Visos lietuvės tokios

Kokios? Tokios išdavikės ir pasileidėlės tik ir blizginančios akis užsieniečių pusėn, pasirengusios su visais kiek juodesniais nei tautietis lietuvis susimest. Taip galvoja labai didelė dalis mano pažįstamų lietuvių vyrų. Ir nelabai svarbu net koks jų amžius, tokios nuomonės šalininkas ir mano tėtis, ir mano bendraamžiai bičiuliai.

Kartą pasakojau tėčiui apie vieną savo draugę, kuri būdama vos dvidešimt penkerių daro karjerą Londone, užima atsakingas pareigas nepaisant fakto, kad yra kilusi iš nedidelio miesto Žemaitijoje. Tėtis vis linksėjo galvą ir džiaugėsi tokiais jaunos merginos pasiekimais. Kol... šiek tiek neužsiminiau ir apie jos asmeninį gyvenimą, o tiksliau pasakiau, kad jos vaikinas graikas. Mano tėčiui kraujas tą pačią sekundę užvirė ir jau pakeltu tonu ėmė berti kokios tos visos lietuvės k***os, kaip jis tokių prisižiūri Italijoje ir t.t. Dar bandžiau diskutuoti, klausti, o kuo lietuviai jau tokie geresni ir kokybiškesni vyrai, bet buvo beprasmiška.

O vienas bičiulis, kuris dabar įkopęs į ketvirtojo dešimtmečio vidurį prieš keletą metų man ramiausiai aiškino, kad ves tik lietuvę. Čia derėtų pastebėti, kad jis pats didesnę savo gyvenimo dalį praleido ir tebegyvena Prancūzijoje. Man buvo nesuprantama, bet jam savaime aišku, kad nuotaką atitinkančią tautybės, o ir, žinoma, kitus kriterijus jis ras. Nors man atrodė, neprotinga apsiriboti viena tauta, o juolab, kai gyveni mieste (Paryžiuje), kur tų lietuvių toks negausus pulkelis, o iš jų dar bendraamžių ir neužimtų merginų dar mažesnis procentas, be to iš jų gi ne kiekviena jaus prielankumą bei norą tekėti būtent už jo. Žinoma, dar yra atostogos Lietuvoje, bet ir per jas negali taip jau tikėtis tą nuotaką greituoju būdu nusičiupti. Visgi teisybės dėlei turiu pasakyti, kad tas mano bičiulis dabar jau vedęs ir augina sūnų su žmona lietuve. Gal tereikia aiškiai apsibrėžti tikslą ir užsispyrusiai bei be atvangos jo siekti?

Apie santuokas nemaišant tautybių (o tiksliau nemaišant lietuvių tautybės su jokia kita) išgirdau ir būdama visai toli nuo Lietuvos, Indijos valstijoje Goa. Ten atostogavo vokiečių šeima jau aštuoniolika metų gyvenanti Sietle, JAV. Šaunūs ir malonūs tai buvo žmonės, tad išsikalbėjome, kad Amerikoje jie pažįsta kelis lietuvius. Pasirodo jų paauglys sūnus net lanko krepšinio užsiėmimus su vienos lietuvių šeimos atžalomis. Nedrąsiai, lyg bandydama patikrinti mano reakciją toji vokietė iš Sietlo ėmė pasakoti, kaip tų dviejų JAV lietuvių mama visai rimtai yra nusprendusi, kad jos sūnūs ves tik lietuvaites ir kitokios kalbos net negali būti. Mano naujoji pažįstama sakė pradžioje pamaniusi, kad lietuvė mamytė juokauja, bet netruko suprasti, kad visai ne. Man tokia pozicija neatrodo teisinga, tačiau bandžiau paaiškinti Amerikos vokietei, kad gal šitaip elgiamės (prisiėmiau kaltę už visą naciją), nes esame labai mažos tautos atstovai, ne taip, kaip ji, tad mus gal paprasčiausiai veikia koks nors tautos savisaugos instinktas.

