Prieš kokį mėnesį viena pažįstama gyvenanti Londone lankėsi Lietuvoje. Ir „Facebooke“ stebėjosi, kaip čia likusieji sugeba išgyventi. Anot jos, susidaro įspūdis, kad visi iš kažkur auksą kasa, mergina rašė, kad Jungtinėje Karalystėje ji „Philadelphia“ tepamą sūrį perka už vieną svarą (apie keturis litus), o Lietuvoje matė jį kainuojant dukart tiek. Jai šiurpą kėlė ir kitų produktų kainos Tėvynėje, kaip antai grikių, aliejaus ir pan. O kai „McDonalde“ pamatė kompleksą iš bulvyčių, mėsainio ir gėrimo kainuojant 17 Lt ji liko galutinai šokiruota. Kitaip tariant, toji mano pažįstama nesuprato kaip Lietuvoje mažiau nei JK uždirbantys žmonės prekėms visgi turi išleisti daugiau ir iš kur jie tų pinigų joms gauna.
Aną savaitę lankiausi Berlyne, ten susitikau su kita pažįstama lietuvaite. Mergina ten jau septyniolika metų. Ji irgi mums besišnekučiuojant nusistebėjo kaip mes ten Lietuvoje išgyvename, kai kainos taip ženkliai prasilenkia su algomis.
Ir prisiminiau, kad šituo stebisi ir klausia manęs ne vienas bičiulis gyvenantis svetur. Daugeliui jų turbūt reikėtų priminti, kad ir jie visai dar neseniai Lietuvoje gyveno ir irgi kažkaip taip stebuklingai sugebėdavo verstis, kaip ir joje iki šiol likę – uždirbti mažai, bet gyventi lyg ir normaliai.
Apie Lietuvą klausinėja ir draugas, kuris joje nė karto dar nėra buvęs. Vis paklausia kažko, pasiteirauja kiek tas, anas kainuoja, kiek pietūs restorane, kiek buto nuoma, o taip pat kiek žmonės uždirba. Ir jis vis nusistebi, kaip taip gali būti, kad lyg ir žmonės uždirba mažiau, nei tarkim Vokietijoje, bet panašu, kad kainos ne ką mažesnės.
Ir nelabai kaip sugalvojau šito unikalumo paaiškinti (kažką bandžiau murmėti, kad va Indijoje irgi buvom parduotuvėje, kur už rūbus mokėjome europietiškas kainas, nors daugeliui žmonių šioje šalyje iki europietiškų algų dar toli). Tik pagalvojau, kad tikrai Lietuvos gatvėmis žingsniuoja daugybė puikai apsirengusių (rūbai ar batai pas mus brangesni nei kokioje Ispanijoje, Vokietijoje ar JK, jau nekalbant apie JAV), išsikvėpinusių merginų (vyrukai kol kas dar joms nusileidžia, reikia pripažinti). Jos lankosi pas kirpėjus, kur kaskart pakloja pora šimtų, o kur dar visokios kosmetikos, manikiūrai, soliariumai ir pan. Jos ir jie moka nuomą ar buto paskolą, kuri irgi atrodytų nelabai pagal kišenę. Žmonės Lietuvoje važinėja automobiliais, o baruose ir kavinėse, bent jau Vilniuje, daugybė geriančių ir valgančių nepigiai kainuojančius patiekalus ir gėrimus. O ir parduotuvėse maisto ar buities prekės nėra pigios.
Galima būtų manyti, kad visi gauna kokias nors šešėlines pajamas ir tik jų atlyginimai atrodo skurdūs, bet ištikro kišenės prikimštos litų. Arba galima būtų girti puikų lietuvių finansinį raštingumą ir gebėjimą valdyti savo biudžetą – net su palyginus nedideliais pinigais mokėjimą gyventi gerai ir gražiai.
Tačiau šuo turėtų būti pakastas kažkur kitur. Tik aš nežinau kur. Bet gal jūs nutuokiate?
No comments:
Post a Comment