Mano 2 mėn. Goa

Kai motociklas tampa tiesiog įprasta susisiekimo priemone, kai ryte nubudus net nedvejoji, kad už lango giedra, kai vakarop visur pasklinda salsvas kvapas – deginamų po dienos atlikusių šiukšlių bei hindu dievams uždegamų smilkalų mišinys, kai jūra visai čia pat ir palmės nebeatrodo egzotiškos, kai tiesiog drybsodamas ant smėlio gali išvysti bangose nardančius delfinus, kai žuvis ir jūros gėrybės tampa vos ne kasdieniu maistu, kai šaltas vanduo duše pasidaro norma ir kartu žinojimas, kad popietę galima nusiprausti šiltai, mat vandens rezervuaruose ant pastatų stogų saulė jį įšildo, kai saulėlydį įpranti sutikti su puodeliu prieskonių arbatos su pienu – masala čai, kai batai bei rūbai įgauna lengvai raudonai rusvą atspalvį, kurį sunku ir beišskalbti, tiesiog žemė čia tokia raudona, kai šviežių vaisių sultys kasdienybė, kai ventiliatoriaus dūzgimas kambaryje visai nebetrukdo miegoti, kai kaimo žmonės su tavim ima sveikintis, o karvės gatvėje ar pliaže kaskart nebeverčia suskubti išsitraukti fotoaparato, kai gulinėjant pliaže ant tavo rankšluosčio krašto nutūpusi mama su savo trim rudakėm juodaplaukėm dukrelėm nustebina, bet nebešokiruoja ir kai kiekvieną vakarą žvakių šviesos nušviestame bare gurkšnoji kokteilį, kad numalšintum troškulį, atgaivintum save ir tiesiog todėl, kad kodėl gi ne.  

Mergina, pažabojusi vėjus (publikuota 2011 m. sausį)

Indrė Vaizgėlaitė
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Dvidešimt penkerių Indrė Vaizgėlaitė lipa karjeros laipteliais tokioje srityje, kurią kai kam būtų sunku pavadinti moteriška ar lengvai įsileidžiančia užsieniečius. Tačiau iš Telšių kilusi žemaitė iššūkių nebijo, atrodo, atvirkščiai – ji neniurzga, kai reikia dirbti viršvalandžius, ir pernelyg nepurkštauja, jei koks kolega skeptiškai vertina ją dėl jaunystės. Mergina žino kur link eina ir į nepagrįstus vertinimus dėmesio nekreipia. Londone įsikūrusi lietuvė dirba Britanijos vėjo energijos asociacijoje ir yra atsakinga už mažo galingumo vėjo turbinų industrijos plėtrą. Tačiau nors Indrė ir labai mėgsta savo darbą, su ja kalbėjomės ne tik apie jį.

Indre, pradėkime nuo pradžių – kaip atsidūrei Londone?

Mintis išvykti iš Lietuvos gimė po vienos Amerikoje praleistos vasaros. Kaip ir daugelis smalsių studentų, pagal „Work&Travel“ programą išvykau pasižvalgyti po pasaulį bei šiek tiek padirbėti svečioj šaly. Keturi mėnesiai – labai trumpas laikotarpis, tačiau jis man turėjo daugiau įtakos nei galėjau numatyti. Sugrįžus į Lietuvą pasidarė ankštoka ir ėmė persekioti mintis, kad bus labai sunku įgyvendinti savo norus, ypač siekti sėkmingos karjeros pasirinktame sektoriuje. Tad pabaigusi universitetą patraukiau į Londoną studijuoti magistrantūros studijų aplinkosaugos srityje. Londonas man pasirodė ta vieta, kur norėčiau įleisti šaknis, tačiau vėl smalsumo vedama po studijų atsidūriau Briuselyje. Šis miestas – be galo patraukli vieta jaunam profesionalui, bet pasibaigus stažuotei vis dėlto nutariau grįžti į Londoną. Žaviuosi Londonu kaip miestu, jo kosmopolitiškumu, bet labiausiai patinka tai, kad Londonas suteikia galimybių saviraiškai bet kurioje srityje. Šiuo metu jaučiuosi „savo vietoje savu laiku“, tad, manau, bent jau kurį laiką liksiu čia.

Dirbi lobiste vėjo jėgainių gaminamos elektros energijos srityje. Papasakok apie savo darbą daugiau.

Esu atsakinga už mažo galingumo vėjo turbinų industrijos plėtrą JK bei užsienio šalyse. Trumpai tariant, darome viską, kad mūsų industrija sėkmingai vystytųsi ir klestėtų. Darbas atsakingas ir intensyvus, tačiau suteikiantis didelio pasitenkinimo bei galimybių nuolat tobulėti. Labai patinka tai, jog nėra monotonijos – vieną dieną vedi seminarą, kitą – rašai straipsnį laikraščiui ar su valdžios atstovais diskutuoji apie naujus įstatymus, turėsiančius įtakos šiam sektoriui.

Kaip įrodai, kad esi verta dirbti šį darbą?

Mano pareigos reikalauja ne tik gerai žinoti įstatymus bei teisinius aspektus, bet ir išmanyti techninę šios industrijos pusę. Dažnai aplanko mintis, kad inžinerinis išsilavinimas šiame darbe labai praverstų. Tenka padirbėti ir iki vėlyvo vakaro, o kartais ir savaitgalį paaukoti, tačiau tai daugiausia dėl to, kad dirbu dar neseniai, tad tenka daug ko pasimokyti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Kaip mūsų skaitytojams paaiškintum, kodėl verta statyti vėjo jėgaines?

Pirmiausia, vėjo energijos šaltinis yra neišsenkamas ir gaunamas „už dyką“. Be abejo, kainuoja įrengimas ir kasmetinė priežiūra, bet pradinės investicijos greitai atsiperka. Verta paminėti, kad sausumos vėjo jėgainės yra labiausiai pažengusi atsinaujinančių energijos šaltinių technologija, todėl ji pigiausia. Naudojant vėjo energiją elektros produkcijai, „nešvaraus“ iškastinio kuro eksploatacija sumažėja, tokiu būdu mažinama oro tarša. Svarbu pabrėžti ir tai, kad naudojant vėjo energiją sumažėja poreikis importuoti energiją iš kaimyninių valstybių. Galiausiai, eksploatuojant naujas energetikos rūšis sukuriama naujų darbo vietų ir skatinama ekonominė veikla. Trumpai tariant, vėjo energija yra pigi, nesibaigianti, neteršianti oro energetikos rūšis, skatinanti ekonomikos plėtrą.

Ar galėtum pasaulio arba Europos kontekste palyginti Lietuvą ir JK – kaip mes atrodome kalbant apie vėjo jėgaines? Kokios šalys šioje srityje yra lyderės?

Vokietija, Danija ir Ispanija šiuo metu vėjo energijos gamina daugiausia. Tačiau turint omenyje mūsų šalies ekonominį klimatą, manau, Lietuva daro pažangą šioje srityje. Tuo tarpu JK, turėdama tiek finansinių, tiek vėjo išteklių – ji yra viena labiausiai vėjuotų valstybių Europoje – tik pastaraisiais metais susigriebė investuoti į vėjo energiją. Taip nutiko dėl to, kad JK ilgai mėgavosi pigiais ir lengvai prieinamais iškastiniais energijos šaltiniais iš Šiaurės jūros. Tik Europos Sąjungai įsipareigojus, kad 15 proc. visos sunaudojamos energijos turi būti išgaunama iš atsinaujinančių šaltinių, JK sparčiu tempu ėmė statyti vėjo jėgaines tiek jūroje, tiek sausumoje.

Tačiau kalbant apie mažesnio galingumo, t. y. iki 50 kW vėjo turbinas, JK nusileidžia tik JAV. Visos didelės vėjo jėgainės, statomos JK, yra importuojamos, tuo tarpu apie 70 proc. visų JK įrengtų mažo galingumo turbinų yra pagaminama pačioje JK. Dėl to labai smagu dirbti industrijoje, kuri, nors, galima sakyti, dar tebesivystanti, šioje šalyje turi didžiulį potencialą.

Darbo reikalais daug keliauji po JK. Kokį įspūdį susidarei apie skirtingus šios šalies regionus, ten gyvenančius žmones?

Taip, iš tiesų darbo reikalais būnu ir didžiuosiuose miestuose, ir mažesniuose miesteliuose. Dažniausiai teka lankytis Škotijoje. Spėjau jau ne tik prie kitokio akcento priprasti, bet ir škotiškų šokių pramokti! Visi škotai, su kuriais teko bendrauti, netgi ir svarbias pareigas užimantys asmenys, labai draugiški, kalbūs ir turi gerą humoro jausmą. Kartą viešint Škotijoje kolegė man pasiskundė palikusi namie kontaktinių lęšių skystį. Tai nugirdęs taksi vairuotojas iš karto pasiūlė savąjį, kurį tądien buvo nusipirkęs. Abi, Londono savanaudiškumo užgrūdintos, buvome labai nustebintos.

Tuo tarpu anglai man atrodo labiau įsitempę, nuolat besistengiantys pasirodyti esą geresni už kitus. Tad bendraudama stengiuosi ir aš paslėpti savo lietuvišką kuklumą.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Jungtinės Karalystės gamta labai graži, bet ypač sužavėjo Škotija – savo kalvomis, nusėtomis avelėmis, stačiais šlaitais į jūrą ir iš tolo matomais kalnais. Atsiradus progai, sausesniu metų laiku norėčiau po Škotiją pakeliauti daugiau.

Nepagalvoji, kad savo patirtį ateityje galėtum pritaikyti Lietuvoje? Arba bent jau dirbdama bendruose su Lietuva projektuose?

Be abejo, įgytą patirtį galėčiau panaudoti Lietuvoje, ypač tuomet, kai Lietuva nuspręs žengti gamybos, o ne paslaugų tiekimo keliu. Tikiuosi, kad ateityje atsiras galimybių dirbti projektuose su Lietuvos įmonėmis.

Ar savo gyvenimą galėtum pavadinti svajonės išsipildymu? Mergina iš nedidelės šalies nedidelio miestelio sukinėjasi vienoje svarbiausių pasaulio valstybių ir dirba įdomų ir atsakingą darbą?

Tikriausia, taip. Visada svajojau apie darbą, kuris teiktų malonumą ir kur galėčiau prisidėti prie kažkokio pokyčio. Tą šiuo metu ir darau – mano darbas yra skatinti vėjo energijos naudojimą, siekiant pakeisti tai, kaip šiuo metu energija yra pagaminama ir sunaudojama Jungtinėje Karalystėje.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

O kuo užsiimi, kai nedirbi?

