Aš irgi esu jauna žurnalistė, kiek čia tos patirties - keletas metelių. Tad jaučiuosi galinti kalbėti apie mus (juos) lygiai, kaip kokie žydai traukti per dantį kitus žydus.
Buvau šiandien viename renginyje, sutikau ten savo gerą draugę, ji sėdėjo su kolege iš to paties naujienų portalo. Vos ištiesiau ranką tai jos kolegei pasakydama savo vardą (nors iš matymo esam pažįstamos, gi ne prūdai tų žurnalistų Vilniuje), ji ištarė savąjį ir iškart paklausė: Tai kur tu dirbi? Net nesąmoningai uždėjau jai riebų minusą (na ir kas, kad teisės tam lyg ir neturiu). Kai pasakiau, kad nedirbu niekur, ji nusistebėjo: Tai ką čia veiki? Aš tyliai sau mėgaudamasi atsakiau: Šiaip atėjau. Ir negalvokite, kad tas klausimas „Kur tu dirbi?“ mane erzina todėl, kad kaip ir niekur teoriškai dabar nedirbu. Dabar man net kažkaip smagiau, aš dabar tarsi koks Užkalnis mėgaujuosi mažumėlę šokiruodama lengvuoju būdu pranešdama, kad va niekur.
Tas klausimas mane „užkala“ jau seniai (net tada kai dirbau pačios įkurtame portale) ir nesuprantu kodėl jis beveik visad pats pirmas užduodamas vos sutikus kokį panašaus amžiaus žurnalistą, dažniausiai buvusį moksladraugį. Eini sau Vilniaus gatve, sutinki senokai matytą kurso draugą iš žurfako ir po „labas“ iškart seka: „Tai kur dabar dirbi?“. Įdomu ar taip elgiasi ir kitų profesijų atstovai, kokie istorikai, pedagogai, filologai, matematikai ar inžinieriai?
Gal dauguma jaunosios kartos žurnalistų yra baisingi karjeristai? O gal užduodami klausimą tikisi savo padėtį palyginti su sutiktojo moksladraugio, nes startuota lyg ir iš panašių pozicijų?
Bet negi nėra daugiau apie ką kalbėti arba bent pradėti kalbą apie darbą ne pirmu sakiniu? Negi jaunieji žurnalistai negyvena gyvenimų? Nekeliauja, nesituokia, negimdo vaikų, nelanko įdomių renginių, nesutinka įdomių žmonių, neužsiima hobiais, neinvestuoja, nepatiria nelaimių? Net apkalbėti buvusius dėstytojus ir kursiokus man atrodo smagiau, nei pulti klausti „Kur tu dirbi?“.
O neklausė kur ir kiek uždirbi? Nežurnalistai kartais taip daro :)
ReplyDelete