Net Pasaulio lietuvių (paprasčiau tariant išeivijos) sukurtoje Lietuvių chartoje yra parašyta, cituoju „Šeima yra tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą.“

Mano žiniomis, šio dokumento itin skrupulingai laikytis ragino ir Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje kunigas. Bent jau taip pasakojo viena gimnazijos auklėtinių. Anot jos, tas kunigas (kurio vardo gal neminėsiu) nešdavo mokiniams XX amžiaus pradžios knygas, kur dėstomos teorijos apie tai, koks blogis yra tautų maišymasis. Tas kunigas neslėpdamas visų mokinių mamas, kurios ištekėjusios už vokiečių vadino barakudomis. Štai jums ir vakarietiškai lietuviškas auklėjimas Europos vidury.

Grįžtant prie mano tėčio, jam, kaip jau supratote geriausias žentas būtų tik lietuvis. Manau, jis dar kaip nors sugebėtų toleruoti tų tautų atstovus, kurie gyvena į Šiaurę nuo Lietuvos, na kokius švedus, norvegus, gal net latvius. Gal kaip nors ir kokį vokietį, britą, kanadietį ar amerikietį pakęstų. Bet visi kas gyvena piečiau arba ne tame pačiame žemyne yra tiesiog ne žmonės. O lietuvės seilę į juos žiūrėdamos varvina, nes paprasčiausiai yra pasileidusios ir patriotiškai nesusipratusios, o ne todėl, kad gali nutikti tarp žmonių ir taip, kad jie vienas kitą pamilsta nepaisydami rasės, tautybės ar pan.

Ir dar. Pamenu, kai dirbau Airijos ambasadoje, dėl vizų ten kreipdavosi ne Lietuvos piliečiai nuolat gyvenantys Lietuvoje. Ir pastebėjau, kad dažniausiai tai būdavo rusės, baltarusės, ukrainietės ištekėjusios už lietuvių vyrų arba afrikiečiai, azijiečiai vedę lietuves moteris. Matyt, pirmiesiems reikia dar nuolankesnių nei lietuvaitės, o antrosios tokius vyrus susirado ieškodamos ko nors labiau emocingo, nei tikras lietuviškas vyras, meilę rodantis darbais, bet ne žodžiais (sutaisiau spintelę, nupirkau skalbimo mašiną, bet ne „Aš tave myliu, mieloji“).

Pavydėjusi kregždėms, pati ėmė skraidyti (publikuota 2011 m. vasarį)

Bernadeta Matutytė-Vasina
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Su parašiutu – virš Antarktidos ir ant dreifuojančio ledo Šiaurės poliuje. Kas uždega žmoguje tokią aistrą, kas sukelia tokį saldaus adrenalino poreikį?

Penki dešimtmečiai Rusijos sostinėje, parašiutizme dar ilgiau – taip galima vienu sakiniu apibūdinti lietuvės iš Klaipėdos krašto Bernadetos Matutytės-Vasinos gyvenimą. Studijų metais pabandžiusi šuolius su parašiutu ji netruko tapti šios srities profesionale bei lydere. Jos biografijoje yra tokių faktų, kurie ryškiai įrašyti ir į pasaulio sporto istoriją. Pavyzdžiui, ji yra pirmoji moteris, atlikusi tris šuolius ant dreifuojančio ledo Šiaurės ašigalyje. Apie tokius savo bei kolegų sportininkų pasiekimus bei ypatingus gyvenime sutiktus žmones ji jau yra parašiusi dvi knygas („Žemės ašigalių trauka“ ir „Išbandymas dangumi“), rengia spaudai trečiąją. Sako, tai jos pareiga, nes pernelyg daug pamatyta ir patirta, pernelyg daug reikšmingų žmonių sutikta, kad būtų galima juos pasilikti tik sau.

Kaip ir kada lietuvaitės keliai atvedė į Maskvą?