Laisvalaikį stengiuosi praleisti įdomiai: apsilankyti parodoje, operoje ar balete, susitikti su draugais, o kartais tiesiog paklaidžioti po Londoną ir atrasti dar neaplankytų vietų. Mėgstu „Curzon“ kino teatrą, kur rodomi europietiški, o ne tuštoki holivudiniai filmai. Londone veiklos tikrai netrūksta, tačiau kartais norisi trumpam pabėgti. Tad būna, kad savaitgaliui išvykstu pasižvalgyti po kitus Europos miestus, kartu aplankau plačiai išsibarsčiusius draugus. Labai mėgstu keliauti ir pasitaikius progai patraukiu į tolimesnį ir egzotiškesnį kraštą.

Jungtinėje Karalystėje, ypač Londone, gyvena nemažai lietuvių. Ar palaikai ryšius su jais? Gal labiau bendrauji su bičiuliais britais ar atvykėliais iš kitų šalių?

Atvykusi į Londoną nepuoliau stačia galva ieškoti tautiečių, nes norėjau kuo greičiau patobulinti anglų kalbą bei pažinti kitas kultūras, kurių Londone mirgėte mirga. Turiu pripažinti, kad artimų draugų britų neturiu, draugų rate visi atvykėliai, kaip ir aš. Manau, kai esi vienas svečioje šalyje, tai natūralu, kad greičiausiai susidraugauji su tokiais pat draugijos ieškančiais ekspatriantais. Universitete sutikau dvi šaunias paneles iš Lietuvos, su jomis mielai leidžiu laiką. Nors iki šiol nuo lietuviškos veiklos Londone buvau visiškai atsiribojusi, pamažu imu vis labiau domėtis lietuvių bendruomenėmis Londone ir jau artimiausiu metu bandysiu įsitraukti į jų veiklą.

Publikuota 2011 m. sausio 20 d. portale Tiesa.com.

Pavydėjusi kregždėms, pati ėmė skraidyti (publikuota 2011 m. vasarį)

Bernadeta Matutytė-Vasina
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Su parašiutu – virš Antarktidos ir ant dreifuojančio ledo Šiaurės poliuje. Kas uždega žmoguje tokią aistrą, kas sukelia tokį saldaus adrenalino poreikį?

Penki dešimtmečiai Rusijos sostinėje, parašiutizme dar ilgiau – taip galima vienu sakiniu apibūdinti lietuvės iš Klaipėdos krašto Bernadetos Matutytės-Vasinos gyvenimą. Studijų metais pabandžiusi šuolius su parašiutu ji netruko tapti šios srities profesionale bei lydere. Jos biografijoje yra tokių faktų, kurie ryškiai įrašyti ir į pasaulio sporto istoriją. Pavyzdžiui, ji yra pirmoji moteris, atlikusi tris šuolius ant dreifuojančio ledo Šiaurės ašigalyje. Apie tokius savo bei kolegų sportininkų pasiekimus bei ypatingus gyvenime sutiktus žmones ji jau yra parašiusi dvi knygas („Žemės ašigalių trauka“ ir „Išbandymas dangumi“), rengia spaudai trečiąją. Sako, tai jos pareiga, nes pernelyg daug pamatyta ir patirta, pernelyg daug reikšmingų žmonių sutikta, kad būtų galima juos pasilikti tik sau.

Kaip ir kada lietuvaitės keliai atvedė į Maskvą?

Jaunystėje labai mėgau sportą. Neblogai sekėsi lengvoji atletika, slidžių, dviračių sportas. Dalyvaudavau įvairiose varžybose: atstovavau savo vidurinei mokyklai, vėliau buvau savo fakulteto ar Vilniaus universiteto rinktinėse, net teko atstovauti Lietuvai. Po pirmųjų respublikinių parašiutinio sporto varžybų Kaune, kuriose pasisekė iškovoti Lietuvos čempionės vardą, mane pakvietė į Lietuvos rinktinę. 1958 metais mūsų komanda – Vytautas Kazakevičius, Janina Narijauskaitė, Algis Varevičius, Vytautas Žalpys, Antanas Arbačiauskas ir aš – pirmą kartą dalyvavome Tarybų Sąjungos tautų spartakiadoje Maskvoje. Mūsų globėja tapo Maskvos komanda. Maskviečiai ne tik dalinosi savo patirtimi kaip naudotis naujais parašiutais, kuriuos mums įteikė varžybų išvakarėse, kaip daryti laisvo kritimo akrobatines figūras, bet ir nuoširdžiai globojo mus – kartu aplankėme gražiausias miesto vietas, buvome Didžiajame teatre. Tuomet ir susipažinau su savo būsimuoju vyru Aleksandru Vasinu, Maskvos aviacijos instituto studentu. Po ketverių draugystės metų atšventėme vestuves. Maskvos komanda sutiko mane labai šiltai, ir ta nuostabi draugystė tęsiasi iki šių dienų.

Jau užsiminėte, kad svarbų vaidmenį jūsų gyvenime vaidina parašiutizmas. Kaip atradote šią sporto šaką? Gal pasidalytumėte savo pasiekimais ir patirtimi?

Viskas prasidėjo labai paprastai: tuomet buvau Vilniaus universiteto studentė, Filologijos fakulteto skelbimų lentoje pamačiau kvietimą į aeroklubą – ir 1957 metų gegužės 19 dieną atlikau pirmą šuolį Kyviškių aerodrome. Esu labai dėkinga savo instruktoriams Petrui Brundzai, Zinovijui Javičiui, Vytautui Kazakevičiui, Zigmui Polinauskui – jie atskleidė man naują nuostabų dangaus pasaulį. Nuo tos dienos parašiutinės stropos taip tvirtai mane surišo, kad iki šiolei negaliu ištrūkti. Mano sporto pasiekimai šiandien atrodo ne tokie jau ir įspūdingi. Galbūt tik pažvelgus praėjusio šimtmečio antrosios pusės akimis ir pridėjus žodį „pirmoji“, jie įgauna reikšmę. Pirmoji tarp moterų Lietuvos parašiutinio sporto čempionė (1958 m.), ir vėliau dar tris kartus iškovojau šį garbingą vardą, sporto meistrė (1962 m.), padariau 1000-ąjį šuolį. Vėliau – Tarybų Sąjungos čempionė, trys pasaulio rekordai tikslumo prižemėjimui dieniniuose ir naktiniuose šuoliuose, trys šuoliai ant dreifuojančio ledo Šiaurės Ašigalio rajone, žurnalo „Tėvynės sparnai“ („Krylja Rodiny“), kuriame dirbau 23 metus, taurės aštuonerių sąjunginių varžybų pagrindinė organizatorė ir vyriausioji teisėja. Kurį laiką leidau pirmą Rusijoje žurnalą „Parašiutas“.

Kas labiausiai žavi parašiutizme?

Atsakyčiau trumpai – viskas! Vaikystėje pavydėdavau kregždėms. Aš stebėdavau jų skrydžius – jos taip gražiai nardydavo dangaus mėlynėje... Pasirodo, kad ir parašiutininkai gali panašiai skraidyti. Jie lengvai laisvam kritime atlieka įvairiausias figūras, baleto kompozicijas, gali surinkti net kelių šimtų sportininkų formaciją.

Ir visa tai daro krisdami 50–60 metrų per sekundę greičiu. Viskas taip nuostabu! Kiekvienas šuolis nepakartojamai įdomus, jaudinantis, suteikiantis daug džiaugsmo.

Atrodo, mėgstate aštrius pojūčius. Iš kur tas adrenalino poreikis?

Kaip visiems karo meto vaikams man teko išgyventi nemažai aštrių momentų: mačiau numestų iš lėktuvo bombų sprogimus, siaubo apimti daug kartų sėdėjome bulvių rūsyje. O nuo penktos klasės teko vaikščioti iš kaimo į Klaipėdos vidurinę mokyklą 7 kilometrus. Kelias ėjo pro kapines, ir kiekvieną dieną, ypač tamsiais žiemos rytais, reikėdavo įveikti neramų šiurpulį. Kartais vos ne užmerktomis akimis prabėgdavau tą kelio ruožą tokiu greičiu, kad nė viena giltinė nebūtų pasivijusi. Matyt, tas nelengvas gyvenimas užgrūdino mano charakterį. O prieš pirmą šuolį pagalvojau: „Argi aš blogesnė už tuos, kurie jau šoko?“ Kai jau su aerostatu pakelta į 500 metrų aukštį, negi atsisakysi šokti? Bet kai išsiskleidė parašiuto kupolas, pažiūrėjau į savo rankas – nuo įtampos jos buvo baltos kaip popierius. Kaip instruktoriai mokė: žvilgtelėjau aukštyn – virš galvos išsipūtęs keturkampis kupolas. „Išsiskleidė!“, – šmėstelėjo džiugi mintis. Atrodė, kad pakibau ore ir nesileidžiu žemyn. Nustebino tyluma, nei vieno garso. O žemės panorama! Ryškiai žalios spalvos laukai, papuošti vienkiemiais, sodais, ryto saulės spinduliuose blizgančiu vingiuotu upeliu. Taip gražu, taip gera sieloj, kad norėjosi dainuoti, šaukti iš džiaugsmo. Ir šaukiau daug kartų „Valio!“. Sakė, kad net žemėje girdėjo mano balsą. Ir taip po kiekvieno šuolio vėl norėjosi pakilti padangėn ir išgyventi tas jaudinančias minutes ore. Turbūt tai ir uždegė manyje tą aistrą, to saldaus adrenalino poreikį.

Esate pirmoji moteris pasaulyje, įvykdžiusi tris šuolius su parašiutu ant dreifuojančio ledo Šiaurės ašigalio rajone. Kaip ir kodėl tam ryžotės?

Skaičiau daug knygų apie keliautojus, kurie pasiekė Šiaurės ašigalį, apie poliarininkų gyvenimą ant dreifuojančios lyties. Žinoma, labai norėjosi pamatyti, kaip iš tikrųjų atrodo Arktika, Žemės ašigalis. Svajojome nusileisti su parašiutais ant Žemės viršūnės. Pradėjome galvoti, ką įmanoma padaryti, kad ta svajonė išsipildytų. Supratome, jog reikia pasiūlyti tokį rimtą planą, kuris įrodytų jo naudingumą žmonėms, šaliai. Ir prigalvojome! Pavyzdžiui, galima visus reikalingus krovinius poliarininkams pristatyti ant dreifuojančio ledo, panaudojant didžiąją aviaciją ir parašiutines sistemas. Tokia pristatymo technologija ne tik žymiai pigesnė, užims mažiau laiko, bet, svarbiausia, daug saugesnė.

