokios jų pagalbos, visad irgi sulaukdavau. Pavyzdžiui, vienos draugės vaikinas kantriai visą savaitę kentė (nors neatrodė, kad jam tai kančia) tris savo draugės drauges apsistojusias pas juos vieno kambario butelyje Maskvoje. Kitos, nenustojo su manim bendrauti, kai į šuns dienas išdėjau jo bičiulį. Mano draugių vaikinai/vyrai ir kriauklės su manim važiavo pirkti, ir šoko su manim, ir kokteilius man darė, ir anekdotus pasakojo, ir nuvežė ten kur reikia. Žodžiu, draugių draugai tampa mano gyvenimo dalimi. Gera dalimi. O ne kažkokiais suskiais, kurie tik gadina man ir mano draugei gyvenimą.

Lyg ir negali žinoti ką tie draugių vaikinai ir vyrai apie mane galvoja, ypač kai tas Užkalnis rašo, kad žmonos ir draugės vyrams ir vaikinams liepia kuo maloniau su savo draugėmis elgtis ir jokiu būdu neįžeisti. Tačiau pamenu, jog vienos draugės dabar jau buvęs vyras buvo mane neoficialiai titulavęs fainiausia jos drauge. Man kažkaip atrodo, kad labai svarbu pritapti prie savo antrosios pusės draugų, tačiau ir tie draugai turi stengtis tą naują žmogų kuo sveikiau priimti į savo ratą.

Jie

Tačiau žinau ne vieną atvejį, kai taip nėra. Viena mano draugė pasakoja, kaip jos draugės vyras tiesiog patalogiškai nemėgsta jos draugų – pvz. jis ignoruoja jų šventes (tarkim atvykęs į savo mylimosios draugų vaiko krikštynas ar vestuves tiesiog demonstratyviai sėdi automobilyje per visą šventę!). O kita draugė yra pasakojusi apie tai kaip visa jų kompanija nemėgsta vieno draugo merginos, nes ji irgi galvoja, kad jie visi nebent šuns pifo verti. Ir ko gero, tokiais atvejais labiausiai kenčia tas, kuris per vidurį – draugas ar draugė, bandantis laviruoti tarp bičiulių ir mylimojo.

Ir aš tikrai nenorėčiau, kad mano vaikino/vyro draugai mane laikytų ragana. Atvirkščiai, man svarbu, kad jie sakytų: Kokia ta tavo Deimantė smagi, linksma, protinga, simpatiška ir t.t. Aišku, kad sakytų tai nuoširdžiai, nes jiems tikrai taip atrodytų. Ir, kad to nusipelnyčiau ne pataikaudama, o tiesiog būdama savim.

Beje, įsivaizduoju, kad savo vaikino/vyro draugų galėčiau nemėgti tik, jei jie tikrai būtų neįmanomai bjaurūs (o ne todėl, kad jie kartais vedasi mano mylimąjį pagerti į miestą arba vežasi jį į žvejybą, tuomet, kai aš noriu jį temptis į parodą). Dar manau, kad kartais žmonėms ima siutas ant antrųjų pusių draugų tada, kai jie tiesiog nustoja mylėję tas savo antrąsias puses. Tada jau viskas aplink jį/ją gali pasidaryti nepakeliamai nemiela.

Ką reikia daryti su draugyste

Puoselėti. Dar reikia jos negailėti, jei nutrūksta. Ir neprievartauti, jei ji nesiklosto.

Aš myliu ir branginu visus savo draugus ir visi jie man labai geri, bet pora draugių yra tiesiog pavyzdžiai kaip reikia tą draugystę puoselėti, auginti, neapleisti ir gal net šiek tiek aukotis dėl jos, nubraukiant kokius nors trumpalaikius savo interesus.

Tos draugės tokios, kurioms savaime suprantama nemiegot, kad ir visą naktį, nes jų draugė nori pasikalbėti, eiti glaustis pas kažką kitą tam, kad užleistų savo namus draugei gyvenančiai kitam mieste ir po ilgos pertraukos iš svetur atskridusiam jos mylimajam, kai draugė paprašo keliems mėnesiams priglausti krūvas jos daiktų galvoti „žinoma, juk gyvenu ne rūmuose, iškilmingų priėmimų nedarau, tad jei pora mėnesių ir pasivolios kokia dėžė ar lagaminas ne vietoje, tikrai nieko nenutiks“, atvažiuoti pasitikti į oro uostą, o draugės bute palikti du pačios keptus keksiukus (ne vien todėl, kad ji gal parskrido išalkusi, tiesiog, nes taip ją nudžiuginsi ir gal mažiau ji sielosis parskridusi ir ten kažkur palikusi vėl kokiam mėnesiui savo mylimąjį), nepamiršti rašyti laiškų, net kai draugė užsiėmusi bala žino kuo ir neatrašo, kai draugę kankina pagirios paskambinti ir apklausti ar nereikia atnešti vaistų ar kokio mineralinio vandens, kai draugei užeina debesis apie tai, kad jos gyvenimas netikęs, parodyti jai, kad ji giliai klysta, kai pirmą kartą susitinki su nauju jos vaikinu, būtinai jį įspėti: geriau jau jos nenuskriausk. Ir taip toliau ir panašiai.

Bet nereikia labai sielotis, jei draugystė ima keistis, o draugas tolti. Jau esu patyrusi, kaip pradeda skirtis interesai, gyvenimo būdas, supratimas apie įvairius dalykus ir draugystė vėsta. Tačiau ne kartą esu mačiusi žmones, o ir pati taip elgiausi, bandančius gelbėti tą draugystę, kažkaip ją ramstyti, o galiausiai net imituoti. Tai labai liūdna, nes draugystė turi būti natūrali, čia ne šeima ar giminaičiai, su kuriais norim ar nelabai esam vis tiek susiję ir bent kažkiek civilizuotai bendrauti tarsi reikia, net jei nelabai tai teikia malonumą. O juk draugystė turi būti maloni, lengva ir tokia, kuri neteisia, prieš kurią nereikia vaidinti, su kuria galima džiaugtis ir liūdėti, nebandant būti geresniu, gražesniu ar protingesniu. Todėl man atrodo, kad jei per laiko tėkmę draugai pasuko skirtingais keliais, geriau ir nebandyt kelti tos draugystės iš komos. Geriau atjungi gyvybę palaikančius apartus. Nes kas iš to, kad nuėjote pas tą draugę/draugą į trisdešimtmetį, sukąstais dantimis prabuvote, o paskui grįžę kitiems, neprarastiems draugams pasakojate kokį košmarą išgyvenote ir kaip nebeturėjote ką pasakyti tai buvusiam draugui, bet bandėte abu vaizduoti, kad taip nėra. Ir, beje, nemanau, kad nutolimui įtakos turi geografinis atstumas, pati iš savo patirties žinau, kad išlieka šilti ir tikri santykiai su žmonėmis už tūkstančių kilometrų, bet nuotolis atsiranda su tais, kurie toje pačioje šalyje ar net tame pačiame mieste.