Jaunystėje labai mėgau sportą. Neblogai sekėsi lengvoji atletika, slidžių, dviračių sportas. Dalyvaudavau įvairiose varžybose: atstovavau savo vidurinei mokyklai, vėliau buvau savo fakulteto ar Vilniaus universiteto rinktinėse, net teko atstovauti Lietuvai. Po pirmųjų respublikinių parašiutinio sporto varžybų Kaune, kuriose pasisekė iškovoti Lietuvos čempionės vardą, mane pakvietė į Lietuvos rinktinę. 1958 metais mūsų komanda – Vytautas Kazakevičius, Janina Narijauskaitė, Algis Varevičius, Vytautas Žalpys, Antanas Arbačiauskas ir aš – pirmą kartą dalyvavome Tarybų Sąjungos tautų spartakiadoje Maskvoje. Mūsų globėja tapo Maskvos komanda. Maskviečiai ne tik dalinosi savo patirtimi kaip naudotis naujais parašiutais, kuriuos mums įteikė varžybų išvakarėse, kaip daryti laisvo kritimo akrobatines figūras, bet ir nuoširdžiai globojo mus – kartu aplankėme gražiausias miesto vietas, buvome Didžiajame teatre. Tuomet ir susipažinau su savo būsimuoju vyru Aleksandru Vasinu, Maskvos aviacijos instituto studentu. Po ketverių draugystės metų atšventėme vestuves. Maskvos komanda sutiko mane labai šiltai, ir ta nuostabi draugystė tęsiasi iki šių dienų.

Jau užsiminėte, kad svarbų vaidmenį jūsų gyvenime vaidina parašiutizmas. Kaip atradote šią sporto šaką? Gal pasidalytumėte savo pasiekimais ir patirtimi?

Viskas prasidėjo labai paprastai: tuomet buvau Vilniaus universiteto studentė, Filologijos fakulteto skelbimų lentoje pamačiau kvietimą į aeroklubą – ir 1957 metų gegužės 19 dieną atlikau pirmą šuolį Kyviškių aerodrome. Esu labai dėkinga savo instruktoriams Petrui Brundzai, Zinovijui Javičiui, Vytautui Kazakevičiui, Zigmui Polinauskui – jie atskleidė man naują nuostabų dangaus pasaulį. Nuo tos dienos parašiutinės stropos taip tvirtai mane surišo, kad iki šiolei negaliu ištrūkti. Mano sporto pasiekimai šiandien atrodo ne tokie jau ir įspūdingi. Galbūt tik pažvelgus praėjusio šimtmečio antrosios pusės akimis ir pridėjus žodį „pirmoji“, jie įgauna reikšmę. Pirmoji tarp moterų Lietuvos parašiutinio sporto čempionė (1958 m.), ir vėliau dar tris kartus iškovojau šį garbingą vardą, sporto meistrė (1962 m.), padariau 1000-ąjį šuolį. Vėliau – Tarybų Sąjungos čempionė, trys pasaulio rekordai tikslumo prižemėjimui dieniniuose ir naktiniuose šuoliuose, trys šuoliai ant dreifuojančio ledo Šiaurės Ašigalio rajone, žurnalo „Tėvynės sparnai“ („Krylja Rodiny“), kuriame dirbau 23 metus, taurės aštuonerių sąjunginių varžybų pagrindinė organizatorė ir vyriausioji teisėja. Kurį laiką leidau pirmą Rusijoje žurnalą „Parašiutas“.

Kas labiausiai žavi parašiutizme?

Atsakyčiau trumpai – viskas! Vaikystėje pavydėdavau kregždėms. Aš stebėdavau jų skrydžius – jos taip gražiai nardydavo dangaus mėlynėje... Pasirodo, kad ir parašiutininkai gali panašiai skraidyti. Jie lengvai laisvam kritime atlieka įvairiausias figūras, baleto kompozicijas, gali surinkti net kelių šimtų sportininkų formaciją.

Ir visa tai daro krisdami 50–60 metrų per sekundę greičiu. Viskas taip nuostabu! Kiekvienas šuolis nepakartojamai įdomus, jaudinantis, suteikiantis daug džiaugsmo.

