Visos lietuvės tokios

Kokios? Tokios išdavikės ir pasileidėlės tik ir blizginančios akis užsieniečių pusėn, pasirengusios su visais kiek juodesniais nei tautietis lietuvis susimest. Taip galvoja labai didelė dalis mano pažįstamų lietuvių vyrų. Ir nelabai svarbu net koks jų amžius, tokios nuomonės šalininkas ir mano tėtis, ir mano bendraamžiai bičiuliai.

Kartą pasakojau tėčiui apie vieną savo draugę, kuri būdama vos dvidešimt penkerių daro karjerą Londone, užima atsakingas pareigas nepaisant fakto, kad yra kilusi iš nedidelio miesto Žemaitijoje. Tėtis vis linksėjo galvą ir džiaugėsi tokiais jaunos merginos pasiekimais. Kol... šiek tiek neužsiminiau ir apie jos asmeninį gyvenimą, o tiksliau pasakiau, kad jos vaikinas graikas. Mano tėčiui kraujas tą pačią sekundę užvirė ir jau pakeltu tonu ėmė berti kokios tos visos lietuvės k***os, kaip jis tokių prisižiūri Italijoje ir t.t. Dar bandžiau diskutuoti, klausti, o kuo lietuviai jau tokie geresni ir kokybiškesni vyrai, bet buvo beprasmiška.

O vienas bičiulis, kuris dabar įkopęs į ketvirtojo dešimtmečio vidurį prieš keletą metų man ramiausiai aiškino, kad ves tik lietuvę. Čia derėtų pastebėti, kad jis pats didesnę savo gyvenimo dalį praleido ir tebegyvena Prancūzijoje. Man buvo nesuprantama, bet jam savaime aišku, kad nuotaką atitinkančią tautybės, o ir, žinoma, kitus kriterijus jis ras. Nors man atrodė, neprotinga apsiriboti viena tauta, o juolab, kai gyveni mieste (Paryžiuje), kur tų lietuvių toks negausus pulkelis, o iš jų dar bendraamžių ir neužimtų merginų dar mažesnis procentas, be to iš jų gi ne kiekviena jaus prielankumą bei norą tekėti būtent už jo. Žinoma, dar yra atostogos Lietuvoje, bet ir per jas negali taip jau tikėtis tą nuotaką greituoju būdu nusičiupti. Visgi teisybės dėlei turiu pasakyti, kad tas mano bičiulis dabar jau vedęs ir augina sūnų su žmona lietuve. Gal tereikia aiškiai apsibrėžti tikslą ir užsispyrusiai bei be atvangos jo siekti?

Apie santuokas nemaišant tautybių (o tiksliau nemaišant lietuvių tautybės su jokia kita) išgirdau ir būdama visai toli nuo Lietuvos, Indijos valstijoje Goa. Ten atostogavo vokiečių šeima jau aštuoniolika metų gyvenanti Sietle, JAV. Šaunūs ir malonūs tai buvo žmonės, tad išsikalbėjome, kad Amerikoje jie pažįsta kelis lietuvius. Pasirodo jų paauglys sūnus net lanko krepšinio užsiėmimus su vienos lietuvių šeimos atžalomis. Nedrąsiai, lyg bandydama patikrinti mano reakciją toji vokietė iš Sietlo ėmė pasakoti, kaip tų dviejų JAV lietuvių mama visai rimtai yra nusprendusi, kad jos sūnūs ves tik lietuvaites ir kitokios kalbos net negali būti. Mano naujoji pažįstama sakė pradžioje pamaniusi, kad lietuvė mamytė juokauja, bet netruko suprasti, kad visai ne. Man tokia pozicija neatrodo teisinga, tačiau bandžiau paaiškinti Amerikos vokietei, kad gal šitaip elgiamės (prisiėmiau kaltę už visą naciją), nes esame labai mažos tautos atstovai, ne taip, kaip ji, tad mus gal paprasčiausiai veikia koks nors tautos savisaugos instinktas.

Net Pasaulio lietuvių (paprasčiau tariant išeivijos) sukurtoje Lietuvių chartoje yra parašyta, cituoju „Šeima yra tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą.“

Mano žiniomis, šio dokumento itin skrupulingai laikytis ragino ir Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje kunigas. Bent jau taip pasakojo viena gimnazijos auklėtinių. Anot jos, tas kunigas (kurio vardo gal neminėsiu) nešdavo mokiniams XX amžiaus pradžios knygas, kur dėstomos teorijos apie tai, koks blogis yra tautų maišymasis. Tas kunigas neslėpdamas visų mokinių mamas, kurios ištekėjusios už vokiečių vadino barakudomis. Štai jums ir vakarietiškai lietuviškas auklėjimas Europos vidury.

Grįžtant prie mano tėčio, jam, kaip jau supratote geriausias žentas būtų tik lietuvis. Manau, jis dar kaip nors sugebėtų toleruoti tų tautų atstovus, kurie gyvena į Šiaurę nuo Lietuvos, na kokius švedus, norvegus, gal net latvius. Gal kaip nors ir kokį vokietį, britą, kanadietį ar amerikietį pakęstų. Bet visi kas gyvena piečiau arba ne tame pačiame žemyne yra tiesiog ne žmonės. O lietuvės seilę į juos žiūrėdamos varvina, nes paprasčiausiai yra pasileidusios ir patriotiškai nesusipratusios, o ne todėl, kad gali nutikti tarp žmonių ir taip, kad jie vienas kitą pamilsta nepaisydami rasės, tautybės ar pan.

Ir dar. Pamenu, kai dirbau Airijos ambasadoje, dėl vizų ten kreipdavosi ne Lietuvos piliečiai nuolat gyvenantys Lietuvoje. Ir pastebėjau, kad dažniausiai tai būdavo rusės, baltarusės, ukrainietės ištekėjusios už lietuvių vyrų arba afrikiečiai, azijiečiai vedę lietuves moteris. Matyt, pirmiesiems reikia dar nuolankesnių nei lietuvaitės, o antrosios tokius vyrus susirado ieškodamos ko nors labiau emocingo, nei tikras lietuviškas vyras, meilę rodantis darbais, bet ne žodžiais (sutaisiau spintelę, nupirkau skalbimo mašiną, bet ne „Aš tave myliu, mieloji“).