Tuomet dirbau žurnale „Krylja Rodiny“, aišku, kad iškart užsidegiau šios idėjos įgyvendinimu ir nuo pat pirmų žingsnių įsijungiau į būsimą eksperimentą. Mes buvome penkiese – Aleksandras Sidorenko, Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti inspektorius, Nikolajus Selivanovas, technikos mokslų daktaras, Vladislavas Lučševas, medicinos mokslų daktaras, Viktoras Nečipas, šturmanas iš Charkovo aviacijos sporto klubo, ir aš. Vėliau prisijungė kiti sportininkai. Kiek reikėjo įveikti įvairių barjerų! Kartu su N. Sidorenko teko pabuvoti labai aukštose įstaigose. Kartais aš net nedrįsdavau eiti, tuomet jis sakydavo: „Einam, einam. Jei tu būsi kartu, manęs nepasiųs labai labai toli...“ Ilgai teko įvairiose instancijose įrodinėti, kad ši nauja technologija pažangi. Daug kas ne tik nepalaikė šios idėjos, bet tiesiog vadino mus avantiūristais. Galų gale vyriausybė patikėjo ir davė leidimą atlikti eksperimentą Arktikoje – nuleisti su parašiutais visus reikalingus krovinius dreifuojantiems ant ledo mokslinių tyrimo stočių poliarininkams. Prieš išvyką į Šiaurę visi ekspedicijos nariai turėjo praeiti nelengvus testinius išbandymus medicinos institute, išlaikyti ne vieną egzaminą. Kadangi buvau viena moteris 40 vyrų grupėje, tai gydytojai tikrino mane ypač atidžiai – juk reikia duoti leidimą ne į kurortą vykti, o į ledinę Arktiką. Bet viskas baigėsi gerai – taip aš tapau penkių EKSPARK eksperimentinių ekspedicijų dalyve (1984–1990 m.) į Arktiką, o vėliau dalyvavau dar keturiose tarptautinėse sportinėse ekspedicijose kartu su įvairių šalių parašiutininkais, akvalangistais, oro balionų pilotais.

Ką patyriau būdama ant pačios Žemės rutulio viršūnės? Nepaprastą laimės jausmą! Nepaprastą džiaugsmą! Buvo sunku įsivaizduoti, kad aš esu aukščiausiame Žemės taškelyje. Čia stovėjo poliarininkų iš ledo išpjauta simboliška ašis. Nuo jos į pietų pusę tiesėsi meridianai... kaip ant mokyklinio gaublio. Stovėjau ir galvojau: kokia aš laiminga. Kas aš? Kilusi iš mažo Lietuvos kaimelio Sauserių, kurių nesurasi nė viename pasaulio žemėlapyje. Ir svajoti negalėjau, kad kada nors vaikščiosiu aplink poliaus ašį. Ir tai buvo ne sapnas. Štai šis meridianas tiesiasi į Lietuvą, kur gyvena mano artimieji, giminės, kur prabėgo mano vaikystė, kur atlikau pirmuosius šuolius. Galvojau apie savo draugus iš įvairių šalių. Ir taip norėjosi kartu su visais susikibus už rankų apkabinti pačią gražiausią melsvąją Visatos planetą, kad ji pajustų mūsų širdžių šilumą, sujungti visus žmones ir nukreipti jų jėgą labdarybei, padėti tiems, kam mūsų pagalba labiausiai reikalinga.

Prieš šiek tiek daugiau nei dešimtį metų dalyvavote ekspedicijoje į Antarktidą. Koks buvo jos tikslas? Kaip tokiems žygiams reikia pasirengti psichologiškai ir fiziškai?

Turbūt, kas nors kartą pabuvojo Arktikoje, tas būtinai svajoja pasiekti ir Antarktidą. Poliarininkai visuomet šį kelialapį užsidirba žiemodami metus Arktikoje. Čia jie praeina atranką ir tik patys geriausieji papuola į Antarktidą. Per paskutinį XX amžiaus dešimtmetį mūsų parašiutininkai organizavo tarptautines ekspedicijas, įvairių tautų atstovai atliko šuolius virš Šiaurės poliaus. Visi sportininkai fiziškai ir psichologiškai buvo visiškai pasiruošę išskleisti parašiutus ir virš Pietų ašigalio...

Artėjant XXI amžiaus sutiktuvėms, ekspedicinis centras „Arktika“ kartu su Jungtinių Tautų atstovais Maskvoje nutarė surengti kompleksinę ekspediciją į Antarktidą. Jos tikslas – duoti startą Taikos žygiui aplink pasaulį. 88 dalyviai iš 17 šalių priėmė kreipimąsi į žmoniją „Išsaugoti gyvybę Žemėje!“ Tarp Antarktidoje iškeltų valstybinių vėliavų plevėsavo ir Lietuvos trispalvė, kuri vėliau buvo perduota prezidentui Valdui Adamkui.

Anuomet Lietuva buvo pakankamai gerai žinoma Rusijoje. Kaip yra dabar?

Aš išvažiavau į Maskvą beveik prieš 50 metų – taip susiklostė gyvenimas. Ir niekuomet nesijaučiau vieniša. Man teko pabuvoti visose tuometinės Sąjungos respublikose, susitikti su daugeliu žmonių. Kai sužinodavo, kad aš kilusi iš Lietuvos, domėdavosi, kaip ten žmonės gyvena, tiesa, kartais painiodavo Vilnių su Ryga. Bet niekas nėra pasakęs nė vieno blogo žodžio apie Lietuvą. Į Maskvą važiuodavo tiek daug lietuvių, kaip ir priešinga kryptimi, kad neįmanoma buvo nusipirkti bilietų, ypač vasarą. Praėjusio amžiaus devintasis dešimtmetis buvo nelengvas visoms buvusioms sąjungos šalims, be abejo, sumažėjo žmonių bendravimas ir ypač – turistų skaičius. Daugumą atbaidė vizų gavimo formalumai. Bet, manau, paprastų, ypač vyresnio amžiaus žmonių ir sportininkų, nuomonė apie Lietuvą ar kitas šalis visai nepasikeitė. Nors važiuojant į svečius dabar reikia vizų, bet kai dalyvaujame pasaulio čempionatuose, tai buvusių sovietinių valstybių sportininkai visuomet būriuojasi kartu. Kiek kitaip yra su jaunimu – jie mažai žino apie Lietuvą: nebėra laidų per televiziją, jokių žinių mokyklose, nėra bendrų jaunimo stovyklų. Iš patirties galiu tvirtai pasakyti: maskviečiai labai domisi Lietuvos kultūra, visuomet su malonumu lanko meno parodas, labai šiltai priima įvairių koncertų atlikėjus ar teatro artistus.

Bernadeta, kiek jums svarbi lietuvybė šių dienų globaliame pasaulyje? Kaip manote, ar svarbu saugoti savo identitetą, kai Lietuva nepriklausoma?

Lietuvybė ne tik man, bet visiems išeiviams iš gimtosios Tėvynės yra labai svarbi – mes buvome, esame ir visuomet liksime lietuviais. Kad ir kur gyventume, labai svarbu išsaugoti savo kalbą, kultūrą, garsinti Lietuvos vardą. Maskvoje gyvena nemaža lietuvių bendruomenė. Dauguma tautiečių aktyviai dalyvauja kultūros bendrijų veikloje. Labai malonu kartu su visais švęsti Lietuvos valstybines ar tradicines šventes, rengti jubiliejinius vakarus ar susitikimus su Maskvos kitų tautybių diaspora, organizuoti knygų pristatymus, lankyti Lietuvos dailininkų parodas ar žymiausių artistų koncertus. Maskvos lietuvių komanda dalyvavo pasaulio lietuvių žaidynėse Vilniuje. Visa tai padeda mums išlaikyti lietuvybę. Mes laimingi, kad ypač pastaraisiais metais Lietuvos ambasados darbuotojai ir ambasadorius Antanas Vinkus visuomet palaiko mus, dalyvauja mūsų bendruomenių renginiuose. Mes pasijutome reikalingi savo tautai ir jos labui norime nuveikti kuo daugiau.

Publikuota 2011 m. vasario 17 d. portale Tiesa.com.

Kaip prisijaukinti Angliją? (publikuota 2010 m. gruodį)

A.Užkalnio nuotr.

Andrius Užkalnis išleido trečią knygą – šį kartą taikančią tiesiai į Anglijos lietuvių bei ketinančių tokiais tapti auditoriją.

„Prijaukintoji Anglija“, nors ir būdama pirmosios knygos apie Angliją tąsa, nėra pasakojimas apie šios šalies ypatybes, kurios lietuviui neretai atrodo keistos. Naujoji knyga, ir savo rašymo stiliumi gerokai aštresnė, gilinasi į svetimšalio, atvykusio pagyventi arba įleisti šaknis, kasdienybėje iškylančias problemas, gvildena tiesiog kitokių naujos šalies taisyklių perpratimo procesą ir pasekmes. Nuo mišrių santuokų iki lenktinio peiliuko nešiojimosi kišenėje, nuo mokesčių iki vairavimo išgėrus. Bet ne kaip kokiame emigranto vadove, o – užkalniškai.

Trečioji tavo knyga labiau nei pirmoji dedikuota Anglijoje gyvenantiems lietuviams ir mažiau – pačiai šaliai. Tačiau Užkalnis juk niekad nei statybose dirbo, nei kokioje lietuviškoje kirpykloje Rytų Londone, ir apskritai nuo visokių lietuviškų organizacijų gan atokiai laikėsi... Tai kodėl manai galįs rašyti apie Anglijos lietuvių kasdienybę, kai pats ne visai tokioj gyveni?

Bet aš pažįstu lietuvių ir su jais kalbuosi, net jei retai dalyvauju renginiuose. Kadangi esu žurnalistas ir man ne naujiena kalbinti žmones, tai ką sužinau, apie tą ir galiu rašyti. O renginiai man nėra artimi, aš – ne minios ir ne renginių žmogus. Bet apie renginius juk ir taip pakankamai dažnai ir daug pasakojama. Kur kas mažia apie tai, ką žmogus svarsto ir nusprendžia būdamas vienas.

Nežinau, ar mano kasdienybė tipiška. Turbūt ne. Tai galima vertinti kaip silpnumą ir atotrūkį, o galima – kaip privalumą, nes turiu truputį atstumo, kad galėčiau geriau matyti. Per atstumą visuomet aiškiau matyti, ar ne? Per arti prisikišęs prie vaizdelio neįžiūrėsi nei smulkmenų, nei bendrybių.

Pranešime spaudai apie būsimą knygą akcentuojama, kad joje analizuosi ir mišrias lietuvių santuokas. Iš kur tam sėmeisi medžiagos – juk pats esi sukūręs lietuvišką šeimą?

Iš pokalbių su žmonėmis, kurie tokias mišrias santuokas sukūrė. O mano šeima tikrai yra lietuviška, net jei dukroms Anglija yra gimtoji šalis ir mylimiausia žemė, o anglų kalba – pagrindinė mokslo kalba (aš būtinai tai turiu paminėti, kad turėtų ką veikti mano moralizuotojai, kurie geriau už mane žino, kaip turi būti auklėjami vaikai).

A.Užkalnio nuotr.

Beje, kodėl, tavo manymu, už užsieniečių dažniau išteka lietuvės, nei lietuviai veda užsienietes?