Atrodo, mėgstate aštrius pojūčius. Iš kur tas adrenalino poreikis?

Kaip visiems karo meto vaikams man teko išgyventi nemažai aštrių momentų: mačiau numestų iš lėktuvo bombų sprogimus, siaubo apimti daug kartų sėdėjome bulvių rūsyje. O nuo penktos klasės teko vaikščioti iš kaimo į Klaipėdos vidurinę mokyklą 7 kilometrus. Kelias ėjo pro kapines, ir kiekvieną dieną, ypač tamsiais žiemos rytais, reikėdavo įveikti neramų šiurpulį. Kartais vos ne užmerktomis akimis prabėgdavau tą kelio ruožą tokiu greičiu, kad nė viena giltinė nebūtų pasivijusi. Matyt, tas nelengvas gyvenimas užgrūdino mano charakterį. O prieš pirmą šuolį pagalvojau: „Argi aš blogesnė už tuos, kurie jau šoko?“ Kai jau su aerostatu pakelta į 500 metrų aukštį, negi atsisakysi šokti? Bet kai išsiskleidė parašiuto kupolas, pažiūrėjau į savo rankas – nuo įtampos jos buvo baltos kaip popierius. Kaip instruktoriai mokė: žvilgtelėjau aukštyn – virš galvos išsipūtęs keturkampis kupolas. „Išsiskleidė!“, – šmėstelėjo džiugi mintis. Atrodė, kad pakibau ore ir nesileidžiu žemyn. Nustebino tyluma, nei vieno garso. O žemės panorama! Ryškiai žalios spalvos laukai, papuošti vienkiemiais, sodais, ryto saulės spinduliuose blizgančiu vingiuotu upeliu. Taip gražu, taip gera sieloj, kad norėjosi dainuoti, šaukti iš džiaugsmo. Ir šaukiau daug kartų „Valio!“. Sakė, kad net žemėje girdėjo mano balsą. Ir taip po kiekvieno šuolio vėl norėjosi pakilti padangėn ir išgyventi tas jaudinančias minutes ore. Turbūt tai ir uždegė manyje tą aistrą, to saldaus adrenalino poreikį.

Esate pirmoji moteris pasaulyje, įvykdžiusi tris šuolius su parašiutu ant dreifuojančio ledo Šiaurės ašigalio rajone. Kaip ir kodėl tam ryžotės?

Skaičiau daug knygų apie keliautojus, kurie pasiekė Šiaurės ašigalį, apie poliarininkų gyvenimą ant dreifuojančios lyties. Žinoma, labai norėjosi pamatyti, kaip iš tikrųjų atrodo Arktika, Žemės ašigalis. Svajojome nusileisti su parašiutais ant Žemės viršūnės. Pradėjome galvoti, ką įmanoma padaryti, kad ta svajonė išsipildytų. Supratome, jog reikia pasiūlyti tokį rimtą planą, kuris įrodytų jo naudingumą žmonėms, šaliai. Ir prigalvojome! Pavyzdžiui, galima visus reikalingus krovinius poliarininkams pristatyti ant dreifuojančio ledo, panaudojant didžiąją aviaciją ir parašiutines sistemas. Tokia pristatymo technologija ne tik žymiai pigesnė, užims mažiau laiko, bet, svarbiausia, daug saugesnė.