O dar būna toks reiškinys, kaip draugystės prievartavimas. Kai kurie žmonės, atrodo beveik racionaliai apsisprendžia būti tavo draugais ir nori tu to ar ne, labai stengiasi tokiais tapti bei būti. Esi lyg ir nieko prieš palaikyti ryšius (tam, mano manymu, baisiai tinka toks išmislas kaip „Facebook“, kur gali matyti kuo gyvena pažįstami ir kartkartėmis jiems duoti žinoti apie save, o taip pat numesti kokį komentarą, „palaikinti“ ar parašyti poros sakinių žinutę. Nes elektroniniai laiškai jau kitas reikalas, jie man atrodo labiau asmeniški ir jiems reikia šiek tiek labiau atsidėti). Tačiau tau jau pakanka savų draugų (o ir jiems norėtųsi skirti daugiau dėmesio), o gal tiesiog tam žmogui nejauti to, ką turi jausti draugui, nėra to noro įsileisti arčiau jį į savo personalinę erdvę. Jis prašosi susitikti dažniau nei norėtum ir nei derėtų tiesiog pažįstamiems, jis skambina, rašo, net kai bandai subtiliai parodyti, kad tau neįdomu. Toks draugysčių prievartautojas braunasi į tavo gyvenimą taip, kad net imi manyti, kad savojo neturi arba bent neturi draugų. Ir jo tarsi gaila, o dar išsiauklėjimas neleidžia tiesmukai pasakyti, kad pats ir gyvenimą turi, ir draugų tau ir be jo netrūksta. Ir mane visad stebina, kaip tokie žmonės nepajunta, kad su jais draugauti nenorima ir, kad jie lesinami tik tikros draugystės trupiniais.

Jaunų žurnalistų liga

Aš irgi esu jauna žurnalistė, kiek čia tos patirties - keletas metelių. Tad jaučiuosi galinti kalbėti apie mus (juos) lygiai, kaip kokie žydai traukti per dantį kitus žydus.

Buvau šiandien viename renginyje, sutikau ten savo gerą draugę, ji sėdėjo su kolege iš to paties naujienų portalo. Vos ištiesiau ranką tai jos kolegei pasakydama savo vardą (nors iš matymo esam pažįstamos, gi ne prūdai tų žurnalistų Vilniuje), ji ištarė savąjį ir iškart paklausė: Tai kur tu dirbi? Net nesąmoningai uždėjau jai riebų minusą (na ir kas, kad teisės tam lyg ir neturiu). Kai pasakiau, kad nedirbu niekur, ji nusistebėjo: Tai ką čia veiki? Aš tyliai sau mėgaudamasi atsakiau: Šiaip atėjau. Ir negalvokite, kad tas klausimas „Kur tu dirbi?“ mane erzina todėl, kad kaip ir niekur teoriškai dabar nedirbu. Dabar man net kažkaip smagiau, aš dabar tarsi koks Užkalnis mėgaujuosi mažumėlę šokiruodama lengvuoju būdu pranešdama, kad va niekur.

Tas klausimas mane „užkala“ jau seniai (net tada kai dirbau pačios įkurtame portale) ir nesuprantu kodėl jis beveik visad pats pirmas užduodamas vos sutikus kokį panašaus amžiaus žurnalistą, dažniausiai buvusį moksladraugį. Eini sau Vilniaus gatve, sutinki senokai matytą kurso draugą iš žurfako ir po „labas“ iškart seka: „Tai kur dabar dirbi?“. Įdomu ar taip elgiasi ir kitų profesijų atstovai, kokie istorikai, pedagogai, filologai, matematikai ar inžinieriai?

Gal dauguma jaunosios kartos žurnalistų yra baisingi karjeristai? O gal užduodami klausimą tikisi savo padėtį palyginti su sutiktojo moksladraugio, nes startuota lyg ir iš panašių pozicijų?

Bet negi nėra daugiau apie ką kalbėti arba bent pradėti kalbą apie darbą ne pirmu sakiniu? Negi jaunieji žurnalistai negyvena gyvenimų? Nekeliauja, nesituokia, negimdo vaikų, nelanko įdomių renginių, nesutinka įdomių žmonių, neužsiima hobiais, neinvestuoja, nepatiria nelaimių? Net apkalbėti buvusius dėstytojus ir kursiokus man atrodo smagiau, nei pulti klausti „Kur tu dirbi?“.

Laukimas kaip kvėpavimas (niekur nepublikuota, bet parašyta 2011 m. sausį)

Tuomet štai ko laukiau.

Šįvakar mano vienas bičiulis panoro su manim pakalbėti apie laukimą. Jis toks mėgėjas pašnekėti apie tai, kas kitiems į galvą nešauna ir neužkliūva.

Jis sako, kad kartą jam kunigas ir čia pat prideda, kad profesija visai neturi šiuo atveju jokios reikšmės, yra pasakęs, kad visas mūsų gyvenimas yra nuolatinis kažko laukimas. Kad nėra jokios praeities, o juolab dabarties, nėra vyksmo dabar, tik laukimas to, kas bus.

Ir dar tas mano bičiulis sakė, kad suvokimas, jog kiekviena akimirka tėra kažko – pasimatymo, savaitgalio, tyrimų rezultatų, ryto, nakties, gimtadienio - laukimas jį erzina ir veikia žlugdančiai.

Bandžiau sakyti, kad ne visada jau taip visko laukiame, o jei ir laukiame, tai nesąmoningai. O jei ką darome nesąmoningai, tai juk neverta net galvos sukti dėl to. Čia juk tas pats, kaip kalbėti apie kvėpavimą ir kankintis dėl to, kad nuolatos turime įkvėpti ir iškvėpti.

Kita vertus, šiomis dienomis laukimas man aktualesnis nei būna paprastai, tikrai yra ko laukti ir žinau, kad laukimas toks dalykas, kuris gali ir žudyti, ir būti kažkoks keistai saldžiai malonus. Gali erzinti ir vesti iš proto, bet tuo pat metu kutenti kažką taip maloniai viduje.

Šitos pat dienos rytą dar su kitu draugu kalbėjome irgi apie laukimą, bet visai kitaip. Kalbėjome apie tokį keistą mums būdingą apsėdimą. Kai kaskart grįžus iš kelionės dar būna kokį mėnesį gera nuo prisiminimų apie ją, tačiau praėjus toms kelioms savaitėms apima toks nerimas. Imi tarsi koks narkomanas dozės vėl norėti kelionės. Ir tą nerimą pavyksta nuraminti tik įsigijus naujus bilietus. Ir tada jau gali patenkintas laukti tiek kiek reikia, svarbu, kad el. pašto dėžutėje jau guli naujos kelionės pažadas – bilietas.

Ir visi puikiai žinome, kad laukimas gali nesuvokiamai ilgas arba trumpas būti, priklausomai nuo to, kokioje situacijoje esame. Vienaip jaučiamės kai turime tik 10 minučių iki registracijos į lėktuvą pabaigos, o mes vėluojame arba kai tas net 10 minučių laukiame į pasimatymą ateinančio mylimojo, arba net 10 minučių laukiame kol negrabi pardavėja pakeis kasos aparto juostą.

O metų pradžia laukimu, matyt, dar labiau pažymėta nei kitos mūsų dienos. Tada laukiame, kad metai nauji bus geresni, net jei ir praėję nebuvo blogi. Malonaus visiems laukimo!

