Puoselėti. Dar reikia jos negailėti, jei nutrūksta. Ir neprievartauti, jei ji nesiklosto.
Aš myliu ir branginu visus savo draugus ir visi jie man labai geri, bet pora draugių yra tiesiog pavyzdžiai kaip reikia tą draugystę puoselėti, auginti, neapleisti ir gal net šiek tiek aukotis dėl jos, nubraukiant kokius nors trumpalaikius savo interesus.
Tos draugės tokios, kurioms savaime suprantama nemiegot, kad ir visą naktį, nes jų draugė nori pasikalbėti, eiti glaustis pas kažką kitą tam, kad užleistų savo namus draugei gyvenančiai kitam mieste ir po ilgos pertraukos iš svetur atskridusiam jos mylimajam, kai draugė paprašo keliems mėnesiams priglausti krūvas jos daiktų galvoti „žinoma, juk gyvenu ne rūmuose, iškilmingų priėmimų nedarau, tad jei pora mėnesių ir pasivolios kokia dėžė ar lagaminas ne vietoje, tikrai nieko nenutiks“, atvažiuoti pasitikti į oro uostą, o draugės bute palikti du pačios keptus keksiukus (ne vien todėl, kad ji gal parskrido išalkusi, tiesiog, nes taip ją nudžiuginsi ir gal mažiau ji sielosis parskridusi ir ten kažkur palikusi vėl kokiam mėnesiui savo mylimąjį), nepamiršti rašyti laiškų, net kai draugė užsiėmusi bala žino kuo ir neatrašo, kai draugę kankina pagirios paskambinti ir apklausti ar nereikia atnešti vaistų ar kokio mineralinio vandens, kai draugei užeina debesis apie tai, kad jos gyvenimas netikęs, parodyti jai, kad ji giliai klysta, kai pirmą kartą susitinki su nauju jos vaikinu, būtinai jį įspėti: geriau jau jos nenuskriausk. Ir taip toliau ir panašiai.
Bet nereikia labai sielotis, jei draugystė ima keistis, o draugas tolti. Jau esu patyrusi, kaip pradeda skirtis interesai, gyvenimo būdas, supratimas apie įvairius dalykus ir draugystė vėsta. Tačiau ne kartą esu mačiusi žmones, o ir pati taip elgiausi, bandančius gelbėti tą draugystę, kažkaip ją ramstyti, o galiausiai net imituoti. Tai labai liūdna, nes draugystė turi būti natūrali, čia ne šeima ar giminaičiai, su kuriais norim ar nelabai esam vis tiek susiję ir bent kažkiek civilizuotai bendrauti tarsi reikia, net jei nelabai tai teikia malonumą. O juk draugystė turi būti maloni, lengva ir tokia, kuri neteisia, prieš kurią nereikia vaidinti, su kuria galima džiaugtis ir liūdėti, nebandant būti geresniu, gražesniu ar protingesniu. Todėl man atrodo, kad jei per laiko tėkmę draugai pasuko skirtingais keliais, geriau ir nebandyt kelti tos draugystės iš komos. Geriau atjungi gyvybę palaikančius apartus. Nes kas iš to, kad nuėjote pas tą draugę/draugą į trisdešimtmetį, sukąstais dantimis prabuvote, o paskui grįžę kitiems, neprarastiems draugams pasakojate kokį košmarą išgyvenote ir kaip nebeturėjote ką pasakyti tai buvusiam draugui, bet bandėte abu vaizduoti, kad taip nėra. Ir, beje, nemanau, kad nutolimui įtakos turi geografinis atstumas, pati iš savo patirties žinau, kad išlieka šilti ir tikri santykiai su žmonėmis už tūkstančių kilometrų, bet nuotolis atsiranda su tais, kurie toje pačioje šalyje ar net tame pačiame mieste.
O dar būna toks reiškinys, kaip draugystės prievartavimas. Kai kurie žmonės, atrodo beveik racionaliai apsisprendžia būti tavo draugais ir nori tu to ar ne, labai stengiasi tokiais tapti bei būti. Esi lyg ir nieko prieš palaikyti ryšius (tam, mano manymu, baisiai tinka toks išmislas kaip „Facebook“, kur gali matyti kuo gyvena pažįstami ir kartkartėmis jiems duoti žinoti apie save, o taip pat numesti kokį komentarą, „palaikinti“ ar parašyti poros sakinių žinutę. Nes elektroniniai laiškai jau kitas reikalas, jie man atrodo labiau asmeniški ir jiems reikia šiek tiek labiau atsidėti). Tačiau tau jau pakanka savų draugų (o ir jiems norėtųsi skirti daugiau dėmesio), o gal tiesiog tam žmogui nejauti to, ką turi jausti draugui, nėra to noro įsileisti arčiau jį į savo personalinę erdvę. Jis prašosi susitikti dažniau nei norėtum ir nei derėtų tiesiog pažįstamiems, jis skambina, rašo, net kai bandai subtiliai parodyti, kad tau neįdomu. Toks draugysčių prievartautojas braunasi į tavo gyvenimą taip, kad net imi manyti, kad savojo neturi arba bent neturi draugų. Ir jo tarsi gaila, o dar išsiauklėjimas neleidžia tiesmukai pasakyti, kad pats ir gyvenimą turi, ir draugų tau ir be jo netrūksta. Ir mane visad stebina, kaip tokie žmonės nepajunta, kad su jais draugauti nenorima ir, kad jie lesinami tik tikros draugystės trupiniais.
No comments:
Post a Comment