Tuomet dirbau žurnale „Krylja Rodiny“, aišku, kad iškart užsidegiau šios idėjos įgyvendinimu ir nuo pat pirmų žingsnių įsijungiau į būsimą eksperimentą. Mes buvome penkiese – Aleksandras Sidorenko, Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti inspektorius, Nikolajus Selivanovas, technikos mokslų daktaras, Vladislavas Lučševas, medicinos mokslų daktaras, Viktoras Nečipas, šturmanas iš Charkovo aviacijos sporto klubo, ir aš. Vėliau prisijungė kiti sportininkai. Kiek reikėjo įveikti įvairių barjerų! Kartu su N. Sidorenko teko pabuvoti labai aukštose įstaigose. Kartais aš net nedrįsdavau eiti, tuomet jis sakydavo: „Einam, einam. Jei tu būsi kartu, manęs nepasiųs labai labai toli...“ Ilgai teko įvairiose instancijose įrodinėti, kad ši nauja technologija pažangi. Daug kas ne tik nepalaikė šios idėjos, bet tiesiog vadino mus avantiūristais. Galų gale vyriausybė patikėjo ir davė leidimą atlikti eksperimentą Arktikoje – nuleisti su parašiutais visus reikalingus krovinius dreifuojantiems ant ledo mokslinių tyrimo stočių poliarininkams. Prieš išvyką į Šiaurę visi ekspedicijos nariai turėjo praeiti nelengvus testinius išbandymus medicinos institute, išlaikyti ne vieną egzaminą. Kadangi buvau viena moteris 40 vyrų grupėje, tai gydytojai tikrino mane ypač atidžiai – juk reikia duoti leidimą ne į kurortą vykti, o į ledinę Arktiką. Bet viskas baigėsi gerai – taip aš tapau penkių EKSPARK eksperimentinių ekspedicijų dalyve (1984–1990 m.) į Arktiką, o vėliau dalyvavau dar keturiose tarptautinėse sportinėse ekspedicijose kartu su įvairių šalių parašiutininkais, akvalangistais, oro balionų pilotais.

Ką patyriau būdama ant pačios Žemės rutulio viršūnės? Nepaprastą laimės jausmą! Nepaprastą džiaugsmą! Buvo sunku įsivaizduoti, kad aš esu aukščiausiame Žemės taškelyje. Čia stovėjo poliarininkų iš ledo išpjauta simboliška ašis. Nuo jos į pietų pusę tiesėsi meridianai... kaip ant mokyklinio gaublio. Stovėjau ir galvojau: kokia aš laiminga. Kas aš? Kilusi iš mažo Lietuvos kaimelio Sauserių, kurių nesurasi nė viename pasaulio žemėlapyje. Ir svajoti negalėjau, kad kada nors vaikščiosiu aplink poliaus ašį. Ir tai buvo ne sapnas. Štai šis meridianas tiesiasi į Lietuvą, kur gyvena mano artimieji, giminės, kur prabėgo mano vaikystė, kur atlikau pirmuosius šuolius. Galvojau apie savo draugus iš įvairių šalių. Ir taip norėjosi kartu su visais susikibus už rankų apkabinti pačią gražiausią melsvąją Visatos planetą, kad ji pajustų mūsų širdžių šilumą, sujungti visus žmones ir nukreipti jų jėgą labdarybei, padėti tiems, kam mūsų pagalba labiausiai reikalinga.

Prieš šiek tiek daugiau nei dešimtį metų dalyvavote ekspedicijoje į Antarktidą. Koks buvo jos tikslas? Kaip tokiems žygiams reikia pasirengti psichologiškai ir fiziškai?

Turbūt, kas nors kartą pabuvojo Arktikoje, tas būtinai svajoja pasiekti ir Antarktidą. Poliarininkai visuomet šį kelialapį užsidirba žiemodami metus Arktikoje. Čia jie praeina atranką ir tik patys geriausieji papuola į Antarktidą. Per paskutinį XX amžiaus dešimtmetį mūsų parašiutininkai organizavo tarptautines ekspedicijas, įvairių tautų atstovai atliko šuolius virš Šiaurės poliaus. Visi sportininkai fiziškai ir psichologiškai buvo visiškai pasiruošę išskleisti parašiutus ir virš Pietų ašigalio...

Artėjant XXI amžiaus sutiktuvėms, ekspedicinis centras „Arktika“ kartu su Jungtinių Tautų atstovais Maskvoje nutarė surengti kompleksinę ekspediciją į Antarktidą. Jos tikslas – duoti startą Taikos žygiui aplink pasaulį. 88 dalyviai iš 17 šalių priėmė kreipimąsi į žmoniją „Išsaugoti gyvybę Žemėje!“ Tarp Antarktidoje iškeltų valstybinių vėliavų plevėsavo ir Lietuvos trispalvė, kuri vėliau buvo perduota prezidentui Valdui Adamkui.