Why did Lithuanians stay quiet during the crisis and why Greeks don’t

Lithuanians in general are not into public protests

Today I was interviewed by a colleague journalist based in Latvia Talis Saule Archdeacon. He is writing a piece about what Greece can learn from the Baltics in dealing with their crisis for AP.

Not sure if I gave him the right perspective from Lithuania but here are some thoughts I shared with him and he seemed quite happy with them.

First of the differences between us and the Greeks is that Lithuanians in general are much less emotional nation than those living in South of Balkan peninsula.

My second insight was that during Soviet times Lithuanians learned to complain about governments in small groups of friends and families, but not in public. During the Soviet period it was dangerous, so till now Lithuanians just complain about their politicians while sitting at home with their friends and family, but not so much publicly. If they do it publicly, then they do it on news portals commenting articles anonymously. So more or less in the same hidden manner.

The other reason which could explain why Lithuanians did not go rallying as much (or almost not at all) as Greeks did and do, could be because we don’t have strong labour unions who could lead people, organize protests etc. Our labour unions are driven by different interests and ambitions.

Also Lithuanians already know what they need to do if things get tough at home – leave. The numbers of those emigrating went up during this crisis. Lithuanians left where they could get jobs and salaries. And this, in my opinion, had a good influence in the short term. These people not just took tension from Lithuanian labour market (even if unemployment became one of the main issues, but still not as big as it could be), but they also financially support their families and relatives who stayed at home. During the first 4 months of this year emigrants transferred 995 mln. Litas to Lithuania – that is 410 mln Litas more than last year during the same period. And it’s almost as much as Lithuania got from EU funds – during the same period EU supported us by 1,2 billion Litas.

I think that in some way being silent enough helped us and our government to deal with this crisis quite well. And on the other hand I agreed with Talis, that yes Greeks are more spoiled than us, our people (at least a larger part of them) still remember difficult Soviet times and not easy first years of Independence (with Russian pressure, including the economical blockade etc.). Lithuanians did not have the opportunity to become accustomed to the good life, like for example the Irish did. We had a very short period of the good life and even then it was not as good as in Ireland. So, I presume, this crisis was less shocking for us.

Leiskime mokėti vyrams

Nežinau kaip jūs, bet aš neretai pati sau išsigryninu įdomių minčių tiesiog bekalbėdama su draugais, nors dažniau su draugėmis. Moteriški pašnekesiai apie nieką ir kartu apie viską turi kažkokį iškristalizuojantį poveikį. Ir štai anądien susirašinėjau (gal ir jūs taip darote, kai vienas po kito keičiatės el. laiškais visą vakarą ar pusdienį ir taip tarsi vyksta pokalbis, toks įprasto pokalbio pakaitalas ar atmaina) su labai gera savo drauge ir mūsų virtualus pašnekesys pakrypo pinigų pusėn.

O gal tiksliau būtų sakyti pinigų ir vyrų arba dar tiksliau pinigų, vyrų ir moterų kryptin. Diagnozavau sau mažą bėdą, bet tai draugei tai visai prastai. Prastai ta prasme, kad ji visai nesugeba vyrams leisti už ją mokėti ir net atvirkščiai, ne kartą gyvenime yra mokėjusi už juos. Ir kalbu ne apie bokalą alaus ar arbatos puodelį. Kalbu apie didesnius ir mažiau su romantika sietinus dalykus (tarsi daug čia tos romantikos aluje).

Bėda ta, kad kai kurioms moteris, tokioms kaip man ir dar labiau mano draugei, sunkiai sekasi toks atrodytų paprastas ir kai kurių kitų moterų labai gerai, net per gerai išlavintas dalykas – normaliuoju būdu leisti vyrui sumokėti už bendrus pietus, kokteilį, bilietus į kiną, suknelę, papuošalus, batus ar net vaistus (vyrai nė nenutuokia kiek visokių bėdų bėdelių moterys patiria ir kiek kaskart kainuoja lankymasis pas ginekologę (sąmoningai rašau mot. g.) bei vaistai. Vien grybeline moters lyties organų liga – makšties kandidoze – bent vieną kartą per gyvenimą serga 50–70 proc. moterų. Ir dažnai vyrai nėra paskutinė tų visokių bėdelių priežastis.).

Jei net nutinka taip, kad leidžiame sumokėti (dažniausiai tada, kai iš anksto vyras būna įspėjęs, kad kviečia jis ir moka jis), tai vis tiek jaučiamės skolingos ir kažkaip nesmagiai, tuoj viduje sau lipiname siurbėlės etiketę arba imame manyti, kad esame nevykėlės, nesugebančios pačios net už savo vyną atsiskaityti.

Dar būtinai per mokėjimo procedūrą visaip stumdomės, pešamės (retai pasitaiko tokių meistrų, kurie apmoka sąskaitą moteriai nespėjus net pastebėti), zirziame ir grūmojame. Jei sąskaitos pačioms nepavyksta apmokėti tai pralemename, kad liekame skoloje, kad gal kitą kartą mes sumokėsime ar kokią panašią frazę.

Ir net jei su vaikinu jau bendraujame ilgesnį laiką, vis tiek nelabai mokame atsisakyti tų savo įpročių. Nemokame tiesiog priimti to natūraliai, kaip gero dalyko sau ir jam. Juk gali būti, kad vyrui, kuriam patinki, o gal net esi jo mylima, visai malonu už tave mokėti. Žinoma, čia reikia jų pačių paklausti. Ir aš nekalbu apie patologinius atvejus, kurių tekę matyti ne vieną, kai vyrai yra tarsi vaikščiojantys savo moterų bankomatai (nors ir tada gal kartais abiem naudinga – jis turi gražuolę šalia, o ji kailinių, kvepalų, automobilių ir auskarų). Kalbu apie priešingai nei šios apsukriosios besielgiančias moteris. Tokias, kurios nesugeba perlipti per savo vidinius emancipacijos ar dar galai žino kokius barjerus.

Bekalbėdamos su drauge sutarėme, kad reikia persilaužti ir bent kažkiek pasikeisti. O taip elgtis reikėtų tiesiog įsiklausant į argumentus. Mes, moterys, uždirbame mažiau*. Ir mes, moterys, išleidžiame daugiau.

Mums reikia daugiau rūbų ir dar tokių keistų arba tokių brangiai kainuojančių kaip antai pėdkelnės (jas priskiriu prie keistų, nes jų ilgaamžiškumas nežmoniškai trumpas) arba apatinis trikotažas (dievuliau brangus kiek neteisingai brangiai kainuoja liemenėlės ir kelnaitės). Batų mums irgi reikia daugiau.

Papuošalų mums irgi reikia daugiau. Kosmetikos mums irgi reikia daugiau. Visokių grožio procedūrų mums reikia daugiau ir brangesnių – plaukų kirpimas, dažymas, depiliacijos (jos dar ir skausmingos), antakių korekcijos, odos valymai ir t.t.

O kur dar jau minėti medikamentai, kasmėnesinės higienos priemonės ir pan.

