Leiskime mokėti vyrams

Nežinau kaip jūs, bet aš neretai pati sau išsigryninu įdomių minčių tiesiog bekalbėdama su draugais, nors dažniau su draugėmis. Moteriški pašnekesiai apie nieką ir kartu apie viską turi kažkokį iškristalizuojantį poveikį. Ir štai anądien susirašinėjau (gal ir jūs taip darote, kai vienas po kito keičiatės el. laiškais visą vakarą ar pusdienį ir taip tarsi vyksta pokalbis, toks įprasto pokalbio pakaitalas ar atmaina) su labai gera savo drauge ir mūsų virtualus pašnekesys pakrypo pinigų pusėn.

O gal tiksliau būtų sakyti pinigų ir vyrų arba dar tiksliau pinigų, vyrų ir moterų kryptin. Diagnozavau sau mažą bėdą, bet tai draugei tai visai prastai. Prastai ta prasme, kad ji visai nesugeba vyrams leisti už ją mokėti ir net atvirkščiai, ne kartą gyvenime yra mokėjusi už juos. Ir kalbu ne apie bokalą alaus ar arbatos puodelį. Kalbu apie didesnius ir mažiau su romantika sietinus dalykus (tarsi daug čia tos romantikos aluje).

Bėda ta, kad kai kurioms moteris, tokioms kaip man ir dar labiau mano draugei, sunkiai sekasi toks atrodytų paprastas ir kai kurių kitų moterų labai gerai, net per gerai išlavintas dalykas – normaliuoju būdu leisti vyrui sumokėti už bendrus pietus, kokteilį, bilietus į kiną, suknelę, papuošalus, batus ar net vaistus (vyrai nė nenutuokia kiek visokių bėdų bėdelių moterys patiria ir kiek kaskart kainuoja lankymasis pas ginekologę (sąmoningai rašau mot. g.) bei vaistai. Vien grybeline moters lyties organų liga – makšties kandidoze – bent vieną kartą per gyvenimą serga 50–70 proc. moterų. Ir dažnai vyrai nėra paskutinė tų visokių bėdelių priežastis.).

Jei net nutinka taip, kad leidžiame sumokėti (dažniausiai tada, kai iš anksto vyras būna įspėjęs, kad kviečia jis ir moka jis), tai vis tiek jaučiamės skolingos ir kažkaip nesmagiai, tuoj viduje sau lipiname siurbėlės etiketę arba imame manyti, kad esame nevykėlės, nesugebančios pačios net už savo vyną atsiskaityti.

Dar būtinai per mokėjimo procedūrą visaip stumdomės, pešamės (retai pasitaiko tokių meistrų, kurie apmoka sąskaitą moteriai nespėjus net pastebėti), zirziame ir grūmojame. Jei sąskaitos pačioms nepavyksta apmokėti tai pralemename, kad liekame skoloje, kad gal kitą kartą mes sumokėsime ar kokią panašią frazę.

Ir net jei su vaikinu jau bendraujame ilgesnį laiką, vis tiek nelabai mokame atsisakyti tų savo įpročių. Nemokame tiesiog priimti to natūraliai, kaip gero dalyko sau ir jam. Juk gali būti, kad vyrui, kuriam patinki, o gal net esi jo mylima, visai malonu už tave mokėti. Žinoma, čia reikia jų pačių paklausti. Ir aš nekalbu apie patologinius atvejus, kurių tekę matyti ne vieną, kai vyrai yra tarsi vaikščiojantys savo moterų bankomatai (nors ir tada gal kartais abiem naudinga – jis turi gražuolę šalia, o ji kailinių, kvepalų, automobilių ir auskarų). Kalbu apie priešingai nei šios apsukriosios besielgiančias moteris. Tokias, kurios nesugeba perlipti per savo vidinius emancipacijos ar dar galai žino kokius barjerus.

Bekalbėdamos su drauge sutarėme, kad reikia persilaužti ir bent kažkiek pasikeisti. O taip elgtis reikėtų tiesiog įsiklausant į argumentus. Mes, moterys, uždirbame mažiau*. Ir mes, moterys, išleidžiame daugiau.