Anuomet Lietuva buvo pakankamai gerai žinoma Rusijoje. Kaip yra dabar?

Aš išvažiavau į Maskvą beveik prieš 50 metų – taip susiklostė gyvenimas. Ir niekuomet nesijaučiau vieniša. Man teko pabuvoti visose tuometinės Sąjungos respublikose, susitikti su daugeliu žmonių. Kai sužinodavo, kad aš kilusi iš Lietuvos, domėdavosi, kaip ten žmonės gyvena, tiesa, kartais painiodavo Vilnių su Ryga. Bet niekas nėra pasakęs nė vieno blogo žodžio apie Lietuvą. Į Maskvą važiuodavo tiek daug lietuvių, kaip ir priešinga kryptimi, kad neįmanoma buvo nusipirkti bilietų, ypač vasarą. Praėjusio amžiaus devintasis dešimtmetis buvo nelengvas visoms buvusioms sąjungos šalims, be abejo, sumažėjo žmonių bendravimas ir ypač – turistų skaičius. Daugumą atbaidė vizų gavimo formalumai. Bet, manau, paprastų, ypač vyresnio amžiaus žmonių ir sportininkų, nuomonė apie Lietuvą ar kitas šalis visai nepasikeitė. Nors važiuojant į svečius dabar reikia vizų, bet kai dalyvaujame pasaulio čempionatuose, tai buvusių sovietinių valstybių sportininkai visuomet būriuojasi kartu. Kiek kitaip yra su jaunimu – jie mažai žino apie Lietuvą: nebėra laidų per televiziją, jokių žinių mokyklose, nėra bendrų jaunimo stovyklų. Iš patirties galiu tvirtai pasakyti: maskviečiai labai domisi Lietuvos kultūra, visuomet su malonumu lanko meno parodas, labai šiltai priima įvairių koncertų atlikėjus ar teatro artistus.

Bernadeta, kiek jums svarbi lietuvybė šių dienų globaliame pasaulyje? Kaip manote, ar svarbu saugoti savo identitetą, kai Lietuva nepriklausoma?

Lietuvybė ne tik man, bet visiems išeiviams iš gimtosios Tėvynės yra labai svarbi – mes buvome, esame ir visuomet liksime lietuviais. Kad ir kur gyventume, labai svarbu išsaugoti savo kalbą, kultūrą, garsinti Lietuvos vardą. Maskvoje gyvena nemaža lietuvių bendruomenė. Dauguma tautiečių aktyviai dalyvauja kultūros bendrijų veikloje. Labai malonu kartu su visais švęsti Lietuvos valstybines ar tradicines šventes, rengti jubiliejinius vakarus ar susitikimus su Maskvos kitų tautybių diaspora, organizuoti knygų pristatymus, lankyti Lietuvos dailininkų parodas ar žymiausių artistų koncertus. Maskvos lietuvių komanda dalyvavo pasaulio lietuvių žaidynėse Vilniuje. Visa tai padeda mums išlaikyti lietuvybę. Mes laimingi, kad ypač pastaraisiais metais Lietuvos ambasados darbuotojai ir ambasadorius Antanas Vinkus visuomet palaiko mus, dalyvauja mūsų bendruomenių renginiuose. Mes pasijutome reikalingi savo tautai ir jos labui norime nuveikti kuo daugiau.

Publikuota 2011 m. vasario 17 d. portale Tiesa.com.

Koks tas tikras lietuvis? (publikuota 2011 m. vasarį)

Yra toks internetinių portalų komentatorius-parazitas, pasivadinęs Tikrojo lietuvio vardu. Jis tiesiog nuolatos, susiradęs sau nepatinkantį straipsnį, užšiukšlina jį savo komentarais, visai neatitinkančiais temos. Tačiau ne apie jį, o apskritai apie tai, ką galima vadinti tikru lietuviu, šįkart noriu pasvarstyti.