Ir jokiu būdu negaliu priimti aiškinimų, kad niekas mūsų neverčia leisti pinigų kirpykloms ar batams. Neva galėtume ir mes sau su viena pora per sezoną suktis ir kam tie kibirai kosmetikos, būkite natūraliai gražios. Jei vyrui užtenka tik kremo po skutimosi, dezodoranto ir kvepalų, tai kodėl mums reikia ten visokių pienelių, tonikų, vieno kremo nakčiai, kito jau dienai, šešėlių, lūpdažių, skaistalų ir tušo. Nes mes moterys ir atrodome taip kaip atrodome dėl to, kad stengiamės. Vienos mažiau, kitos daugiau, bet visos paprastai daugiau nei vidutinis vyras. Ir pastangos kainuoja ne tik laiko, bet ir pinigų.

Tad iš mažiau uždirbančių (dėl subjektyvių priežasčių) ir daugiau išleidžiančių (dėl objektyvių priežasčių) reikalauti lygios partnerystės, o kartais net prisidėti finansiškai daugiau yra neteisinga. Ir noriu pati sau ir kitoms palinkėti išmokti priimti vyrų finansinius gestus natūraliau ir be savigraužos. Ir nėra ko čia baimintis, tos, kurios siurbėlėmis ir barakudomis iki šiol nebuvo, tokiomis ir netaps.

Oi gaučiau malkų už šį įrašą nuo feminisčių, jei tik skaitytų mano blogą daugiau žmonių (tada ir tikimybė, kad tarp jų bus feminisčių, būtų didesnė).

----

*2009-aisiais šalies ūkio pramonės, statybos ir paslaugų įmonėse, išskyrus viešąjį valdymą ir gynybą, privalomąjį socialinį draudimą, moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis sudarė 15,3 proc. Moterų vidutinis valandinis bruto darbo užmokestis sudarė 11,38 lito, vyrų - 13,43 lito.

Moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis privačiajame sektoriuje buvo gerokai didesnis negu valstybės sektoriuje ir 2009 metais sudarė 20,5 proc. (valstybės sektoriuje - 13,1 proc.).

Visos lietuvės tokios

Kokios? Tokios išdavikės ir pasileidėlės tik ir blizginančios akis užsieniečių pusėn, pasirengusios su visais kiek juodesniais nei tautietis lietuvis susimest. Taip galvoja labai didelė dalis mano pažįstamų lietuvių vyrų. Ir nelabai svarbu net koks jų amžius, tokios nuomonės šalininkas ir mano tėtis, ir mano bendraamžiai bičiuliai.

Kartą pasakojau tėčiui apie vieną savo draugę, kuri būdama vos dvidešimt penkerių daro karjerą Londone, užima atsakingas pareigas nepaisant fakto, kad yra kilusi iš nedidelio miesto Žemaitijoje. Tėtis vis linksėjo galvą ir džiaugėsi tokiais jaunos merginos pasiekimais. Kol... šiek tiek neužsiminiau ir apie jos asmeninį gyvenimą, o tiksliau pasakiau, kad jos vaikinas graikas. Mano tėčiui kraujas tą pačią sekundę užvirė ir jau pakeltu tonu ėmė berti kokios tos visos lietuvės k***os, kaip jis tokių prisižiūri Italijoje ir t.t. Dar bandžiau diskutuoti, klausti, o kuo lietuviai jau tokie geresni ir kokybiškesni vyrai, bet buvo beprasmiška.

O vienas bičiulis, kuris dabar įkopęs į ketvirtojo dešimtmečio vidurį prieš keletą metų man ramiausiai aiškino, kad ves tik lietuvę. Čia derėtų pastebėti, kad jis pats didesnę savo gyvenimo dalį praleido ir tebegyvena Prancūzijoje. Man buvo nesuprantama, bet jam savaime aišku, kad nuotaką atitinkančią tautybės, o ir, žinoma, kitus kriterijus jis ras. Nors man atrodė, neprotinga apsiriboti viena tauta, o juolab, kai gyveni mieste (Paryžiuje), kur tų lietuvių toks negausus pulkelis, o iš jų dar bendraamžių ir neužimtų merginų dar mažesnis procentas, be to iš jų gi ne kiekviena jaus prielankumą bei norą tekėti būtent už jo. Žinoma, dar yra atostogos Lietuvoje, bet ir per jas negali taip jau tikėtis tą nuotaką greituoju būdu nusičiupti. Visgi teisybės dėlei turiu pasakyti, kad tas mano bičiulis dabar jau vedęs ir augina sūnų su žmona lietuve. Gal tereikia aiškiai apsibrėžti tikslą ir užsispyrusiai bei be atvangos jo siekti?

Apie santuokas nemaišant tautybių (o tiksliau nemaišant lietuvių tautybės su jokia kita) išgirdau ir būdama visai toli nuo Lietuvos, Indijos valstijoje Goa. Ten atostogavo vokiečių šeima jau aštuoniolika metų gyvenanti Sietle, JAV. Šaunūs ir malonūs tai buvo žmonės, tad išsikalbėjome, kad Amerikoje jie pažįsta kelis lietuvius. Pasirodo jų paauglys sūnus net lanko krepšinio užsiėmimus su vienos lietuvių šeimos atžalomis. Nedrąsiai, lyg bandydama patikrinti mano reakciją toji vokietė iš Sietlo ėmė pasakoti, kaip tų dviejų JAV lietuvių mama visai rimtai yra nusprendusi, kad jos sūnūs ves tik lietuvaites ir kitokios kalbos net negali būti. Mano naujoji pažįstama sakė pradžioje pamaniusi, kad lietuvė mamytė juokauja, bet netruko suprasti, kad visai ne. Man tokia pozicija neatrodo teisinga, tačiau bandžiau paaiškinti Amerikos vokietei, kad gal šitaip elgiamės (prisiėmiau kaltę už visą naciją), nes esame labai mažos tautos atstovai, ne taip, kaip ji, tad mus gal paprasčiausiai veikia koks nors tautos savisaugos instinktas.

Net Pasaulio lietuvių (paprasčiau tariant išeivijos) sukurtoje Lietuvių chartoje yra parašyta, cituoju „Šeima yra tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą.“

Mano žiniomis, šio dokumento itin skrupulingai laikytis ragino ir Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje kunigas. Bent jau taip pasakojo viena gimnazijos auklėtinių. Anot jos, tas kunigas (kurio vardo gal neminėsiu) nešdavo mokiniams XX amžiaus pradžios knygas, kur dėstomos teorijos apie tai, koks blogis yra tautų maišymasis. Tas kunigas neslėpdamas visų mokinių mamas, kurios ištekėjusios už vokiečių vadino barakudomis. Štai jums ir vakarietiškai lietuviškas auklėjimas Europos vidury.

Grįžtant prie mano tėčio, jam, kaip jau supratote geriausias žentas būtų tik lietuvis. Manau, jis dar kaip nors sugebėtų toleruoti tų tautų atstovus, kurie gyvena į Šiaurę nuo Lietuvos, na kokius švedus, norvegus, gal net latvius. Gal kaip nors ir kokį vokietį, britą, kanadietį ar amerikietį pakęstų. Bet visi kas gyvena piečiau arba ne tame pačiame žemyne yra tiesiog ne žmonės. O lietuvės seilę į juos žiūrėdamos varvina, nes paprasčiausiai yra pasileidusios ir patriotiškai nesusipratusios, o ne todėl, kad gali nutikti tarp žmonių ir taip, kad jie vienas kitą pamilsta nepaisydami rasės, tautybės ar pan.