Mums reikia daugiau rūbų ir dar tokių keistų arba tokių brangiai kainuojančių kaip antai pėdkelnės (jas priskiriu prie keistų, nes jų ilgaamžiškumas nežmoniškai trumpas) arba apatinis trikotažas (dievuliau brangus kiek neteisingai brangiai kainuoja liemenėlės ir kelnaitės). Batų mums irgi reikia daugiau.

Papuošalų mums irgi reikia daugiau. Kosmetikos mums irgi reikia daugiau. Visokių grožio procedūrų mums reikia daugiau ir brangesnių – plaukų kirpimas, dažymas, depiliacijos (jos dar ir skausmingos), antakių korekcijos, odos valymai ir t.t.

O kur dar jau minėti medikamentai, kasmėnesinės higienos priemonės ir pan.

Ir jokiu būdu negaliu priimti aiškinimų, kad niekas mūsų neverčia leisti pinigų kirpykloms ar batams. Neva galėtume ir mes sau su viena pora per sezoną suktis ir kam tie kibirai kosmetikos, būkite natūraliai gražios. Jei vyrui užtenka tik kremo po skutimosi, dezodoranto ir kvepalų, tai kodėl mums reikia ten visokių pienelių, tonikų, vieno kremo nakčiai, kito jau dienai, šešėlių, lūpdažių, skaistalų ir tušo. Nes mes moterys ir atrodome taip kaip atrodome dėl to, kad stengiamės. Vienos mažiau, kitos daugiau, bet visos paprastai daugiau nei vidutinis vyras. Ir pastangos kainuoja ne tik laiko, bet ir pinigų.

Tad iš mažiau uždirbančių (dėl subjektyvių priežasčių) ir daugiau išleidžiančių (dėl objektyvių priežasčių) reikalauti lygios partnerystės, o kartais net prisidėti finansiškai daugiau yra neteisinga. Ir noriu pati sau ir kitoms palinkėti išmokti priimti vyrų finansinius gestus natūraliau ir be savigraužos. Ir nėra ko čia baimintis, tos, kurios siurbėlėmis ir barakudomis iki šiol nebuvo, tokiomis ir netaps.

Oi gaučiau malkų už šį įrašą nuo feminisčių, jei tik skaitytų mano blogą daugiau žmonių (tada ir tikimybė, kad tarp jų bus feminisčių, būtų didesnė).

----

*2009-aisiais šalies ūkio pramonės, statybos ir paslaugų įmonėse, išskyrus viešąjį valdymą ir gynybą, privalomąjį socialinį draudimą, moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis sudarė 15,3 proc. Moterų vidutinis valandinis bruto darbo užmokestis sudarė 11,38 lito, vyrų - 13,43 lito.

Moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis privačiajame sektoriuje buvo gerokai didesnis negu valstybės sektoriuje ir 2009 metais sudarė 20,5 proc. (valstybės sektoriuje - 13,1 proc.).

Moteris apie moteris (publikuota 2011 m. kovą)

Neseniai pati sau pastebėjau, kad į mūsų „Pasaulio lietuvių“ interviu rubriką dažniausiai pakliūva moterys. Kaip žinia, toje skiltyje rašome apie kuo nors ypatingus žmonės – jau pagavusius savo svajones ar siekiančius savo tikslų, nebijančius norėti daugiau.

Ir štai permetu akimis mūsų pastaruosius keletą numerių: lietuvaitė, kurianti rankines amerikietėms; kita mūsų tautietė, britus pratinanti prie vėjo jėgainių; trečia – padedanti į Jungtinę Karalystę atvykstantiems migrantams; ketvirta – žengianti stačiais karjeros laipteliais Niujorko mados fotografijos rinkoje; dar ankstesniame numeryje – pirmoji pasaulio moteris, nusileidusi su parašiutu ant dreifuojančio ledo Šiaurės Ašigalio rajone, dar viename – kurianti „Christian Dior“ mados namams. Tarp pastarųjų interviu įsimaišęs tik vienas vyras – daug pasaulio matęs IT specialistas ir fotografas Adomas Svirskas.