Čia tai geras klausimas – per visus knygos puslapius, kur kalbėjau apie mišrias šeimas, jis, turbūt, liko neatsakytas. Matyt, vyrai iš žmonų tikisi ne to paties, ko žmonos – iš vyrų, ir turbūt anglės mažiau tinka lietuviams į žmonas, nei lietuvės – anglams. Gal taip sakykim.

Dar pasakysiu ir šiurkščiau, kad jau pradėjom pokalbį ta tema: anglų vyrai prisižiūri labiau, nei anglės moterys ir merginos –jos tiesiog unikaliai apsileidusios, susivėlusios, apsikuitusios ir netvarkingos. Na, gal ir ne visos, bet vidutiniškai tai tikrai. Net ir tos, kurios turi lėšų ir galimybių susitvarkyti ir būti panašios į civilizuotas būtybes. Šiuo požiūriu jos labai skiriasi nuo amerikiečių moterų ir merginų.

Negi tikrai tiki, kaip rašai naujojoje knygoje, kad po dešimtmečio prekybos centruose Anglijoje bus pažymėta, kurios bulvės tinkamos cepelinams. Kad ir kiek daug lietuvių iš Lietuvos išvyko, vis dėlto pačioje Anglijoje mes – tik labai maža visos visuomenės dalelė.

Tikrai tikiu: nors ir maža dalelė, bet vis tiek pirkėjų grupė. Šie pasikeitimai yra ir bus ne ideologiniai, bet paremti grynai išskaičiavimu. Stabilioje ir išsidalintoje rinkoje, kaip yra Didžiojoje Britanijoje, kiekviena nauja pirkėjų grupė, kiekvienas naujas pomėgis ar tendencija yra laukiamas ir geidžiamas dalykas. Net jei ta grupė skaičiuojama tik dešimtimis tūkstančių.

A.Užkalnio nuotr.

Per tuos penkiolika metų Anglijoje buvo tokių situacijų, kai jauteisi blogai būdamas lietuvis? Ir norėjosi nuslėpti savo tautybę?

Gal tik vieną kartą – kai Škotijoje buvo rastas sukapotas lietuvės darbininkės Jolantos Blėdaitės kūnas, ir paskui paaiškėjo, kad ją apiplėšė, nužudė ir sukapojo kiti lietuviai. Jau nekalbant apie pačią tragediją, tai tikrai buvo slogiausias Lietuvos įvaizdžio sumaitojimas per visą laiką, kai man teko gyventi Didžiojoje Britanijoje. Nei kvaileliai, kurie plaukioja pripučiamais čiužiniais per Lamanšą, nei kokie per Jonines besimušantys „buduliai“ lietuvių sodyboje nieko panašaus nepadarė. O tą kartą buvo baisu, kaip ilgas ir baisus sapnas.

O kada didžiavaisi esąs lietuvis?

Didžiuojuosi gal ne tiek dėl lietuviškos tautybės – pati tautybė juk ne nuopelnas, kad ja didžiuotumeis, bet būna šiltas jausmas dėl priklausomybės grupei (ne tokiai jau ir didelei), kuri yra daug pasiekusi ir siekia dar daugiau. Gal tatai yra ne didžiavimasis, gal tiesiog džiaugsmas. Kaip baigus gerą mokyklą, kai žiūri į buvusius bendramokslius ir džiaugiesi, kad jiems gerai sekasi, ir yra toks malonumas širdyje: „Ir aš vienas iš jų.“

Lietuvoje, kur žmonių labai nedaug, yra labai daug tokių, kurie gali atvirai pasakyti esą ne vidutinybės. Man malonu, kad aš esu iš to krašto, kur tokių daug.

Po pirmosios knygos pasirodymo rengiau su tavim interviu anglakalbiam savaitraščiui „LiTnews“. Tuomet Lietuvoje gyvenantis britas paskaitęs sakė, kad labai įdomu sužinoti, ką apie jo šalį mano lietuvis. O ką apie mus galvoja britai?

Gal jis tik taip sakė: britai išlepinti dėmesio ir įvairių šalių atstovų komentarų. Vienas lietuviškai skaitantis anglas rašė man, kad daug ko nesupratau apie jo šalį. Pavyzdžiui, jį užgavo, kad pasakiau, jog anglai labiau vertina pastangas, o ne rezultatus, ir guodžia nevykėlius: jo nuomone, tai yra kaina, kurią visuomenė moka už darną ir vientisumą. Jis teisus, aš su juo sutinku, bet man tas bruožas vistiek yra svetimas.

A.Užkalnio nuotr.

Anglai mato lietuvius kaip visai kitų – jiems nesuprantamų – vertybių žmones. Jie atlaidžiai žiūri į mūsų ambicingumą, draskymąsi, kovą dėl vietos po saule ir nesugebėjimą ar nenorą atsipūtus nepersidirbti.

Nors lietuvius per dantį mėgsti patraukti, tačiau emigrantus dažnai esi linkęs pagirti, pabrėžti, koks jie geras ir šviežias kraujas aptingusiai Anglijai. Kodėl?

Todėl, kad Didžioji Britanija iš tikrųjų paseno, aptingo ir merdi. Čia ne aš sugalvojau: pasižiūrėkite, kas šioje šalyje daugiausia gimdo vaikus? Užsieniečiai. Kieno vaikai geriausiose mokyklose, paskui – universitetuose, paskui – įdomiausiuose darbuose? Užsieniečių, atvykėlių (net jei ir ne pirmos kartos).

Saikingumas, pasitenkinimas esama padėtimi, noras atsipūsti ir egzistuoti, vidutinybės kultas yra šios šalies mirties nuosprendis, kurio vykdymą atvykėliai laikinai atitolina. Didžioji Britanija gerai gyveno, kol vystėsi, kol keliavo kitur, ieškojo naujų galimybių, žemių, rinkų. Pasaulis labai negailestingas, stovintį vietoje pralenkia kiekvienas, kas netingi judinti kojų. O Didžioji Britanija sustojo vietoje.

Tiesa.com naujienų portale publikavome tavo recenziją apie vienos lietuvės, gyvenančios Airijoje, knygą apie tą šalį. Sumalei ją į miltus. Kuo tavoji apie Angliją kitokia? Gal ji per šluotas ir muiluotą grindų plovimo vandenį kaip tik tikresnį ten įsikūrusių tautiečių gyvenimo vaizdą pamatė ir parašė, nei poniškas Užkalnis?

Skirtumas tarp mano ir Elvyros Davainės požiūrio yra vienas. Aš manau, kad žmogus yra savo gyvenimo šeimininkas, net jei ne viskas sekasi (Dievas mato, ir man labai daug kas nesiseka). Davainės knyga „Airija“ yra maldaknygė tiems, kurie galvoja, kad ne jie gyvena gyvenimą, o gyvenimas jiems atsitinka, ir net padarę pasirinkimą (išvažiavę kitur gyventi) jie vistiek noriai jaučiasi aukomis. Jie džiaugiasi, kai juos tampo už virvelių, ir net pasiruošę tas virveles viešai demonstruoti: žiūrėkite, kokie mes priraišioti.

Mano knyga yra tiems, kurie nori būti gyvenimo šeimininkai. Davainė rašė tiems, kurie yra „lūzeriai“ ir visai nieko prieš būtent tokiais ir toliau jaustis.

Poniškas Užkalnis? Matyt, man tenka „atsakyti už bazarą“ ir mokėti visą kainą už susikurtą savo paties įvaizdį – su visais tais cigarais, BMW odinėmis sėdynėmis ir kelionėmis po pasaulį dideliais lėktuvais. Gal persistengiau, jei mane taip noriai įsivaizduoja sėdintį su brendžio taure prie židinio, su cigaru, ir krizenantį, kaip pasisekė gyvenimas?

Padarysiu, ko niekada nedariau, ir pakalbėsiu apie save kaip apie prekyženklį, kaip jis buvo kuriamas. Kai gyvenime sekėsi, niekada to nepraleisdavau nepastebėjęs. Kai pavykdavo prisiliesti prie gerų ir malonių dalykų, apie tai netylėdavau. Mažiau kalbėjau apie tai, kas blogai, kas sunku, kas nuobodu.

Aš atskiriu gerą vyną nuo blogo, ir kai pasiseka būti gerame viešbutyje su puikiu vaizdu pro langą, aš tai pastebiu. Man patinka, kai popierius storas ir su vandens ženklais. Aš nepalieku nepastebėjęs, kai tenka išgerti tikrai geros kavos. Ir kalbu apie tai, o ne apie nesėkmes arba trūkumus. Pavyzdžiui, aš niekam nepasakoju, kad namie abu esantys televizoriai tokie seni ir menkaverčiai, jog net jei kas ateitų vogti, vargu ar juos imtų.

Taip dariau sąmoningai. Geriausia, ko mane išmokė gyvenime mama: niekada nesiskųsk, nes tavo bėdos niekam neįdomios, o besiskundžiančių niekas nemėgsta. Mamos patarimas tapo įpročiu, o susidarius tokiai padėčiai, kai mano gyvenimo kai kurios dalys – per rašymus ir kalbėjimus – pasidarė labiau viešos, tai organiškai tapo įvaizdžio kūrimo politika, nors niekada apie tai negalvojau tokiais terminais. Besiskundžiančių niekas nemėgsta, o aš norėjau, kad mane mėgtų.

Manau, kad kiekvienas yra ponas lygiai tiek, kiek pats juo jaučiasi. Iš objektyvios pusės žiūrint, mano šeimos gyvenime vienintelė rimta prabanga yra dukrų mokslas privačioje mokykloje. Tai svarbu, tai – visam gyvenimui. Aš labai dėkingas tėvams, kad kažkada rado būdų mane įkišti į tuomet geriausią Vilniuje Salomėjos Nėries mokyklą. Todėl dukrų mokslas yra sąmoningas pasirinkimas.

A.Užkalnio nuotr.

O visa kita, žinai, yra tik buitis. Kad gyvatvorę retkarčiais pakarpo ateinantis sodininkas arba kartais namuose būna valytoja ir marškinių lygintoja, nėra joks poniškumo įrodymas. O mano „Montblanc“ rašiklis arba kedro dėžė su cigarais irgi savaime nieko nereiškia, kol apie tuos dalykus neužsimenu (kaip štai dabar) provokuodamas ir siūlydamas lengvai prognozuojamiems pavyduoliams ir žiūrėdamas – kaip reaguosit? Aš jau dabar galėčiau surašyti tau komentarus, kurių bus internete, jei šį straipsnį paskelbs kuris nors komentatorių mėgstamas portalas.

Jei parašęs pirmąją knygą apie Angliją supratai, kad reikalinga dar ir kitokia – apie lietuvius joje, o ir kelionių vadovas praverstų, tai nesuklysiu spėdama, kad kelionių vadovas po Angliją, Užkalnio rašytas, irgi pasirodys?