Ir dar. Pamenu, kai dirbau Airijos ambasadoje, dėl vizų ten kreipdavosi ne Lietuvos piliečiai nuolat gyvenantys Lietuvoje. Ir pastebėjau, kad dažniausiai tai būdavo rusės, baltarusės, ukrainietės ištekėjusios už lietuvių vyrų arba afrikiečiai, azijiečiai vedę lietuves moteris. Matyt, pirmiesiems reikia dar nuolankesnių nei lietuvaitės, o antrosios tokius vyrus susirado ieškodamos ko nors labiau emocingo, nei tikras lietuviškas vyras, meilę rodantis darbais, bet ne žodžiais (sutaisiau spintelę, nupirkau skalbimo mašiną, bet ne „Aš tave myliu, mieloji“).

My 2 months in Goa

When a bike becomes a regular mean of transport, when every morning you wake up and have no doubts that this will be another sunny day, when at an eventide you start to smell some sort of sweet smell – mix of the rubbish people burn after the day and light on incense for the Hindu gods, when the sea is just right there and palm trees don’t seem exotic anymore, when just while lying on a beach you accidently see dolphins jumping in the waves, when fish and seafood almost become your daily dish, when cold water in the shower becomes a norm as well as knowing that showering in the afternoon will be warm, just because sun makes water warm in water tanks on rooftops, when you get used to meet every sunset with a cup of tea with milk and spices – masala chai, when clothes get light red-brown colour which is not possible to wash out, just because the land here is red, when fresh fruit juice is a daily thing, when a sound of a fan does not interrupt your sleep, when village people start to say hi, when cows on a road or on a beach don’t make you to rush to grab a camera and shoot a pic, when while lying on a beach you are surprised, but not shocked when a lady and her three brown eyed black haired daughters sit just almost on your towel and start a conversation with you (who cares that they don’t speak English and I cannot speak Konkani or Hindi), when every night on a beach bar full of candle lights you get a nice cocktail just to refresh yourself or just because, cause you can.

Emigracija – tarsi paauglių bėgimas iš namų (publikuota 2011 m. sausį)

Daina Bogdanienė
Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Emigrantai nenori pripažinti, kad jiems labai sunku, todėl tokių dalykų paminėjimas žiniasklaidoje visuomet sukelia audringą jų reakciją. Jie labai nori, kad visi tikėtų, jog jiems sekasi puikiai,“ – sako Daina Bogdanienė, Norvegijoje gyvenanti nuo 1990-ųjų.

Moteris Osle įsikūrė tuomet, kai tautiečių ten buvo vienas kitas, o dabar padeda į šalį atvykstantiems lietuviams, kurie užsuka į Norvegijos darbo inspekcijai priklausantį Paslaugų užsieniečiams centrą. Kalbėdama apie būrius į šią šalį plūstančių lietuvių pašnekovė teigia, jog nemaža dalis jų Norvegijoje ne tiek gyvena, kiek egzistuoja, ir prošvaisčių jų kasdienybėje nedaug. Be to, D. Bogdanienės įsitikinimu, ne vienas iš Lietuvos išvykstantis yra tarsi apsėstas kažkokios „teletabinės“ miglos, kuri jam leidžia tikėti, kad svetur, o ypač tokioje turtingoje šalyje kaip Norvegija, jam ir namus dovanos, ir pašalpas į kairę dešinę dalys beveik už nieką.

Neseniai SEB bankas išplatino informaciją apie tai, kad į dažniausiai keičiamų valiutų trejetuką įsiveržė Norvegijos krona. Tai esą ženklas rodantis ryškėjančią emigracijos tendenciją. Ką jūs matote pati gyvendama Norvegijoje?

Lietuvoje labai pamėgtas žodis „emigruoja“. Reiškiniui, kuris vyksta Lietuvoje šis žodis nelabai tinka. Emigruoja, gerai suvokdami ką daro, tik nedidelė dalis lietuvių. Kiti žmonės važiuoja pabandyti užsidirbti užsienyje.

Štai Norvegijos muitinės tarnyba suteikia informaciją apie imigravimą, nurodydama, kaip reikėtų persivežti daiktus, automobilį, kitą turtą, už ką reikia mokėti muitą įsivežant į Norvegiją daiktus, ir pan. Kokie lietuviai šitaip imigruoja? Beveik niekas. Atvažiuoja su vienu lagaminu. Viską juk palieka Lietuvoje.

Daugelis lietuvių ėmė registruoti išvykimą iš Lietuvos, nes nenori mokėti privalomojo sveikatos draudimo. Dėl to statistika ir ėmė rodyti didelę emigraciją. Kalbėjau su statybininkais, kurie iš tikrųjų dirba lietuviškoje įmonėje, vežiojančioje darbams į Norvegiją. Jie irgi užsiregistravo kaip emigravę, nors visa šeima Lietuvoje ir patys Norvegijoje neketina gyventi. Bet statistiškai jie emigravo. Kai paklausiau kodėl, sako: „O kam mums mokėti tą PSD, per mėnesį 72 litus?“. Tada klausiu jų: „O kai susirgsit, kur gydysitės?“ „Taigi aišku, kad Lietuvoj, bet mes turim savo gydytojus, mokamus,“ - atsako.

Daugelis į Norvegiją „emigravusių“ iš tikrųjų gyvena dviejose šalyse - dirba Norvegijoje, o leidžia pinigus Lietuvoje. Pigūs skrydžiai leidžia tai daryti. Norvegijoje kokybiškai gyventi, taip kaip norvegai, daugelis čia dirbančių lietuvių negalėtų. Įsikurti, išmokti kalbą, gauti gerai mokamą ir pastovų darbą reikia laiko ir nemažų pastangų. Todėl dauguma važiuoja vieni, palikę šeimas, labai taupiai ir ankštai gyvena Norvegijoje ir taupo pinigus geram gyvenimui Lietuvoje.

Visgi daugėja atvykstančių ir su visa šeima. Kai kurios šeimos bėga nuo įsiskolinimų bankams Tėvynėje. Daugelis glaudžiasi pas gimines, draugus, sunkiai randa darbą. Jei jį ir gauna, tai jis dažnai nėra stabilus. Dirba nelegaliai, kiti – su terminuotais kontraktais, darbas prastai mokamas. Pagal tyrimų duomenis, nekvalifikuoti imigrantai pirmieji atleidžiami iš darbo.

Neseniai atliktas tyrimas apie skurdą Norvegijoje rodo, kad pirmiausia už skurdo ribos Norvegijoje atsiduria taip pat imigrantai. Tačiau Norvegijos skurdas dažnam lietuviui galbūt atrodytų kaip prabanga. Nustatyta Norvegijos skurdo riba - jei 4 asmenų šeima pragyvenimui turi mažiau 350000 kronų (apie 154052 litų) po mokesčių per metus. Deja, kai kurie imigrantai gyvena iš kur kas mažesnių sumų. Bet imigrantai ir jų šeimų nariai kenčia ne tik nuo materialinio skurdo, o nuo daugelio kitų socialinių problemų.