Aną dieną pažįstama, jau nemažai metų gyvenanti tai vienoje, tai kitoje užsienio šalyje, pasiguodė, kad jos draugai Lietuvoje ją vadina prasta lietuve, esą jai nebūdingas nei niūrumas, nei pesimizmas, nei pavydas, o ir apskritai priekaištauja, ko ji nuolat išsišiepusi vaikštanti.

O mano bičiulis, gimęs ir užaugęs Australijoje, tačiau dabar apsigyvenęs Lietuvoje, netruko mūsų Tėvynės gyventojus sugrupuoti į dvi rūšis – susirūpinusius ir atsipūtusius. Pastarųjų jis prisipažino sutinkąs labai retai. Tai retai rūšiai priskyrė jis ir mane. Gal prisigerinti norėjo, pamaniau.

Dar vienas bičiulis danas sako, kad nuo rytų europietiškos išvaizdos aš niekaip nepabėgsiu (tarsi bandyčiau!), bet savo elgesiu esą visai netelpu į jo įsivaizduojamus lietuvės merginos rėmus.

Tačiau gal verta ir užsieniečiams, ir mums patiems pagalvoti, kad tas lietuviško žmogaus įvaizdis su laiku gerokai keičiasi ir jau pasikeitė. Kai Vilniaus gatvėse matau šiuolaikinius dvidešimtmečius, man jie nė velnio neatrodo panašūs į mane ar mano draugus prieš dešimtmetį. Vos prieš dešimtmetį. Jie drąsūs, besiklausantys muzikos ar žiūrintys filmus, kurių dažnai net nespėjo pamatyti jų kiek aptingę bendraamžiai Vakaruose, jie keisti, spalvoti, jie keliaujantys ir susipažįstantys su pasauliu bei jo žmonėmis.

O štai prieš man porai mėnesių išvykstant į Indiją viena pažįstama tarstelėjo: „Aš taip negalėčiau. Aš patriotė.“ Man net akys ant kaktos iššoko! Pagalvojau: „Ką bendro turi aštuonios ar devynios savaitės svečioje šalyje su savo Tėvynės išdavyste?“ Toji pažįstama paaiškino, kad, jei ji taip išvyktų, tai tiesiog nebesugebėtų grįžti. Todėl iš neva didelio patriotiškumo net nebando pajudėti iš Lietuvos. Savotiškas požiūris, pagalvojau.

Kita vertus, per savo darbą esu sutikusi ir tokių žmonių, kurių gyslomis netekėjo nė lašas lietuviško kraujo, o lietuviškus tautinius šokius jie trypė daug geriau nei aš net svajočiau sugebėti. Ir lietuviškai kalbėti jie mokėjo, ir gintariuką ant kaklo pasikabinę nešiojo. Nors vienas jų gyveno Urugvajuje, o kita – italų ir japonų palikuonė – Brazilijoje.

Bet, pamenu, kartą Frankfurto oro uoste sutikau merginą, kuri baisiai džiūgavo nebegyvenanti Lietuvoje ir pabrėžtinai akcentavo, kokia gera jai ir jos mamai yra naujoji Tėvynė Vokietija. Prisipažinsiu – visai nesąmoningai pajaučiau dėl to liūdesį.

Tad ir pati, pabėrusi čia keletą minčių ir pastebėjimų, neturiu atsakymo, koks tas tikrasis lietuvis ir ar į tokius galiu pretenduoti su savo gan laisvu požiūriu į išvykstančius, tačiau nusiminimu dėl tų, kurie nebenori nieko bendra su Lietuva turėti. Tačiau esu linkusi manyti, kad kiekvieną, norintį vienaip ar kitaip prisidėti prie Lietuvos kūrimo ar garsinimo, kiekvieną, savaip mylintį tą mažytę šalį, vertėtų laikyti savu.

Straipsnis publikuotas 2011 m. vasarį portale Tiesa.com.