Nežinau, tikrai nežinau. Dabar visos mano mintys ir rūpesčiai sudėti į kitą knygą – romaną, kurį pradėjau rašyti, ir su baime galvoju, kas išeis, nes tai man nauja teritorija.

A.Užkalnio nuotr.

Dar esu pažadėjęs skaitytojams knygą apie Japoniją, bet ji vis užsilaiko, nes nėra laiko dar vienai didelei kelionei ten, kad tą knygą galėčiau užbaigti.

Publikuota 2010 m. gruodžio 8 d. portale Tiesa.com.

Malonumas rankose laikyti širdį (publikuota 2010 m. spalį)

Sofija Degesys

Kai pirmą kartą sutikau Sofiją Degesys, jos veidas švytėjo iš laimės – tądien mergina pirmą kartą savo rankose laikė žmogaus širdį. „Reikia labai pasitikėti savimi, kai kiekvieną dieną tenka praverti krūtinės ląstą ir čiupinėti širdį”, - sako Amerikos lietuvė, atliekanti praktiką Lietuvoje, kur studentams leidžiama kur kas daugiau, nei vien stebėti sudėtingą operaciją.

Tokią galimybę Amerikos lietuvaitei suteikė JAV lietuvių bendruomenės rengiama lietuvių išeivijos studentų stažuočių programa Lietuvoje. Jos metu Džordžtauno universiteto medicinos mokyklos studentė kelias savaites atliko praktiką Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centre. Dvidešimt ketverių Sofija, sako, kad stažuotė jai buvo ne tik puiki galimybė pasisemti profesinių žinių - Lietuvos medikai studentams leidžia patiems išbandyti daug daugiau nei amerikiečiai ar kiti europiečiai. Tai buvo ir gera proga patobulinti lietuvių kalbos žinias, ir pajausti kasdienybės skonį.

Kokia šiandien buvo tavo diena, Sofija?

Kaip ir kasdien, kėliausi labai anksti. Jau 6 ryto iš Kudirkos stotelės prie Gedimino prospekto autobusu išvažiavau į klinikas Santariškėse. Bet man tai patinka! Smagu ankstyvą rytą eiti prospektu, jaustis čia gyvenančiu žmogumi, o ne tik turistu, kuris miega iki pietų ir vakare eina į barus. Kiekvieną rytą klinikose širdies chirurgijos centre vyksta susirinkimai, kur gydytojai pasakoja, kas įvyko per naktį, aptariame praėjusios paros ypatingus atvejus. Paskui su gydytojais išgeriam kavos, pakalbame apie įvairius dalykus. Šiandien nebuvo sunki diena, mat buvo tik trys ligoniai. Dažnai prieš savaitgalį jie išrašomi namo, o naujų atvykti dar nespėjo. Tačiau vienas atvejis buvo labai sudėtingas – dirbo net penki gydytojai, aš taip pat dalyvavau toje operacijoje. Taip kasdien po šešias valandas stebiu, žiūriu, kalbuosi su gydytojais apie gyvenimą, Lietuvą ir, žinoma, apie mediciną, jos skirtumus čia ir JAV. Man tai labai naudinga, mat tokiu būdu galiu daugiau sužinoti apie šalį, tobulinti savo kalbos žinias ir kartu gauti profesinių įgūdžių.

Užsiminei, kad pasikalbate apie medicinos skirtumus Lietuvoje ir Amerikoje. Ką jau pati spėjai pastebėti?

Amerikoje niekada nesu dirbusi kartu su chirurgais, tad daug pasakyti negaliu. Tačiau lietuviai daktarai minėjo, kad jų darbas prastai apmokamas, o JAV būti chirurgu tikrai finansiškai labai naudinga. Čia kiekvieną savaitę susirinkimų metu svarstome, ar ligoninė gali sau finansiškai leisti atlikti vieną ar kitą operaciją, nes trūksta finansavimo...

Kiek žinau, esi iš medikų šeimos?

Taip, visą gyvenimą mane supo medicina ir troškau eiti tuo keliu pati. Tačiau pirmiausia įstojau mokytis istorijos ir dabar turiu istorikės diplomą. Bet kartu iš pasirenkamųjų dalykų dar mokydamasi istorijos rinkdavausi tuos, kurie susiję su medicina – biologiją, chemiją ir pan. Tiesiog Amerikoje yra kiek kitokia sistema, tuos pirmus ketverius metus neprivalai mokytis tik medicininių dalykų, juos pradedi studijuoti vėliau – medicinos mokykloje. Ketvirtaisiais savo studijų metais ėmiausi savanoriško darbo – nuvykau į Gvatemalą, kur dengiau vaikų darželio stogą. Ir tai buvo mano pirmoji patirtis, kai jaučiausi padedanti kažkam, ko asmeniškai nepažįstu. Tai man teikė didelį pasitenkinimą, buvo taip gera. Tada ir supratau, kad noriu savo gyvenimą sieti su pagalba žmonėms. Bet pamaniau, kad turiu gebėjimų daryti kažką daugiau nei dirbti juodą darbą. Todėl pagalvojau, kad medicina man tiesiog idealiai tinka – ir padėsiu žmonėms, ir kartu panaudosiu visas savo intelektines galias.

Kodėl susidomėjai būtent širdies chirurgija?

Kai studijavau fiziologijos kursą, paskaitos apie širdį man buvo vienos įdomiausių. Be to, norėjau pamatyti, išbandyti tokius dalykus chirurgijoje, kokių Amerikoje man kaip studentei niekas neleistų, o Lietuvoje – leidžia. JAV galėčiau tik stebėti operacijas, kalbėtis su ligoniais, o čia man duoda ir siūti, ir padėti operuojančiam gydytojui. Santariškių širdies chirurgijos specialistai labai puikūs, tai taip pat nulėmė mano sprendimą rinktis būtent šią sritį savo stažuotei.

Baigusi studijas norėtum dirbti su šiuo ypatingu žmogaus organu?

Su širdim – taip, bet su chirurgija – turbūt ne. Manau, man tiesiog pabostų, nes kasdien kartojasi tas pats per tą patį.

Bet juk chirurgija laikoma kone aukščiausiu laipteliu medicinoje.

Taip. Bet aš noriu dirbti toje srityje, kurioje reikia daugiau mąstyti. Ir dar turiu dvejus metus, kol reikės apsispręsti, kur sukti toliau.

Kokie tie širdies chirurgai, kasdien čiupinėjantys ligonių širdis?

Kitos mano draugės, kurios irgi atlieka praktiką – tik kituose skyriuose – pasakoja, kad kiti gydytojai širdies chirurgus laiko pasipūtusiais. Tačiau aš to nepastebėjau, su manim gydytojai elgiasi labai gražiai. Kita vertus, aš suprantu, kad reikia labai pasitikėti savimi, kai kiekvieną dieną tenka praverti krūtinės ląstą ir čiupinėti širdį. Bet tikrai nepastebėjau, kad širdies chirurgai būtų užrietę nosis. Dar supratau, kad jų darbas yra lengvesnis nei maniau (šypteli – aut. past.), nes jie kasdien daro iš esmės tą patį. Aš svajoju apie kitokį darbą, nenoriu rutinos. Beje, ta širdies chirurgija nėra jau toks dinamiškas, užburiantis dalykas. Per operaciją mes su daktarais visada kalbamės – ir tikrai ne vien apie operuojamą ligonį, bet ir apie tai, kaip koks daktaras praleido savaitgalį savo sodyboje, kokios buvo atostogos, kelionės į užsienį. Taip pat yra ir Amerikoje.

Amerikietiškuose serialuose matome, kad chirurgai net norimą muziką pasirenka operacijai.

Ir čia taip pat! Tiek daug geros lietuviškos muzikos išgirdau operacinėje. Užtat dabar žinau, kokius įrašus nusipirksiu ir vešiuos į Ameriką.

Ar rinkdamasi mediciną nebijojai atsidurti savo giminaičių šešėlyje?

Ne, net nesusimąsčiau apie tai. Dar turiu tris brolius, jie labai puikūs, protingi, jiems labai gerai sekėsi mokslai. Nors jie ne medikai. Tačiau mano tėvai man visad kartojo, kad aš esu aš, turiu rinktis ir spręsti pati, jog aš turiu puikių savybių ir kažką galiu atlikti geriau nei kiti, lygiai kaip kiti gali kažką padaryti geriau negu aš.

Kodėl nusprendei atvykti stažuotis į Lietuvą? Norėjai geriau pažinti šalį, išmokti kalbą ar dar dėl kokių kitų priežasčių?

Lietuvoje jau buvau šešis kartus, šis – septintas. Ir man taip čia patinka! Net žodžių trūksta. Aš čia negimiau, neužaugau, ilgiausias mano Lietuvoje praleistas laikas – trys mėnesiai, kai man pačiai buvo tik aštuoneri. Bet kaskart, atvykusi į Lietuvą, jaučiu, kad mano širdis yra čia. Ir nors negaliu sakyti, kad čia yra mano namai, nes vis dėlto gimiau ir užaugau Amerikoje, tačiau čia yra kažkas tokio, ko aš niekur kitur nerandu. Todėl atvykti stažuotis čia buvo visiškai logiškas sprendimas. Be to, tikrai labai noriu tobulinti lietuvių kalbą. Taip pat išbandyti praktiškai žinias, kurias įgijau medicinos mokykloje. Atvažiuodama stažuotis nelabai įsivaizdavau, ką darysiu, bet maniau, kad blogiausia, kas gali nutikti – praleisiu smagias atostogas Lietuvoje. Tačiau viskas vyksta tikrai puikiai. Kaip ir tikėjausi, Lietuvoje turiu daugiau galimybių pamatyti, išbandyti tai, ko Amerikoje daktarai man dar neleistų. Pavyzdžiui, dabar čia stažuojasi studentai iš Čekijos bei Ispanijos, nes visoje Europoje žinoma, kad Lietuvoje studentams per praktiką bus tikrai įdomu.

Esi patenkinta savo stažuote?

Labai. Nenoriu išvykti iš Lietuvos, norėčiau pasilikti čia ilgiau. Labai norėčiau į Lietuvą sugrįžti kada nors vėliau, kai pati jau būsiu kažko daugiau pasiekusi ir galėsiu daugiau duoti, nes dabar daugiau imu. Tikrai norėčiau čia atvykti ir padirbėti – kelis mėnesius ar metus. Bet kol kas apie tai tik galvoju, dar nežinia, kaip viskas susiklostys. Vis prisimenu, kaip mano seneliai ir mano prosenelė, kuri mirė, kai man buvo 12 metų, vis sakydavo, kad turiu kažką duoti Lietuvai. Tai man įstrigo giliai širdin. Gal kada teks čia pabūt ir per žiemą.

Niekad nesi buvusi Lietuvoje žiemą?

