Kompromisas prie Baltijos (publikuota 2010 m. rugpjūtį)

Kodėl statistinis lietuvis atostogauti sutinka prastesnėmis sąlygoms nei gyvena kasdien? – šitoks klausimas man kilo besižvalgant į šią vasarą poilsiautojų stygiumi visai negalintį skųstis lietuvišką pajūrį, o tiksliau į vasaros sostine pravardžiuojamos Palangos mažąją seserį Šventąją. Nors ir pirmojoje padėtis ta pati.

Nesakau, kad visi gyvename baisiai ištaiginguose butuose ar namuose, gal net visai nemaža dalis tokiuose pusiau sovietiniuose arba su vadinamuoju „euroremontu“, bet vis dėlto daugelio mūsų lovos nėra malkomis paramstytos, o ir dušu netenka dalytis su dar dešimčia ar penkiolika žmonių kaip kokiems Saulėtekio studentams.

„Juk tik miegoti pareiname“
Tačiau kai atostogaujame lietuviškam pajūry, ir su aliumininiais puodais virtuvėje, ir su tokiais pat šaukštais, ir su apipelijusiu dušu (kuriuo ne tik dalytis su būriu žmonių sutinkame, bet dar panorėjusi šeimininkė jį ir užrakina), su kreivom taburetėm ir beveik iki grindų išgulėtom lovom, ir su kažkokiu įtartinu tvaiku kambary susitaikom. Apsigyvename keturiese gal 8 kvadratinių metrų būdelėje (namuku vadinamoje) ar kambarėlyje pas bobutę, mokame 60–100 litų už parą, įlindę į savo miegmaišius ar iš namų atsivežtą patalynę (taip pigiau, bobutė nuleidžia penkis litus – mažiau skalbimo bus) miegam lovose, kur net dorai stuburo neištiesi, ir džiaugiamės: „Juk vis tiek tik miegoti pareiname!“

Kvepiantys rankšluosčiai – svajonėse?
Bet argi neturėtų atostogos būtų komfortiškos, ar neturėtume miegoti skaniai kvepiančiuose pataluose patogiose lovose, o rytais šluostytis švarutėliais rankšluosčiais išlindę iš dušo, prie kurio nereikėjo eilutėje laukti? Argi neturėtų bent jau per atostogas kambario vėdinti oro kondicionierius, kai net naktį svaigina subtropiniai karščiai? Ar neturėtų mūsų aptarnauti besišypsantis personalas vietoj į grabą jau vieną koją įkėlusios susuktsnapės, skaičiuojančios kiekvieną iš čiaupo išlašantį lašą – mat pajūry vanduo labai brangus!

Važiuodami į lietuvišką pajūrį mes sutinkame nuleisti net savo kasdienybės komforto standartus. Ir apie tai net nesusimąstome, nenusimename, ir net džiaugiamės.

Beveik didžiuojamės sakydami, kad į Turkiją už tokius pinigus nesuskraidytume. Tik pamirštame paminėti (net patys sau), kad turbūt ten gyventume ne kokio turko pusrūsyje – bent jau vidutiniškame viešbutyje.

Vietoj ciabattos – čeburekas
Atostogaudami prie tos mūsų Baltijos nuleidžiame kartelę viskam, ne tik būstui. Sutinkame ir valgyti prasčiau, nors brangiau. Kramsnojame s visokius sūriu, grybais, kiaušiniais ir dar dievaž kuo užkeptus, apkeptus ir sukeptus mėsgalius, dar apklostytus majonezais bei kopūstais ir morkomis su česnaku. Alyvuoges, sūrius ir ciabattas iš taip išpopuliarėjusių vyninių Šventojoje mikliai iškeičiame į keptą duoną, daug kartų naudotame aliejuje permirkusią, ir rinkinį iš apdžiūvusių sūrių ir kiaulių ausų. Arba į paplūdimio pasididžiavimą – čebureką, kurį užgeriame šaltu tik vadinamu alum.

O keisčiausia – už vakarienę dviem Šventosios „kabakėlyje“ paliekam mažiausiai šimtinę – bet už vietą, kurioje miegame, mokėti nė lito daugiau ne tik kad nenorime, bet net ir negalvojame.

„Veža“ paršeliai ir netikros „šeškės“
Ir pramogų kartelė per lietuviškas atostogas nusileidžia tarsi nejučia. Imi net manyti, kad visa mūsų tauta – vien „buduliai“. Nes tokios vietos kaip „Paršelio rojus“ nestokoja klientų kas vakarą, o tie miršta iš juoko, žmogų su kiaulės galva pamatę, ir tempia jį artyn, kad su savo vaikais nufotografuotų – prisiminimas apie atostogas liks. O tada klausomės apgirtusių veikėjų atliekamų karaokės dainų, bet dėl to mums ne mažiau smagu, žviegiame už pilvų susiėmę, mėgaujamės tų nevykėlių nusidainavimais ir neįsivaizduojame geresnių atostogų.

Nebent jas dar labiau pagerina netikra Riaubiškytė, Zvonkė ar „69 danguje”, o jei ir tikros kartais už atitinkamą kainą pasitaiko, tai tik sąlyginai, nes vis tiek žiopčioja pagal fonogramą.

Ir jokiu būdu nenorėjau čia piktintis mūsų neturtingumu ar neskoningumu – tiesiog pasidalyti savo nuostaba ir užduoti klausimą (tą patį, kaip straipsnio pradžioje – kodėl statistinis lietuvis atostogauti sutinka prastesnėmis sąlygoms nei gyvena kasdien?), kurio dažnas lietuviško pajūrio (labai man pačiai mielo – su baltu smėliuku ir pušynais) poilsiautojas net nebando kelti. Gal tam net yra koks tinkamas paaiškinimas? Gal mano klausimas turi geresnį atsakymai nei „nėra iš ko rinktis“ arba „nėra pinigų“?

Straipsnis publikuotas 2010 m. rugpjūtį portale Tiesa.com