Leiskime mokėti vyrams

Nežinau kaip jūs, bet aš neretai pati sau išsigryninu įdomių minčių tiesiog bekalbėdama su draugais, nors dažniau su draugėmis. Moteriški pašnekesiai apie nieką ir kartu apie viską turi kažkokį iškristalizuojantį poveikį. Ir štai anądien susirašinėjau (gal ir jūs taip darote, kai vienas po kito keičiatės el. laiškais visą vakarą ar pusdienį ir taip tarsi vyksta pokalbis, toks įprasto pokalbio pakaitalas ar atmaina) su labai gera savo drauge ir mūsų virtualus pašnekesys pakrypo pinigų pusėn.

O gal tiksliau būtų sakyti pinigų ir vyrų arba dar tiksliau pinigų, vyrų ir moterų kryptin. Diagnozavau sau mažą bėdą, bet tai draugei tai visai prastai. Prastai ta prasme, kad ji visai nesugeba vyrams leisti už ją mokėti ir net atvirkščiai, ne kartą gyvenime yra mokėjusi už juos. Ir kalbu ne apie bokalą alaus ar arbatos puodelį. Kalbu apie didesnius ir mažiau su romantika sietinus dalykus (tarsi daug čia tos romantikos aluje).

Bėda ta, kad kai kurioms moteris, tokioms kaip man ir dar labiau mano draugei, sunkiai sekasi toks atrodytų paprastas ir kai kurių kitų moterų labai gerai, net per gerai išlavintas dalykas – normaliuoju būdu leisti vyrui sumokėti už bendrus pietus, kokteilį, bilietus į kiną, suknelę, papuošalus, batus ar net vaistus (vyrai nė nenutuokia kiek visokių bėdų bėdelių moterys patiria ir kiek kaskart kainuoja lankymasis pas ginekologę (sąmoningai rašau mot. g.) bei vaistai. Vien grybeline moters lyties organų liga – makšties kandidoze – bent vieną kartą per gyvenimą serga 50–70 proc. moterų. Ir dažnai vyrai nėra paskutinė tų visokių bėdelių priežastis.).

Jei net nutinka taip, kad leidžiame sumokėti (dažniausiai tada, kai iš anksto vyras būna įspėjęs, kad kviečia jis ir moka jis), tai vis tiek jaučiamės skolingos ir kažkaip nesmagiai, tuoj viduje sau lipiname siurbėlės etiketę arba imame manyti, kad esame nevykėlės, nesugebančios pačios net už savo vyną atsiskaityti.

Dar būtinai per mokėjimo procedūrą visaip stumdomės, pešamės (retai pasitaiko tokių meistrų, kurie apmoka sąskaitą moteriai nespėjus net pastebėti), zirziame ir grūmojame. Jei sąskaitos pačioms nepavyksta apmokėti tai pralemename, kad liekame skoloje, kad gal kitą kartą mes sumokėsime ar kokią panašią frazę.

Ir net jei su vaikinu jau bendraujame ilgesnį laiką, vis tiek nelabai mokame atsisakyti tų savo įpročių. Nemokame tiesiog priimti to natūraliai, kaip gero dalyko sau ir jam. Juk gali būti, kad vyrui, kuriam patinki, o gal net esi jo mylima, visai malonu už tave mokėti. Žinoma, čia reikia jų pačių paklausti. Ir aš nekalbu apie patologinius atvejus, kurių tekę matyti ne vieną, kai vyrai yra tarsi vaikščiojantys savo moterų bankomatai (nors ir tada gal kartais abiem naudinga – jis turi gražuolę šalia, o ji kailinių, kvepalų, automobilių ir auskarų). Kalbu apie priešingai nei šios apsukriosios besielgiančias moteris. Tokias, kurios nesugeba perlipti per savo vidinius emancipacijos ar dar galai žino kokius barjerus.

Bekalbėdamos su drauge sutarėme, kad reikia persilaužti ir bent kažkiek pasikeisti. O taip elgtis reikėtų tiesiog įsiklausant į argumentus. Mes, moterys, uždirbame mažiau*. Ir mes, moterys, išleidžiame daugiau.

Mums reikia daugiau rūbų ir dar tokių keistų arba tokių brangiai kainuojančių kaip antai pėdkelnės (jas priskiriu prie keistų, nes jų ilgaamžiškumas nežmoniškai trumpas) arba apatinis trikotažas (dievuliau brangus kiek neteisingai brangiai kainuoja liemenėlės ir kelnaitės). Batų mums irgi reikia daugiau.

Papuošalų mums irgi reikia daugiau. Kosmetikos mums irgi reikia daugiau. Visokių grožio procedūrų mums reikia daugiau ir brangesnių – plaukų kirpimas, dažymas, depiliacijos (jos dar ir skausmingos), antakių korekcijos, odos valymai ir t.t.

O kur dar jau minėti medikamentai, kasmėnesinės higienos priemonės ir pan.

Ir jokiu būdu negaliu priimti aiškinimų, kad niekas mūsų neverčia leisti pinigų kirpykloms ar batams. Neva galėtume ir mes sau su viena pora per sezoną suktis ir kam tie kibirai kosmetikos, būkite natūraliai gražios. Jei vyrui užtenka tik kremo po skutimosi, dezodoranto ir kvepalų, tai kodėl mums reikia ten visokių pienelių, tonikų, vieno kremo nakčiai, kito jau dienai, šešėlių, lūpdažių, skaistalų ir tušo. Nes mes moterys ir atrodome taip kaip atrodome dėl to, kad stengiamės. Vienos mažiau, kitos daugiau, bet visos paprastai daugiau nei vidutinis vyras. Ir pastangos kainuoja ne tik laiko, bet ir pinigų.