Ne. Todėl negaliu sakyti, kad pažįstų Lietuvą iki galo, nes niekada dar neteko čia būti žiemos metu.

Esi iš Šiaurės Karolinos, kur lietuvių turbūt nėra daug. Kaip ten sekėsi palaikyti lietuvybę? Ir apskritai ar verta ją puoselėti?

Esu tikra, kad tai labai svarbu. Taip – ten lietuvių nelabai daug. Ir net Floridoje, kur gyvenau iki 12 metų, lietuviai buvo tik mūsų šeima, giminaičiai. Užaugome anglakalbėje aplinkoje. Aš galvoju angliškai ir mano tėvai kalba angliškai, bet dabar, kai su jais bendrauju, vis prašau, kad kalbėtų su manim lietuviškai. Labai sunku dar ir todėl, kad mano tėvai jau gimė Amerikoje ir jų lietuvių kalba nėra tobula. Ir jei Čikagoje lietuviai turi lietuviškų mokyklų, ansamblių ir kitokių organizacijų, tai ten, kur aš augau, nieko panašaus nebuvo. Bet mano tėvai tikrai labai stengėsi, kad kuo daugiau būtume tarp lietuvių, pavyzdžiui Naujuosius metus visad sutinkame su lietuviais Čikagoje, tai nerašyta šeimos taisyklė. Visada dalyvaujame dainų, šokių šventėse, per atostogas tėveliai mane siųsdavo į lietuviškas stovyklas. Bet nepaisant visko, lietuvybė yra mano širdyje ir kitaip negali būti. Ir pastaruoju metu vis labiau įsilieju į lietuvišką veiklą, į JAV lietuvių jaunimo sąjungą, o ir Vašingtone, kur dabar studijuoju, lietuvių kur kas daugiau nei Šiaurės Karolinoje.

Įsivaizduoji, kad kada nors, kai pati turėsi vaikų, jie lietuviškai kalbės ne blogiau nei tu?

Aš tikiuosi, kad jie kalbės geriau nei aš! Geriau nei aš dabar. Todėl, kad aš pagerinsiu savo kalbą. Ir norėčiau, kad mano vaikai ne tik kalbėtų lietuviškai, bet ir daug žinotų apie Lietuvą, mokėtų šokti tautinius šokius, suprastų, koks nuostabus mūsų kraštas. Ir dar žinau, kad gyvenant Lietuvoje galvos sukti dėl lietuvybės nereikia, nes tiesiog esi lietuvis, nereikia dėti papildomų pastangų, bet būnant išeivijoje reikia milžiniškų pastangų, kad nei pats, nei tavo vaikai neužmirštų savo kilmės. Ir norėčiau, kad ne tik mano vaikai būtų lietuviai, bet ir mano vyras būtų lietuvis. Nes jis geriau suprastų mane.

Ar tavo draugai amerikiečiai žino, kad esi lietuvių kilmės amerikietė?

Taip. Aš tuo didžiuojuosi ir tai yra tikras privalumas būti ne tik amerikiete, bet dar ir Amerikos lietuvaite. Nors mano draugams kartais keistokai atrodo, kodėl Naujuosius metus visad turiu sutikti su lietuviais, o ne su jais. Bet, kaip minėjau, Vašingtone viskas paprasčiau, nes ten daugiau lietuvių, ten ir mūsų ambasada. Be to, turiu ten vieną draugę iš Lietuvos, su kuria einame gerti kavos bei kalbame tik lietuviškai.

Jei jau pradėjome kalbėti apie Vašingtoną, turbūt turime pakalbėti ir apie Vyšnių žydėjimo festivalį, kuriame atstovavai Lietuvai. Jus ten vadino princesėmis, tad, manau, daugelis pamanys, kad vyko koks nors grožio konkursas. Tad gal paaiškintum, kas yra Vyšnių žydėjimo festivalis?

Tikrai ne grožio konkursas. Tai japonų diplomatinės atstovybės iniciatyva, kurios metu įvairių šalių merginos atlieka naudingus darbus visuomenei, supažindina vašingtoniečius, įvairias institucijas, senatorius ir diplomatinį korpusą su savo šalimis, dalyvauja priėmimuose, pasakoja apie savo kraštus. Merginos, kurios išrenkamos atstovauti savo šaliai, turi turėti gerą reputaciją. Mūsų buvo daugiau nei penkiasdešimt. Ši iniciatyva skirta tam, kad ir dalyvės, ir politikai, diplomatai, ir visa visuomenė geriau pažintų skirtingas kultūras ir jas priimtų.

Manai, kad Lietuvai gerai atstovavai?

Taip. Tikrai daug pasakojau apie Lietuvą ir visad su savim turėjau mažą žemėlapiuką, kad parodyčiau, kur ji yra. Nors, manau, kad aš Lietuvą suprantu kitaip nei žmonės, kurie čia užaugo. Bet pamenu, kad mano seneliai visad kalbėdavo apie tai, kad būtų gerai, jei Lietuva būtų laisva. O dabar ta laisvė yra, yra galimybė būti čia, būti lietuviu be baimės. Todėl per Vyšnių žydėjimo festivalį kalbėjau apie tai, ką aš žinau, ką man perdavė mano šeima.

Tavo senelis – žinomas Lietuvoje veikėjas Kazys Bobelis. O tu ar mėgsti „Bobelinę“?

Taip. Mano diedukas buvo urologas, o spanguolės – puikus vaistas nuo visokių urologinių ligų, o degtinė – geras dezinfekatorius. Tad toks derinys yra puikus. Tiesa, nežinau visos recepto istorijos, nes kai ją pradėjo gaminti, buvau dar maža. Bet vis dėlto pamenu, kad senelis visad mėgo degtinę su spanguolių sultimis, matyt, iš to ir atsirado „Bobelinė“...

Publikuota 2010 m. spalio 28 d. portale Tiesa.com.

Lietuvio stomatologo darbe Londone svarbus net Ramadanas (publikuota 2011 m. balandį)

Paulius Stučinskas
I.Pupinio nuotr.

Londonas man labai tinka ir patinka. Taip sako ten jau keletą metų gyvenantis stomatologas Paulius Stučinskas. Lietuvoje baigęs studijas, pradėjęs karjerą jaunas medikas vieną dieną staiga gavęs pasiūlymą išvykti nė sekundės nesuabejojo ir iki šiol sprendimu džiaugiasi.

Jis pasakoja, kad megapolyje, kur susimaišę gyvena daugybės tautybių atstovai, dirbant būtina atsižvelgti į pacientų kultūrinius bei religinius ypatumus, pavyzdžiui Ramadano metu gydyti tik saulei nusileidus. P.Stučinskas taip pat giria savo pacientus lietuvius dėl jų gerų žinių bei įpročių prižiūrint savo bei atžalų dantis ir pastebi kiek pasenusius britų stomatologijos metodus.

Pauliau, kai tarėmės dėl interviu, užsiminėte, kad į Lietuvą greitu metu neketinate vykti, nes nelabai ir traukia ten. Kodėl?

Lietuvoje dar šalta... (juokiasi – aut.past.)

Atvykau į Didžiąją Britaniją prieš keletą metų, viduržiemį, kai Lietuvoje siautė sniego pūgos ir spaudė -25 C šaltis. Iš padebesių pamatęs žaliuojančius plotus ir tingią, pilką darganą maloniai nustebau.

Kai išvydau prie namų augančias palmes, išpuoselėtus parkus ir svarbiausia, mandagius žmones, supratau iš kokio posovietinio lagerio išvykau. Skamba žiauriai, bet užteko laiko ir pavyzdžių tam suvokti.

Tenka daug bendrauti su žmonėmis, gyvenančiais ne Lietuvoje daug metų, visi jie ilgisi Tėvynės, bet su laiku vis rečiau planuoja parvykimus, mažiau likę to jaunatviško entuziazmo grįžti „ant Joninių“, Kalėdoms, prie jūros... (nes neapsimoka, brangiau viskas gaunasi, per savaitę nespėji visų aplankyt, nespėji bėgiot į valiutos keityklą, per mažai lauktuvių parveži, o siaube – vaikai angliškai kalbasi, neduok die sustabdęs pareigūnas pamatęs anglišką vairuotojo pažymėjimą katučiu suplos, apspjaus, „magę“ pavogs, išvadins ir t.t.)

Į Lietuvą grįžtu dažnai, bet trumpoms savaitgalinėms kelionėms, per kurias vos spėji atlikti kelis svarbius reikalus ar aplankyti dar gyvus artimuosius, o su negyvais pabūni mintimis, kai leidiesi į oro uostą, iš oro tarp pušų bandai susekti artimųjų kapelius.

Baisiausia, ką pastebi grįžęs – tai ne garsiai išreklamuota tolerancijos ir pagarbos kitam stoka, homofobija ar visos kitos fobijos. Baisiausia – nuasmeninti žmonės, turintys lankstytis feodalui ir žemintis, kad išgyventų, ir būti žeminami, nebūdami tikri ne tik dėl ateities, bet ir šios dienos.

Įstatymų nepaisymas ir nepakaltinamumas Lietuvoje taip giliai įsišaknijęs, kad tai tapo beveik norma!

Gaila žmonių, kurie yra tapę priklausomais, vartotojais be pasirinkimo, statistiniais vienetais.

Negaila po vizito Lietuvoje nežinia kur ištirpusių pinigų ar susprogusio į dar vieną duobę kelyje rato. Tą atperka aplankyti žilagalviai artimieji, bet įsėdus į lėktuvą vakare palengvėja, atsidūsti, nes pagaliau NAMO - į Angliją.

Vyrauja nuomonė, kad stomatologai ir Lietuvoje gerai gyvena. Kodėl išvykote į JK?

Visą savo gyvenimą, vaikystę ir jaunas dienas praleidau Kaune, Žaliakalnyje, atostogaudavau Juodkrantėje, su pelėdomis ūbaudavau Raganų kalne. Sukūriau šeimą, daug dirbau, mylėjau savo darbą ir mane mylėjo, atrodė, kad niekas ilgai ilgai nesikeis.

Bet vieną dieną įvyko stebuklas – atsikėlus ankstų sekmadienio rytą ir į rankas paėmus laikraštį, akys užkliuvo už straipsnio apie likimo valiai paliktą į Lietuvą atvažiavusią grupę malajielių, atvykusių laimės ieškoti, ketinusių dirbti „laimės šalyje“, bet apgautų. Iš jų buvo paimti pasai, surinkti pinigai, o patys apgyvendinti pigiame hostelyje ir palikti likimo valiai be vilties. Sužinojau, kad visa tai vyksta XXI amžiuje, Europos Sąjungoje, Europos centre...

Jie badavo, nes nuturėjo nė skatiko ir nežinioje laukė pažadėtojo darbo, be pasų, be galimybės grįžti namo.