Pastarųjų kelių metų lietuvių masinė emigracija man primena paauglių bėgimą iš namų. Neabejotina, kad kažkas negerai, nes iš gerų šeimų (ir šalių) nebėgama. Bėgimas yra pagalbos šauksmas. Kur atsiduria vaikai pabėgę iš namų? Dažnai stotyje, pas kokius sukčius ar valkatas, kurie jais dar ir pasinaudoja. Dabartinė lietuvių vos ne masinė emigracija dažnam emigrantui irgi yra aklavietė, savęs apgaudinėjimas, ypač kai važiuojama be jokio plano, nemokant jokios užsienio kalbos.

Nemaža dalis emigrantų užsienyje patenka į gyvenimo dugną, gyvena prastomis sąlygomis, labai sunkiai ir be jokių perspektyvų dirba. Jie niekam nerūpi. Kai kurie tiesiog švaisto savo brangius gyvenimo metus. Norintiems emigruoti, siūlau paskaityti Manto Areimos „Nostalgiją“ arba Andriaus Križanausko „Nakvynės namai Londone“. Šiose knygose - realistiškas tokių atsitiktinių emigrantų gyvenimas. Tokių pačių, kaip aprašytieji, emigrantų iš Lietuvos pilna ir Norvegija. Pagalvokite, ar tokio gyvenimo norite.

Paslaugų užsieniečiams centras Osle

Deja, emigrantai nenori pripažinti, kad jiems labai sunku, todėl tokių dalykų paminėjimas žiniasklaidoje visuomet sukelia audringą jų reakciją, pasipiktinimą. Jie labai nori, kad visi tikėtų, jog jiems sekasi puikiai.

Dirbate Paslaugų užsieniečiams centre. Kaip dažnai ir ko ten užsuka mūsų tautiečiai?

Lietuviai yra antroji pagal dydį darbo imigrantų į Norvegiją grupė. Kas mėnesį pas mus jų apsilanko keli šimtai. Paslaugų centre jie gali registruotis policijoje, registruoti savo adresą gyventojų registre, užsisakyti mokesčių kortelę, išsiaiškinti savo kaip darbuotojo teises, mokesčių tarnybos padedami užsipildyti pajamų ir mokesčių deklaracijas, prisitaikyti mokestines lengvatas, gauti kitą oficialią informaciją. Daugelis lietuvių man jau pažįstami vardais, nes nuolat ateina šio ar to pasiklausti, skambina, rašo el. laiškus. Mes suinteresuoti, kad žmonės gautų teisingą informaciją. Aš pavertėjauju ir paskambinu ir į kitas institucijas, kuriose žmogus nori ką nors išsiaiškinti, nors tai nėra mano tiesioginis darbas. Taip pat bendradarbiaujame su Lietuvos ambasada Osle, rengiame informacinius seminarus, į kuriuos ateina daug lietuvių.

Yra tekę girdėti, kad pradėję dirbti ne pagal specialybę lietuviai Norvegijoje neretai įklimpsta į liūną, iš kurio išlipti pasidaro labai sunku – darbas žemesnėse nei turima kvalifikacija pareigose tampa amžinu laikinumu.

Jaunimui Lietuvoje pabaigus mokslus pradėti savarankišką gyvenimą be galo sunku. Todėl jie ir važiuoja į Norvegiją ar kitą šalį, galvoja - pradėsiu karjerą nuo tokio darbo, kurį gausiu. Lietuvoje daugybė baigusių vadybininko mokslus, bet nemoka užsienio kalbos. Daugybė vadinamųjų edukologų, bet vėlgi – nei darželyje, nei mokykloje nemokančių kalbos nepriima. Todėl tenka griebtis nekvalifikuoto darbo. Visi galvoja, kad laikinai. Bet pavojus toks, kad nekvalifikuotas darbas labai menkai apmokamas. Todėl reikia dirbti daug daugiau valandų, kad užsidirbtum minimalioms reikmėms. Be to, darbas fiziškai sunkus. Žmonės pavargsta, fizinis darbas atbukina, vakare nieko nebesinori, mokytis kalbos ir ką nors dar studijuoti pavyksta tik labai užsispyrusiems. Taip padirbus 5 ir daugiau metų šansas gauti kitokį darbą vis mažėja. Ką rašysite į CV? Įrašius, kad pagrindinė darbo patirtis – valytojo ar statybininko, galėsite gauti tik panašų darbą. Jei žmogus, nors ir baigęs mokslus, pagal profesiją visiškai nedirbo, jo išsilavinimas turi mažai vertės ir nuvertėja dar labiau bėgant laikui ir dirbant nekvalifikuotą darbą. Mokslininkai tokį reiškinį pavadino proto švaistymu (brain waste – angl.). Žmogus turi išsilavinimą, gabumų, potencijos, tačiau neišnaudoja jų.

Pažįstu ir tokių lietuvių (ypač merginų), kurie mokosi naktimis, kalbą išmoksta, nesiveržia dirbti pirmo pasitaikiusio darbo ir siekia tikslo. Tokių gyvenimas sunkesnis, tačiau turintis geresnes perspektyvas.

Neretai tenka girdėti ir kitką – geriau jau svetur arti kruvinai ir juodą darbą dirbti, nei Tėvynėje vargti už grašius ir be jokios pagarbos. Gal nėra nieko blogo, kad lietuviai bando prasimanyti pinigų, net dirbdami ne pačius puikiausius darbus nei, kad jie Lietuvoje kamuotųsi?

Lietuvoje įvyko keli socialiniai nusikaltimai prieš dideles žmonių grupes – nuskurdintas, nuvertinatas kaimas ir provincijos miestai, visą dėmesį, pramonę ir kultūrą koncentruojant į didžiuosius miestus, ir nuvertintas fizinis ar mažesnio išsilavinimo reikalaujantis darbas. Lietuvoje kažkodėl užmiršta, kad bet koks darbas reikalingas, ir mokėti už jį reikia taip, kad žmogus galėtų pragyventi. Paprastas darbininkas, ūkininkas, jei jam leidžiama pakankamai uždirbti ir turėti savo namus, jei jis neniekinamas, o gerbiamas, augina ir auklėja puikius šalies piliečius. Šios paprastos galimybės Lietuvos žmonės neturi.

Lietuvoje santykis su žmonių algomis ir išlaidomis nėra išbalansuotas. Mokamos tokios pensijos ar algos, kad išgyventi žmogus gali tik, jei jau turi būstą, jam užtenka tik nuolatinėms elementarioms kūno reikmėms, o ne kokybiško gyvenimo kūrimui.

Lietuvoje žmogus nebetiki, kad kada nors galės prasigyventi, šalia jis mato nežinia iš kur praturtėjusius pažįstamus, o dar nuolat bombarduojama informacija, kad emigrantai gali greitai praturtėti. Štai šių visų komponentų kombinacija ir skatina žmogų emigruoti iš Lietuvos. Bet emigracija padėtį kartais tik pablogina.