Susimąstau: gal toks lyčių atžvilgiu nesubalansuotas turinys susidaro dėl to, kad ir mūsų „Tiesoje“ yra daugiau moterų nei vyrų? Tačiau netrunku suvokti, jog toks paaiškinimas visiškai klaidingas. O tai, kad mūsų redakcijoje ir administracijoje daugiau moterų nei vyrų, gal tik dar labiau patvirtina tikrovę, atspindimą mūsų „Pasaulio lietuvių“ rubrikos puslapiuose.

Pirmiausia – mūsų, moterų, yra tiesiog daugiau. Štai Lietuvos statistikos departamentas skelbia, kad šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 1mln. 739 tūkst. moterų, arba 234 tūkst. daugiau negu vyrų. Moterys sudarė 53,6 procento visų gyventojų, 100 vyrų teko 116 moterų. Ne kitokia ir visos Europos Sąjungos statistika – valstybėse narėse gyveno 256,5 mln. moterų, arba beveik 12 mln. daugiau negu vyrų. Metų pradžioje ES moterys sudarė 51 procentą visų gyventojų, 100 vyrų teko 105 moterys.

Be to, dailiosios lyties atstovės gyvena ilgiau nei vyrai, Lietuvoje – vidutiniškai 11 metų ilgiau. Užpernai Lietuvos moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 78,6, o vyrų – 67,5 metų.

Kalbant jau ne apie kiekybę, bet apie Lietuvos moterų „kokybę“ (jei tokius terminus galima vartoti šiame kontekste), Eurostato duomenimis, mūsų šalies moterys – labiausiai išsilavinusios Europos Sąjungoje. 2009 metais vidurinį ir aukštesnį nei vidurinis išsilavinimą turėjo 92,3 procento 25–64 metų amžiaus Lietuvos moterų, tai – aukščiausias rodiklis ES (Estijoje – 91,2 proc., Latvijoje – 90,1 proc.).

Šiais mokslo metais Lietuvos universitetuose ir kolegijose moterys sudaro 59 procentus visų studentų. Beje, žurnalistiką Lietuvoje studijuoja irgi daugiausia merginos – 76 procentai kremtančiųjų šios srities mokslus yra moteriškos lyties.

Kad mūsų šalies moterys šaunios, protingos ir gražios, žino ir Lietuvos vyrai. O kartais juodo humoro mėgėjai pajuokauja, kad jos – sėkmingiausia Lietuvos eksporto prekė.

Tačiau šis pagiriamasis žodis Lietuvos moterims turėjo būti parašytas vyro.

Su Tarptautine Moters diena, mielos moterys ir jas gerbiantys, vertinantys bei mylintys vyrai.

Publikuota 2011 m. kovą portale Tiesa.com

Kodėl susituokusios moterys praranda save

Praėjusį savaitgalį buvau pusseserės gimtadienyje. Pirmas kiek neįprastas dalykas – šventimas prasidėjo ketvirtą valandą dienos. Ir visai ne todėl, kad visi baisiai nekantravo išlenkt po bokalą kitą alaus ar taurę vyno. Todėl, kad visi svečiai (išskyrus mane) turėjo vaikų. Anksčiau pradėsi, anksčiau baigsi.

Mano pusseserės draugės panašios į ją – tuo, kad visos turi vaikų, kas po vieną, kas po du. Ir tie vaikučiai panašaus amžiaus, kaip ir mano pusseserės sūnus.

Ir prasidėjo. O ką taviškis valgo? O troškintas daržoves? O kaip dėl pieno produktų? O gazuotų gėrimų duodate? O nuo ko beria? Kas sukelia alergiją? Kaip dėl dantukų? O jau skaito? O pilvukas? Kaip dėl kompiuterio? Uniformos bus? Aš labai už uniformas! Kiek už klasės remontą sakei? Ne nu jo, ten tikrai žaislų pasirinkimas labai suprastėjo...

Ir t.t. ir pan. Koks 90% visų baliaus pokalbių buvo apie vaikus. Tikrai. Betrūko, kad aptartų mažylių triedaliukų spalvą.