Nuvažiavau, šiaip ne taip susikalbėjome (interneto žodyne išmokau keletą žodžių jų egzotine kalba) ir jų vyriausiąjį nusivežiau į prekybos centrą. Į vežimėlius prikrovėme tiek maisto, kad vos pastūmėme juos.

Gerai, kad vairavau didelę mašiną, tą gėrį atvežėm alkaniems trisdešimčiai žmonių. Jų ašaros ir nuoširdi padėka man įsiminė ilgam...

Netikėtai kitą dieną gavau pasiūlymą atvykti į Londoną pabandyti padirbėti.

Tai man buvo staigmena! Apsisprendžiau tą pačią minutę – vykstu. Pamaniau, kad dar turiu galimybę kažką keisti, išbandyti kažką naujo, nes vėliau gali vienoje vietoje taip užsisėdėti, kad apkerpėsi ir būsi kaip vėžlys.

Nė kiek nesigailiu savo pasirinkimo. Svarbiausia mokėti peržengti per save, nepaisyti savojo ego ir nebijoti laužyti stereotipus. Didžiausias žmogaus priešas – tai jo ambicijos ir sustabarėję įsitikinimai, nenoras keistis ir tobulėti. Gyvenimas Londone man padėjo pažvelgti į gyvenimą kitaip, daug paprasčiau, be nereikalingo folkloro iš „balanos gadynės“.

O kur stomatologo profesija laikoma prestižiškesne – Lietuvoje ar JK? Beje, jei lygintume profesiškai – kokie skirtumai, jei tokių esama, stomatologijos srityje JK ir Lietuvoje – kur labiau diegiamos naujovės, kaip skiriasi technologijos?

Jeigu profesija ar darbas, kurį dirbi teikia malonumą ir jautiesi reikalingas - tau gyvenime labai pasisekė. Mediko profesija subtili ir preciziška. Tam reikia ne tik žinių, gebėjimų, bet ir žmogiškųjų savybių. Dirbdamas su žmonėmis, kurie tau patiki savo sveikatą, pirmiausia turi norėti jiems gero, sutelkti visas žinias ir patirtį ir duoti tai kas geriausia, kas padėtų sugrąžinti prarastas funkcijas ar išvaduoti iš varginančių skausmų, ar išgelbėti nuo užklupusių estetikos problemų. Tik būdamas žmogiškas ir mokėdamas įsiklausyti į pacientų norus ar išgyvenimus gali tinkamai diagnozuoti ir sudėlioti prioritetus gydymo plane. Į dantų gydytoją žmonės kreipiasi dėl įvairiausių problemų, turintys labai skirtingą burnos ertmės sveikatos būklę ir įvairią patirtį susijusią su odontologija. Įsigalėjęs mitas, kad senais senais laikas odontologijos kabinete gyveno baubas, o šiais laikas modernizacija ir technologinės naujovės padės išspręsti visas problemas lyg fėjos burtų lazdele mostelėjus. Norėtųsi...

Prieš šimtą metų žmonės eidavo pas kalvį išsitraukti danties ar pas barzdaskutį pagalbos.

Šiais laikais ligos tos pačios tik kitaip į jas žiūrima. Išsivysčiusiose šalyse dantų ligų profilaktika tiek pažengusi, kad turėti prastus dantis yra blogo tono ženklas. Tam įtaką daro viena už kitą gražesnės žinomų žmonių firminių dantų priežiūros priemonių TV reklamos, bendraamžiai, draugai. Turėti gražius, baltutėlius dantis, nepriekaištingą šypseną skatina šiuolaikinė kultūra, televizija ir tai jau tapo mada! Ir tai nėra blogai, nes noras prisižiūrėti, gražiai ir sveikai atrodyti bei jaustis yra labai sveikintinas. Bet kokiu atveju kūno kultas vyravo visoje žmonijos istorijoje.

Grožio pramonė yra pateisinama, nes glaudžiai siejasi su sveikata ir individo psichologine būsena, savivarte, pozityviu mąstymu.

Naujausios technologijos dantų ligų gydyme padeda diagnozuoti vėžį, atlikus tęstą neišėjus iš gydytojo kabineto.

Kasmet kuriamos ir tobulinamos restauracinės dantų medžiagos, natūraliai atkuriančios pažeisto danties estetiką ir prisitaikančios prie emalio vizualiai. Ištobulėjusi dantų protezavimo technologija leidžia pagaminti natūraliai atrodančias restauracijas ir vainikėlius, bet tam būtinas glaudus gydytojo ir laboratorijos techniko bendradarbiavimas, kruopštus darbas ir svarbiausia – įsiklausymas į paciento pageidavimus bei norus. Pasiekti puikius rezultatus reikia ne tik kruopštaus darbo, bet ir kūrybiškumo, meninės gyslelės.

Jungtinėje Karalystėje, pasižyminčioje tvirtomis konservatyviomis tradicijomis, vyrauja tradiciški dantų plombavimo metodai amalgaminėmis („sidabrinėmis“) plombomis, klasikinis protezavimas, daug pastangų nededama į šaknų kanalų gydymą ir tvarkymą, dažnai skiriami skausmą malšinantys vaistai, populiarus dantų traukimas užuot juos gydžius. Ypač populiaru šalinti sugedusius ar karieso pažeistus dantis su narkoze (bendrine nejautra). Įprasta vaikus valdiškose ligoninėse migdyti taip pat kaip operacijų metu ir ištraukti visus sugedusius pieninius dantis, net jei ir buvo galima juos sutaisyti ir plombuoti.

Manoma, kad per tokią vieną procedūrą bus pašalintos visos dantų problemos ir bus sukelta mažiau rūpesčių bei streso vaikui. Tai irgi labai individualu ir diskutuotina, nes anksčiau laiko ištraukus pieninukus, atsiranda sąkandžio problemos, besikalantys nuolatiniai dantys nebetelpa dantų lanke, išauga kreivi ir susigrūdę. Tada vaikas pasmerkiamas nešioti ortodontinius aparatus – plokšteles, o paauglystėje breketus, kurie, beje, tėvams kainuoja ne vieną tūkstantį svarų. Tad patarčiau tėvams rūpintis savo vaikų dantų priežiūra, lavinti valymosi įgūdžius, pakontroliuoti savo vaikus, kad dukart dienoje jie kokybiškai išsivalytų savo dantukus, nebijoti apie tai pasikalbėti su dantų gydytoju.

Išskirčiau teigiamą ir tikslingą Anglijos sveikatos sistemos kryptį – profilaktiką. Visuomenė yra skatinama sveikai gyventi, maitintis, nežaloti sveikatos kenksmingais įpročiais. Reklamuojama sveika gyvensena, subalansuota mityba – 5 vaisių per dieną dieta, be kitų pagrindinių patiekalų, taip pat daug daržovių, riešutų, šviežios žuvies, mėsos, sūrių vartojimas. Mokyklose diegiamas sveikas ir pilnavertis vaikų maitinimas ir tam daug įtakos turėjo žymusis kulinaras Jamie Oliver. Bendruomenė skatinama mesti rūkyti, veikia nemokamos rūkymo metimo palaikymo programos, išrašomi nikotino pleistrai, skiriami specialūs vaistai, padedantys atsikratyti žalingo įpročio. Aktyviai ir efektyviai veikia socialinė reklama, sveikatinimo programoms skiriama daug lėšų. Aš tam pritariu!

Kaip medikas, kiekvieną rūkantį pacientą informuoju apie kitą kelią, apie galimybę pabandyti mesti rūkyti, išsivaduoti nuo kenksmingos ir nemažai kainuojančios priklausomybes. Paskaičiavau kiek aktyviai rūkantis žmogus per metus išleidžia savo priklausomybei. Nustebau – daug! Už tuos pinigus šeima gali kartą per metus išskristi atostogų į Kubą ar kitą šiltą šalį.

Jei neklystu, didžiąją dalį jūsų pacientų sudaro lietuviai. Ir visgi kokie žmonės ateina gydytis pas jus?

Džiugu, kad tautiečiai būdami toli nuo gimtinės gyvena visavertį gyvenimą ir neapsileidžia, kiek išgalėdami rūpinasi ne tik savo buitimi, vaikų auklėjimu ir lavinimu svečioje šalyje (tapusia namais), bet ir nepamiršta savo sveikatos. Lietuviai yra fantastiški – darbštūs, atkaklūs, ištvermingi, nenukabinantys nosies pasikeitus sąlygoms ar aplinkybėms.

Londonas daugialypis megapolis, čia susitelkę gyvena ir džiaugiasi daugelio tautybių ir tikėjimų žmonės iš viso pasaulio, iš skirtingų kontinentų. Ir tai atsispindi mano dienotvarkėje. Komunikuojant tenka kalbėti keturiomis kalbomis. Mano išsilavinimo spraga - nekalbu ispanų ir vokiečių kalbomis ir nešoku tango...

Tenka atsižvelgti į paciento tikėjimą, religines šventes, gerbti jo pažiūras, nesudaryti gydyme nepatogumų. Ramadano metu tenka šalinti ar gydyti dantis nusileidus saulei, skiriant priešmikrobinį skalavimo skystį burnos ertmei, būti tikram, jog jo sudėtyje nėra alkoholio, o skiriant antibiotikus, būtina žinoti, kiek kartų per dieną pacientas maitinasi, nes tai turi įtakos skiriamai dozei.

Atpažintumėte pagal dantis bei burnos higieną lietuvis ar britas yra jūsų pacientas, jei daugiau nieko apie jį nežinotumėte?

Visų pirma, dantų forma, dydis, emalio skaidrumas, žandikaulių ir kaukolės forma yra paveldėti genetiškai. Tam tikrų rasių ir tautybių žmonių charakteringi anatominiai bruožai leidžia nesunkiai atskirti iš kurio kontinento jie yra kilę. Tą išduoda dantų ir dantenų spalva, kiti specifiniai bruožai. Pasikartosiu, kad Londone gyvenantis kontingentas – tautų katilas ir mano tiesioginiame darbe yra norma ir garbė bendrauti bei padėti skirtingiems pacientams.

Iš profesinės pusės, manau, būtų nesunku identifikuoti kokios tautybės yra žmogus. Tarkim, Anglijoje dažnai naudojamos metalinės plombos. Savo struktūra ir spalva skiriasi nuo tarybiniais laikais dėtųjų. Dantų vainikėliai taip pat išduoda kilmės šalį. Lietuvius turėčiau ypač pagirti už tai, jog vertina aukštus standartus, yra gerai informuoti ir reiklūs. Didelį dėmesį skiria burnos priežiūrai, ypač moterys. Vis dažniau mano praktikoje pasitaiko pacienčių, prašančių vietoj seno dantų papuošalo (stikliuko) įdėti tikrą mažą briliantuką.