Pažinojau vieną 28 metų jaunuolį, anskčiau prekiavusi nekilnojamu turtu ir „ant bangos“, kokiais 2005-2006 metais uždirbusį gana daug pinigų. Jis pirko namą, po to butą, keitė mašinas. Atėjus krizei pajamų nebeliko, savo namo nebeturėjo iš ko išlaikyti. Jis atvyko į Norvegiją ir per agentūrą įsidarbino mašinų plovykloje. Čia mašinos buvo plaunamos rankiniu būdu ir jis uždirbdavo 30 litų per valandą. Žmogus dirbo labai sunkų fizinį darbą 12 val. ir daugiau per dieną (mokėjo tik už 8 val.), gyveno su kitais darbininkais 9-iese virš mašinų plovyklos esančiame 3 kambarių bute. Norvegijoje jis pragyveno, bet viltys, kad darbas užsienyje padės išpręsti finansines problemas greitai žlugo.

Faktai, kad iš Lietuvos išvažiuoja žymūs aktoriai ir sportininkai, sakydami, kad nori tiesiog užsidirbti oriam gyvenimui, kai nereikia skaičiuoti nuo algos iki algos centų, verčia susimąstyti. Manau ir maniau, kad iš gero gyvenimo nevažiuojama, bet taip pat galvoju, kad žmonės dažnai nesuvokia, kas jų laukia užsienyje. O gyvenimas ten įklampina, nes nuo jų pajamų pasidaro priklausomi palikti artimieji Lietuvoje.

Man nuolat kyla klausimas - kodėl žmogui neįmanoma prasikurti Lietuvoje, kodėl Lietuvoje yra blogiau, nei bendrabutinis gyvenimas užsienyje ir sunkus fizinis darbas už menką algą?

Lietuvoje, regis, iškreipta ne tik moralinių vertybių, bet ir ekonominė sistema. Susidaro įspūdis, kad dauguma Lietuvoje išgyvena tik gaudami iš užsienyje dirbančių artimųjų ir giminių paramą. Prekės ir paslaugos Lietuvoje įkainotos ne pagal lietuvišką algą, o pagal užsienyje uždirbamus pinigus. Taip žmonės Lietuvoje pasidaro priklausomi nuo užsienyje dirbančiųjų. Savo ruožtu užsienyje dirbantieji negali grįžti į darbą Lietuvoje, nes su lietuviškomis algomis nebeišgyventų, be to jaučia spaudimą padėti artimiesiems Lietuvoje

Vis galvoju – kuo daugiau žmonių išvažiuos iš Lietuvos, tuo mažiau darbo pasiūlos čia bus. Juk išvyksta žmonės – nebereikia jiems ir paslaugų. Taip darbo vietų Lietuvoje mažėja. Tai vėl skatina emigraciją, ir todėl nuolat mažėja darbingų gyventojų Lietuvoje, jaunimo, mažėja mokestinės įmokos, valstybė priversta mažinti socialinę paramą. Viskas užsidaro į užburtą ratą. Pasekmė – visa šalis pasidaro priklausoma nuo emigrantų atvežamų ar siunčiamų pinigų, todėl emigracija netiesiogiai ir skatinama. Ką emigracijoje išgyvena mūsų piliečiai ir jų vaikai, niekam nerūpi.

Išvažiuojantieji tiesiog ieško išeities. Juk žmogiška siekti gerovės, svajoti apie geresnį gyvenimą. Bet skaudu matyti, kaip žmonės, vedami iliuzijų praturtėti emigracijoje greitai ir lengvai, praranda savo geriausius gyvenimo metus, o kartais sužlugdo ir ateitį.

Esate sakiusi, kad lietuviai atvyksta į Norvegiją tarsi kokios „teletabinės“ miglos apgobti. Kas, jūsų manymu, turėtų imtis tą miglą sklaidyti ir atgrasyti lietuvius nuo emigracijos arba tinkamai juos jai parengti? O gal tai beviltiška arba visai nereikalinga laisvoje visuomenėje?

Leidimas lietuviams atvykti ir dirbti nekontroliuojamiems yra tarsi jų kokybės pripažinimas. Pereinamojo laikotarpio taisyklės Norvegijoje, kai imigracija buvo reguliuojama, truko penkerius metus. Manyta, jog per šiuos metus lietuviai pakankamai susipažins su Norvegija ir sugebės suvokti kokia atsakomybė yra atvykti dirbti į naują šalį.

Tačiau daugelis nemoka ar nenori susipažinti su oficialia informacija. Jie nori tikėti ir tiki, kad „tokioje turtingoje šalyje nepaliks gi gatvėje“. Tai aš vadinu „teletabine“ (atsimenate – teletabiai yra naivūs žmogiukai, kurie mokosi pažinti pasaulį) naivuolių migla.

Vienas mano kolega juokavo, kad lietuvių ar lenkų kalba galima būtų išleisti žodyną su vienu žodžiu: „pašalpa“. Jau Lietuvoje žmonės prisiklauso visokių „tiesų“ apie Norvegiją: pvz., kad, jeigu pas tave atvyksta žmona ir neturi pajamų, tai jai mokės pašalpą. Kad, jei Norvegijoje būsi registruotas 3 metus, tai gausi pensiją (visą likusį gyvenimą), kad užsieniečiams norvegai sugrąžina visus sumokėtus mokesčius, kad, jei neturi kur gyventi, tai Norvegija duoda namą, kad, jei praradai darbą Lietuvoje, tai Norvegija tau duos norvegišką bedarbio pašalpą. Visa tai yra netiesa, ar tiesa tik iš dalies. Visą šią informaciją žmonės sužino sugedusio telefono principu. Bet kadangi daugeliui tokia informacija labai tokštama, tai beatodairiškai ja tikima ir pykstama ant to, kuris pasako, kad taip nėra.

Prisiminkime kiemsargį iš Jerome K. Jerome knygos „Trise valtimi“. Žmonės, susiruošę į pikniką, klausia kiemsargio ar šiandien lis. Jis sako, kad lis, ir iš tikrųjų – lyja. Žmonės pyksta ant kiemsargio, kad išpranašavo lietų. O jei jis pasako – nelis, bet lyja, žmonės mini kiemsargį geru žodžiu ir sako: „Ką gi, jis padarė viską, ką galėjo“.

Štai parašė laikraštis apie tai, kai atšiaurioje Norvegijos saloje buvo apgyvendinta ir įdarbinta viena lietuvių šeima. Tai įvyko vykdant nuošalių Norvegijos vietovių apgyvendinimo programas (iš kai kurių Norvegijos vietovių bėga žmonės, nes ten atšiaurus klimatas, mažai gyventojų ir keblus susisiekimas). Lietuviai, šią informaciją susižinoję jau minėtu sugedusio telefono principu, supranta taip: jei šeima atvažiuoja į Norvegiją, tai jiems duoda namą ir darbą. Ir važiuoja lietuviai su vaikais į Oslą, reikalauja darbo ir būsto... Jiems atsakoma – deja, niekas nieko čia neduoda. Žmonės pasipiktina, jaučiasi nuskriausti.

Vertinant iš kažkur išgirstą informaciją, reikėtų įjungti paprasčiausią logiką. Atsiminkite, kad prieš 6 metus į Norvegiją „įstojo“ 10 naujų ES valstybių, tarp jų - Lenkija, kurioje yra 10 kartų daugiau gyyventojų nei Lietuvoje. Taigi visų šių šalių piliečiai, lygiai kaip ir jūs su savo šeima, norėtų atvykti į Norvegiją, kuri viską taip lengvai duoda. Ir turi tam visiškai tokias pačias teises. Pagalvokite, ar gali Norvegija va štai taip duoti būstą, darbą ar pašalpas kiekvienam atvykusiam?