O juk jos jaunos moterys, visoms apie trisdešimt. Visos kartu penkerius metus mokėsi universitete. Dieve brangus, gi tiek daug apie ką galėtų kalbėtis – apie darbą, studijų laikus, madas, kiną, teatrą, kosmetiką, politikos ir ekonomikos naujienas, bendrus pažįstamus ir pažįstamas, ypač pastarąsias. Kai aš susitinku su draugėmis apkalbu ir bernus, ir giminaičius, ir teatro naujienas, ir kaip sekasi darbe, ir apie naujus receptus, parduotuves, ir apie sportą pakalbu. Būtinai papletkiname ir apie bendrus pažįstamus. Jei susitinku su klasioke – apie gimtąjį miestą ir klasiokus. Jei su kursiokėm – apie studijų laikus, su Vika dar būtinai prisimenam Ameriką, kur kartu praleidom keturis mėnesius. Kitaip sakant, kalbame apie savo gyvenimus.

Ir aš visai suprantu, kad vaikai yra žiauriai svarbi gyvenimo dalis. Bet po šimts, kai viena pusseserės draugė, tokia lietuvių kalbos mokytoja, rimčiausiu balsu ir tokiu pamokančiu tonu su taure rankoj ir aplink stovint mišrainių bliūdams pareiškia: Visgi reikia suprati, kad gimus vaikams nebegyveni sau, o tik jiems! Man norisi žlegtelt veidu į vieną iš tų mišrainių.

O dar rodė futbolą. Žaidė Lietuvos rinktinė prieš rumunus. Ir žmonos pareiškė savo vyrams, kad gana. Jie sau sėdi tokie atsipalaidavę, šeštadienis, futbolas, alaus butelis rankoj. O jos ima: tai kiek čia tas futbolas trunka? Aš: 90 min. plius kažkiek pridėto laiko. Jos: Nesąmonė. Gauja vyrų kamuolį gainiojais ir dar tiek laiko. Ričardai, mes čia tiek tikrai nebūsime.

Ir t.t. ir pan. Futbolo pabaigos jiems nebuvo lemta sulaukti.

Ir kažkaip galvoju, negi taip sunku leisti savo žmogui gyventi. Leisti baigti žiūrėti varžybas, kurios kol grįši namo jau bus pasibaigusios.

O mano flatmate (sorry, bet žodis bučiokė visai neskamba) pasakojo kaip jos bendradarbės nuolat kalba tik apie savo vyrus. Ji sako žinanti kuris ką mėgsta valgyti, kuris tvarko namus, kuris ne, kuris į parduotuvę eina apsipirkti pagal žmonos surašytą sąrašėlį, o kuris improvizuoja ir niekad nepataiko.

Ir vėl susimąstau. Ar įsivaizduojate vyrus darbe nuolat kalbančius apie savo vaikus ar žmonas/gyvenimo drauges? O manoji tai žiūri tokį serialą. O manoji tai geria kavą su pienu. O manoji indus plauna su „Fairy“. O manoji...

Jie to nedaro. Jie kalba apie savo reikalus. Savo sportą, savo mašinas, savo knygas, savo kompiuterius, savo filmus, savo prisiminimus, savo anekdotus, savo bendrus pažįstamus, savo telefonus. Jie net ir susituokę ar apsigyvenę su moterimis nepradeda gyventi jų gyvenimo, o pasilieka sau savąjį. Kaip pajuokavo mano bičiulis, kartais net nustembi, kad kažkuris vyras pasirodo jau dešimt metų susituokęs:). Tiesa, ir vyrai kartais kalba apie savo moteris. Bet tik kartais, o ne 90% visų savo pašnekesių laiko.

Ir aš va galvoju. Kaip tokiom perekšlėm netapti. Ir kodėl jomis tampama. Žinoma, mums, moterims, įgimtas tas globojimo jausmas. Aš ir pati vis primenu broliui svarbias datas, na, kad pasveikintų tėtį su Tėvo diena ar tėvus su jų vedybų metinėmis. Tai, gal kai jau turi vyrą ar vaiką tas globojimo noras taip užkyla į padebesius, kad nebegali valdytis ir net užmiršti gyventi savo gyvenimą. Gaila.