Vyrų dažniausia problema - rūkymas ir su juo susijusios dantenų ligos, apnašo kaupimasis. Pastebėjau įdomų reiškinį – kaip į šventę išpuoštus vaikučius atlydi ne tėvai (nes dirba), o seneliai! Tikrai gražus dėmesys, bet tai parodo ir tai, kad Anglijoje jau gyvenama kartomis, šeimos nesijaučia tokios izoliuotos. Yra regionų Šiaurėje, kuriuose apsistoję iš Lietuvos išvykę apie pusę analogiško Lietuvos miestelio gyventojų.

Kai buvote vaikas bijojote dantistų?

Augau apsuptas medikų, medicina šeimoje buvo perduodama iš kartos į kartą. Tačiau iš vaikystės išliko negatyvi patirtis; ypač senos įrangos ir atšipusių grąžtų keliamas siaubas ir skausmo laukimas. Ne kartą mokyklos laikais esu bėgęs iš laukiamojo. Eterio ir vaistų kvapas, dūzgiančio grąžto garsas paveikdavo stipriai. Iki šiol sunkiai sėduosi į odontologo kėdę, man dantų baubas į atmintį įsiręžė ilgam. Gal dėl to stengiuosi dirbti švelniai ir neskubant, kad nesukelčiau papildomo diskomforto.

Publikuota 2011 m. balandžio 17 d. portale Delfi.lt.

Iš ko mes gyvenam?

Prieš kokį mėnesį viena pažįstama gyvenanti Londone lankėsi Lietuvoje. Ir „Facebooke“ stebėjosi, kaip čia likusieji sugeba išgyventi. Anot jos, susidaro įspūdis, kad visi iš kažkur auksą kasa, mergina rašė, kad Jungtinėje Karalystėje ji „Philadelphia“ tepamą sūrį perka už vieną svarą (apie keturis litus), o Lietuvoje matė jį kainuojant dukart tiek. Jai šiurpą kėlė ir kitų produktų kainos Tėvynėje, kaip antai grikių, aliejaus ir pan. O kai „McDonalde“ pamatė kompleksą iš bulvyčių, mėsainio ir gėrimo kainuojant 17 Lt ji liko galutinai šokiruota. Kitaip tariant, toji mano pažįstama nesuprato kaip Lietuvoje mažiau nei JK uždirbantys žmonės prekėms visgi turi išleisti daugiau ir iš kur jie tų pinigų joms gauna.

Aną savaitę lankiausi Berlyne, ten susitikau su kita pažįstama lietuvaite. Mergina ten jau septyniolika metų. Ji irgi mums besišnekučiuojant nusistebėjo kaip mes ten Lietuvoje išgyvename, kai kainos taip ženkliai prasilenkia su algomis.

Ir prisiminiau, kad šituo stebisi ir klausia manęs ne vienas bičiulis gyvenantis svetur. Daugeliui jų turbūt reikėtų priminti, kad ir jie visai dar neseniai Lietuvoje gyveno ir irgi kažkaip taip stebuklingai sugebėdavo verstis, kaip ir joje iki šiol likę – uždirbti mažai, bet gyventi lyg ir normaliai.

Apie Lietuvą klausinėja ir draugas, kuris joje nė karto dar nėra buvęs. Vis paklausia kažko, pasiteirauja kiek tas, anas kainuoja, kiek pietūs restorane, kiek buto nuoma, o taip pat kiek žmonės uždirba. Ir jis vis nusistebi, kaip taip gali būti, kad lyg ir žmonės uždirba mažiau, nei tarkim Vokietijoje, bet panašu, kad kainos ne ką mažesnės.

Ir nelabai kaip sugalvojau šito unikalumo paaiškinti (kažką bandžiau murmėti, kad va Indijoje irgi buvom parduotuvėje, kur už rūbus mokėjome europietiškas kainas, nors daugeliui žmonių šioje šalyje iki europietiškų algų dar toli). Tik pagalvojau, kad tikrai Lietuvos gatvėmis žingsniuoja daugybė puikai apsirengusių (rūbai ar batai pas mus brangesni nei kokioje Ispanijoje, Vokietijoje ar JK, jau nekalbant apie JAV), išsikvėpinusių merginų (vyrukai kol kas dar joms nusileidžia, reikia pripažinti). Jos lankosi pas kirpėjus, kur kaskart pakloja pora šimtų, o kur dar visokios kosmetikos, manikiūrai, soliariumai ir pan. Jos ir jie moka nuomą ar buto paskolą, kuri irgi atrodytų nelabai pagal kišenę. Žmonės Lietuvoje važinėja automobiliais, o baruose ir kavinėse, bent jau Vilniuje, daugybė geriančių ir valgančių nepigiai kainuojančius patiekalus ir gėrimus. O ir parduotuvėse maisto ar buities prekės nėra pigios.

Galima būtų manyti, kad visi gauna kokias nors šešėlines pajamas ir tik jų atlyginimai atrodo skurdūs, bet ištikro kišenės prikimštos litų. Arba galima būtų girti puikų lietuvių finansinį raštingumą ir gebėjimą valdyti savo biudžetą – net su palyginus nedideliais pinigais mokėjimą gyventi gerai ir gražiai.

Tačiau šuo turėtų būti pakastas kažkur kitur. Tik aš nežinau kur. Bet gal jūs nutuokiate?

City in love with itself

I am not sure if I will be able to write anything new about Berlin. And somebody could probably say: Then don’t write at all. But who can forbid me to write whatever I want in my own blog.

„Berlin is a city in love with itself.“ – my friend said when we met up for some German beer somewhere between Kreuzberg and Neukölln. And I have to agree. But not like Paris, let’s say. Berlin loves itself as it is and doesn’t think that it’s better than it is, as cities like French capital do.

Berliner Kidl Weisse

Berlin accepts itself like it is as well as its people and the ones who want to become Berliners. Here people don’t care about your strange name, they are not shocked if you don’t speak German or if your German is not so perfect.

There are plenty of people here who look like they don’t care about their looks. But I have a suspicion that they spend at least half an hour to make themselves look like they don’t care how they look like.

Despite being a capital city and a largest city in Germany, Berlin is relatively cheap and poor with the highest unemployment rate in the country. But as Klaus Wowereit, Governing Mayor of Berlin said several years ago - Berlin is poor, but sexy (Berlin ist arm, aber sexy).

And being poor, but sexy, in love with itself and laid back Berlin managed to become the most attractive/fashionable city in Europe for all sorts of artists, as Paris and London simply became too expensive for them.

By the way, some stick to the description that Berlin is not German, it’s like saying that NYC is not American. So I say that Berlin is German, just not the same like Munich or Hamburg. Berlin is Berlin, changing a lot, but still in love.

By the way, even the President of the US John F. Kennedy knowing about special spirit of the city when visiting it in 1963 said “I am a citizen of Berlin” (Ich bin ein Berliner). There is a funny story behind this.

Agresyvios mamos

Su šiuo įrašu turbūt kalu dar vieną vinį, kad būčiau įtraukta į kai kurių mamų juodąjį blogerių sąrašą. Ir jau įtariu, kad šio įrašo atsiradimas bus paaiškintas vienareikšmiškai: „Iš pavydo, nes pati neturi vaikų.“

Aną dieną atsidariusi Facebook‘ą pamačiau tris gražias nuotraukas, įkeltas savo kursiokės – vienoje ji su savo pirmagimiu, kitoje – mažylis ir tėvelis, o trečioje – tiesiog besišypsantis mažasis. Tikrai gražu. Bet tik žvilgt į komentarus po tom nuotraukom ir pirmasis jų štai toks: Ir nieko nėr gražiau už tokius rytus, šypsenas, prisilietimą. Tik neturintys vaikų gali pagalvoti, kad čia bobų kliedesiai:) Maniškei jau pusantrų, o aš vis dar taip pat gaudau visus rytus, šypsenas ir prisiglaudimus. Ir tikiuos niekada nebaigti :)

Ir nustėrau dėl tokio nežinia iš kur atsirandančio agresyvumo. Juk niekas nei rašė, kad mažylio šypsena nieko verta, nei turbūt ketino tai daryt. Bet štai toji išdidi pusantrų metų dukrytės mama iškart išreiškė priešiškumą ir pasipiktinimą, kad matai tie kas vaikų neturi tai šito nesupras ir gal apskritai yra antrarūšiai visuomenės padarai. Tikrai keistoka retorika ir ginimosi taktika, kai niekas nepuola ir nesiruošia pulti.

Lithuanians rush to Germany? True or false

Lithuanian media keeps on reporting that loads of Lithuanians decided to leave their homeland and are heading to Germany, after this country together with Austria lifted all bans for new EU members citizens (except Romania and Bulgaria who joined the club later) to work there. According to Lithuanian media since the ban was lifted on May 1st 2011, Lithuanians immediately rushed to the largest European economy in hope of finding a job and starting a better life than at home. These hopes have a solid ground – it was reported that in first quarter of 2011 the growth of Germany’s economy was 1.5% and it’s the best result in all Eurozone. Plus, this country has much smaller unemployment rate than Lithuania and it keeps on falling recently. Besides traditionally Germany is quite well known for Lithuanians, that’s not a new land where they would experience huge differences from their homeland. The only barrier is language. But, also according to Lithuanian media reports – German language courses became extremely popular during the last few months.

So, the other day I was flying from Vilnius to Berlin and surprisingly the plane was just hardly half full. Plus, most of the passengers seemed to be business people, but not those who are going to work in Germany’s constructions, farms or services. Estonian is the only carrier which has direct flights from Lithuania to the German capital. So I tried to find my own explanations for this situation – Lithuanian media telling that Lithuanians are rushing to Germany and just less than half full plane flying there from Vilnius.

It could be that Lithuanian media is overreacting. This happens often and not only in Lithuania. It might also be that those who choose to emigrate to Germany find other ways to get there – coaches (as it’s cheaper) and cars (more things to carry together). The other reason might be – Vilnius is almost the only place in Lithuania from where people are not so keen to emigrate, so those who are heading to Germany for work are most likely not from the Lithuanian capital. Besides, Berlin might be not such a big attraction for those looking for work in Germany (even if it’s cheaper to live there) as it has the largest number of unemployed people in the country. So they chose choose other flights to other cities – Frankfurt and Bremen is also reachable by direct flights from Lithuania. There is also a ferry going from Klaipėda to Kiel daily.

Not sure which of these reasons is most likely to explain why Estonian Air flight from Vilnius to Berlin was less than half full. Maybe all of the reasons or maybe there is something I did not mention just because it did not occur to my mind. So your thoughts are more than welcome.

P.s. On my way back to Vilnius there were 22 passengers in a plane. Including me. I remember once I was flying from Tallinn to Vilnius with Estonian Air and on that flight there were just 2 passengers - me and one more. Felt like flying with my private jet. And coming back to Berlin, Estonians stop flying there. But Skyways announced that they start flying to German capital. Tickets are even more expensive than they were at Estonian Air. (added May 31, 2011)