Tad iš mažiau uždirbančių (dėl subjektyvių priežasčių) ir daugiau išleidžiančių (dėl objektyvių priežasčių) reikalauti lygios partnerystės, o kartais net prisidėti finansiškai daugiau yra neteisinga. Ir noriu pati sau ir kitoms palinkėti išmokti priimti vyrų finansinius gestus natūraliau ir be savigraužos. Ir nėra ko čia baimintis, tos, kurios siurbėlėmis ir barakudomis iki šiol nebuvo, tokiomis ir netaps.

Oi gaučiau malkų už šį įrašą nuo feminisčių, jei tik skaitytų mano blogą daugiau žmonių (tada ir tikimybė, kad tarp jų bus feminisčių, būtų didesnė).

----

*2009-aisiais šalies ūkio pramonės, statybos ir paslaugų įmonėse, išskyrus viešąjį valdymą ir gynybą, privalomąjį socialinį draudimą, moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis sudarė 15,3 proc. Moterų vidutinis valandinis bruto darbo užmokestis sudarė 11,38 lito, vyrų - 13,43 lito.

Moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis privačiajame sektoriuje buvo gerokai didesnis negu valstybės sektoriuje ir 2009 metais sudarė 20,5 proc. (valstybės sektoriuje - 13,1 proc.).

Iš ko mes gyvenam?

Prieš kokį mėnesį viena pažįstama gyvenanti Londone lankėsi Lietuvoje. Ir „Facebooke“ stebėjosi, kaip čia likusieji sugeba išgyventi. Anot jos, susidaro įspūdis, kad visi iš kažkur auksą kasa, mergina rašė, kad Jungtinėje Karalystėje ji „Philadelphia“ tepamą sūrį perka už vieną svarą (apie keturis litus), o Lietuvoje matė jį kainuojant dukart tiek. Jai šiurpą kėlė ir kitų produktų kainos Tėvynėje, kaip antai grikių, aliejaus ir pan. O kai „McDonalde“ pamatė kompleksą iš bulvyčių, mėsainio ir gėrimo kainuojant 17 Lt ji liko galutinai šokiruota. Kitaip tariant, toji mano pažįstama nesuprato kaip Lietuvoje mažiau nei JK uždirbantys žmonės prekėms visgi turi išleisti daugiau ir iš kur jie tų pinigų joms gauna.

Aną savaitę lankiausi Berlyne, ten susitikau su kita pažįstama lietuvaite. Mergina ten jau septyniolika metų. Ji irgi mums besišnekučiuojant nusistebėjo kaip mes ten Lietuvoje išgyvename, kai kainos taip ženkliai prasilenkia su algomis.

Ir prisiminiau, kad šituo stebisi ir klausia manęs ne vienas bičiulis gyvenantis svetur. Daugeliui jų turbūt reikėtų priminti, kad ir jie visai dar neseniai Lietuvoje gyveno ir irgi kažkaip taip stebuklingai sugebėdavo verstis, kaip ir joje iki šiol likę – uždirbti mažai, bet gyventi lyg ir normaliai.

Apie Lietuvą klausinėja ir draugas, kuris joje nė karto dar nėra buvęs. Vis paklausia kažko, pasiteirauja kiek tas, anas kainuoja, kiek pietūs restorane, kiek buto nuoma, o taip pat kiek žmonės uždirba. Ir jis vis nusistebi, kaip taip gali būti, kad lyg ir žmonės uždirba mažiau, nei tarkim Vokietijoje, bet panašu, kad kainos ne ką mažesnės.

Ir nelabai kaip sugalvojau šito unikalumo paaiškinti (kažką bandžiau murmėti, kad va Indijoje irgi buvom parduotuvėje, kur už rūbus mokėjome europietiškas kainas, nors daugeliui žmonių šioje šalyje iki europietiškų algų dar toli). Tik pagalvojau, kad tikrai Lietuvos gatvėmis žingsniuoja daugybė puikai apsirengusių (rūbai ar batai pas mus brangesni nei kokioje Ispanijoje, Vokietijoje ar JK, jau nekalbant apie JAV), išsikvėpinusių merginų (vyrukai kol kas dar joms nusileidžia, reikia pripažinti). Jos lankosi pas kirpėjus, kur kaskart pakloja pora šimtų, o kur dar visokios kosmetikos, manikiūrai, soliariumai ir pan. Jos ir jie moka nuomą ar buto paskolą, kuri irgi atrodytų nelabai pagal kišenę. Žmonės Lietuvoje važinėja automobiliais, o baruose ir kavinėse, bent jau Vilniuje, daugybė geriančių ir valgančių nepigiai kainuojančius patiekalus ir gėrimus. O ir parduotuvėse maisto ar buities prekės nėra pigios.

Galima būtų manyti, kad visi gauna kokias nors šešėlines pajamas ir tik jų atlyginimai atrodo skurdūs, bet ištikro kišenės prikimštos litų. Arba galima būtų girti puikų lietuvių finansinį raštingumą ir gebėjimą valdyti savo biudžetą – net su palyginus nedideliais pinigais mokėjimą gyventi gerai ir gražiai.

Tačiau šuo turėtų būti pakastas kažkur kitur. Tik aš nežinau kur. Bet gal jūs nutuokiate?