„Teletabinės“ miglos niekas neprivalo sklaidyti. Vieni atvykėliai viską išsiaiškina iš patikimų šaltinių ir turi realią informaciją, todėl jiems sekasi geriau. Kiti tiki viskuo, kas jiems sakoma, nori to, ko negali būti ir susiduria su problemomis. Svajoti saldu, bet realybė kitokia. Gyvenimas tam ir duotas, kad būtų mokomasi iš klaidų. Tik vieni mokosi iš savų, kiti iš svetimų. Bet baisu darosi, kai iš šalies į šalį vežiojami tokių „teletabių“ vaikai, tėvams šventai tikint, kad kitur bus geriau ar, kad kitur kažkas kažką duos.

Ką patartumėte žinoti, suprasti lietuviui ketinančiam atvykti į Norvegiją padirbėti.

Reikėtų ruoštis jau prieš išvažiuojant. Susirinkti visą informaciją, pramokti kalbą, susirasti būstą ir darbą - prieš atvažiuojant. Turėti lėšų gyvenimo pradžiai. Nebijoti kreiptis į oficialias institucijas dėl informacijos. Kai kurios jų turi lietuvių kalba konsultuojančius darbuotojus, kurie atsako el. paštu, telefonu ar priima lankytojus. Įsidarbinant būtinai pasirašykite įdarbinimo kontraktą, kas mėnesį reikalaukite iš darbdavio algos lapelio – ši darbuotojo teisė įrašyta į Norvegijos Darbo kodeksą. Jei darbdavys nemoka algos ar kitaip pažeidžia jūsų teises - nedelskite, nebijokite, o kreipkitės į Darbo inspekciją. Jums taip pat padės profsąjungos ar nemokami juristai. Kaip ten kreiptis, paaiškins darbo inspekcija. Darbo inspekcijoje išlaikomas besikreipiančio asmens anonimiškumas. Pagrindinę informaciją lietuvių kalba galima rasti internetiniame portale.

Žinokite, kad pradžia bus sunki. Kiekvienas lietuvis, dabar jau neblogai įsikūręs Norvegijoje, tikrai pasakys, kad pirmieji keleri metai šalyje nebuvo lengvi, kad vos atvykus jiems kažkas padėjo. Prasimušti Norvegijoje vis sunkiau. Jei nemokate kalbos ir neturite kur apsistoti, labiausiai tikėtina, kad dirbsite juodadarbiais (jeigu išviso gausite darbą), sunkiai ir už mažą algą, gyvensite prastomis sąlygomis.

Jei neklystu, nuo 2009 metų gegužės lietuviai Norvegijoje gali dirbti be apribojimų. Kaip nuo to laiko pasikeitė padėtis, jų darbo sąlygos? Gal atsirado daugiau darbdavio pagarbos ir mažiau išnaudojimo ar elementaraus kvailinimo atvejų?

Atvirkščiai – darbo sąlygos dabar dar žiauresnės. Padidėjo konkurencija, atvažiuoja daugiau lietuvių, latvių, ispanų ir kitų krizės paliestų šalių piliečių, taip pat bulgarai ir rumunai - naujieji ES piliečiai. Darbdaviai išlepę, ypač ne norvegai, o kitataučiai, turintys Norvegijos pilietybę, smulkiųjų verslų - užkandinių, valyklų, rūbų ar batų taisyklų savininkai. Naujieji ES piliečiai įpratino juos nieko nereiklaudami dirbti už mažą algą, be viršvalandžių apmokėjimo, be kontrakto, kitų darbo santykius patvirtinančių dokumentų. Jei reikalauji teisybės – eik lauk, tavo darbo laukia kitas, toks pats imigrantas.

Norvegijoje nėra privalomo mažiausio atlyginimo visoms profesijoms. Privalomas mažiausias valandinis tarifas galioja tik statybininkams, laivų statyklų darbininkams ir žemės ūkio bei daržininkystės darbininkams, taip pat. Oslo ir Akershus apskrityje dirbantiems elektrikams. Kitų specialybių darbininkai gauna tai, ką sutaria su darbdaviu.

Paplito vadinamasis įdarbinimas naudojantis laisvo darbo jėgos judėjimo ES šalyse direktyva. Žmonės dirba už pvz. 40-50 kronų (17-22 litus) per valandą, uždirba 10000 kronų (4400 litų) per mėnesį, juodai nusidirba, gyvena darbdavių parūpintuose bendrabučiuose po 2-3 kambaryje su virtuve, vonia ir tualetu 30-40 žmonių. Tai gyvenimas amžinomis BAMO (Baikalo-Amūro magistralė, kuri niekad nebuvo pastatyta, didžiausia sovietų statyba) statytojų sąlygomis, iš kurių ištrūkti labai sunku. Žiniasklaidoje toks reiškinys vadinamas šių laikų vergove. Žmogus visiškai priklauso nuo darbdavio. Neįtiksi - lėksi ir iš darbo, ir iš būsto.

Toks gyvenimas velka paskui save ilgailaikių socialinių problemų virtinę. Išyra šeimos. Ne vienas lietuvis vyras atvirame pokalbyje pripažino, kad po kelių mėnsių sunkaus darbo Norvegijoje grįžus į Lietuvą, šeimoje jau po kelių dienų kyla konfliktai. Moterys ir vaikai įpranta gyventi be vyro ir tėvo, laukia tik jo uždirbamų pinigų. Jis – pervargęs ir fiziškai, ir dvasiškai, namuose negauna reikiamo supratimo, užuojautos.

Jei emigruoja visa šeima - netikrumą, skurdą patiria šeimos nariai, vaikai, kurie, ypač paaugliai, išgyvena draugų ir įprastos aplinkos praradimo ir sunkios adaptacijos svetimoje šalyje tragedijas.

Ne paslaptis, kad tarp tam tikros grupės emigrantų laisvalaikis leidžiamas svaiginantis. Atidirbus sunkią darbo dieną ir gavus algą, lengviausias būdas atsipalaiduoti yra vartojant alkoholinius gėrimus. Vienintelis skirtumas - Lietuvoje būdavo geriamas pilstukas, o užsienyje uždarbis leidžia nusipirkti kokybiškesnio alkoholio. Apie ateitį ši emigrantų grupė galvoti nebeturi nei jėgų, nei laiko.

Visgi dėl nuolatinio šviečiamojo darbo, taip pat darbo prieš socialinį išnaudojimą ir siekiant imigrantų socialinės integracijos, kurį atlieka Norvegijos valstybinės institucijos, vis daugiau ir daugiau žmonių sužino apie savo teises, stoja į profsąjungas, nesileidžia išnaudojami, susipažįsta su galimybėmis Norvegijoje. Dalis atvykėlių siekia visaverčio, kokybiško gyvenimo. Tokie paprastai pramoksta kalbą, įsidarbina norvegiškose įmonėse ir ilgainiui gauna geriau apmokamą darbą.

Publikuota 2011 m. sausio 17 d. portale Tiesa.com.