Malonumas rankose laikyti širdį (publikuota 2010 m. spalį)

Sofija Degesys

Kai pirmą kartą sutikau Sofiją Degesys, jos veidas švytėjo iš laimės – tądien mergina pirmą kartą savo rankose laikė žmogaus širdį. „Reikia labai pasitikėti savimi, kai kiekvieną dieną tenka praverti krūtinės ląstą ir čiupinėti širdį”, - sako Amerikos lietuvė, atliekanti praktiką Lietuvoje, kur studentams leidžiama kur kas daugiau, nei vien stebėti sudėtingą operaciją.

Tokią galimybę Amerikos lietuvaitei suteikė JAV lietuvių bendruomenės rengiama lietuvių išeivijos studentų stažuočių programa Lietuvoje. Jos metu Džordžtauno universiteto medicinos mokyklos studentė kelias savaites atliko praktiką Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centre. Dvidešimt ketverių Sofija, sako, kad stažuotė jai buvo ne tik puiki galimybė pasisemti profesinių žinių - Lietuvos medikai studentams leidžia patiems išbandyti daug daugiau nei amerikiečiai ar kiti europiečiai. Tai buvo ir gera proga patobulinti lietuvių kalbos žinias, ir pajausti kasdienybės skonį.

Kokia šiandien buvo tavo diena, Sofija?

Kaip ir kasdien, kėliausi labai anksti. Jau 6 ryto iš Kudirkos stotelės prie Gedimino prospekto autobusu išvažiavau į klinikas Santariškėse. Bet man tai patinka! Smagu ankstyvą rytą eiti prospektu, jaustis čia gyvenančiu žmogumi, o ne tik turistu, kuris miega iki pietų ir vakare eina į barus. Kiekvieną rytą klinikose širdies chirurgijos centre vyksta susirinkimai, kur gydytojai pasakoja, kas įvyko per naktį, aptariame praėjusios paros ypatingus atvejus. Paskui su gydytojais išgeriam kavos, pakalbame apie įvairius dalykus. Šiandien nebuvo sunki diena, mat buvo tik trys ligoniai. Dažnai prieš savaitgalį jie išrašomi namo, o naujų atvykti dar nespėjo. Tačiau vienas atvejis buvo labai sudėtingas – dirbo net penki gydytojai, aš taip pat dalyvavau toje operacijoje. Taip kasdien po šešias valandas stebiu, žiūriu, kalbuosi su gydytojais apie gyvenimą, Lietuvą ir, žinoma, apie mediciną, jos skirtumus čia ir JAV. Man tai labai naudinga, mat tokiu būdu galiu daugiau sužinoti apie šalį, tobulinti savo kalbos žinias ir kartu gauti profesinių įgūdžių.

Užsiminei, kad pasikalbate apie medicinos skirtumus Lietuvoje ir Amerikoje. Ką jau pati spėjai pastebėti?

Amerikoje niekada nesu dirbusi kartu su chirurgais, tad daug pasakyti negaliu. Tačiau lietuviai daktarai minėjo, kad jų darbas prastai apmokamas, o JAV būti chirurgu tikrai finansiškai labai naudinga. Čia kiekvieną savaitę susirinkimų metu svarstome, ar ligoninė gali sau finansiškai leisti atlikti vieną ar kitą operaciją, nes trūksta finansavimo...

Kiek žinau, esi iš medikų šeimos?

Taip, visą gyvenimą mane supo medicina ir troškau eiti tuo keliu pati. Tačiau pirmiausia įstojau mokytis istorijos ir dabar turiu istorikės diplomą. Bet kartu iš pasirenkamųjų dalykų dar mokydamasi istorijos rinkdavausi tuos, kurie susiję su medicina – biologiją, chemiją ir pan. Tiesiog Amerikoje yra kiek kitokia sistema, tuos pirmus ketverius metus neprivalai mokytis tik medicininių dalykų, juos pradedi studijuoti vėliau – medicinos mokykloje. Ketvirtaisiais savo studijų metais ėmiausi savanoriško darbo – nuvykau į Gvatemalą, kur dengiau vaikų darželio stogą. Ir tai buvo mano pirmoji patirtis, kai jaučiausi padedanti kažkam, ko asmeniškai nepažįstu. Tai man teikė didelį pasitenkinimą, buvo taip gera. Tada ir supratau, kad noriu savo gyvenimą sieti su pagalba žmonėms. Bet pamaniau, kad turiu gebėjimų daryti kažką daugiau nei dirbti juodą darbą. Todėl pagalvojau, kad medicina man tiesiog idealiai tinka – ir padėsiu žmonėms, ir kartu panaudosiu visas savo intelektines galias.

Kodėl susidomėjai būtent širdies chirurgija?

Kai studijavau fiziologijos kursą, paskaitos apie širdį man buvo vienos įdomiausių. Be to, norėjau pamatyti, išbandyti tokius dalykus chirurgijoje, kokių Amerikoje man kaip studentei niekas neleistų, o Lietuvoje – leidžia. JAV galėčiau tik stebėti operacijas, kalbėtis su ligoniais, o čia man duoda ir siūti, ir padėti operuojančiam gydytojui. Santariškių širdies chirurgijos specialistai labai puikūs, tai taip pat nulėmė mano sprendimą rinktis būtent šią sritį savo stažuotei.

Baigusi studijas norėtum dirbti su šiuo ypatingu žmogaus organu?

Su širdim – taip, bet su chirurgija – turbūt ne. Manau, man tiesiog pabostų, nes kasdien kartojasi tas pats per tą patį.

Bet juk chirurgija laikoma kone aukščiausiu laipteliu medicinoje.

Taip. Bet aš noriu dirbti toje srityje, kurioje reikia daugiau mąstyti. Ir dar turiu dvejus metus, kol reikės apsispręsti, kur sukti toliau.

Kokie tie širdies chirurgai, kasdien čiupinėjantys ligonių širdis?

Kitos mano draugės, kurios irgi atlieka praktiką – tik kituose skyriuose – pasakoja, kad kiti gydytojai širdies chirurgus laiko pasipūtusiais. Tačiau aš to nepastebėjau, su manim gydytojai elgiasi labai gražiai. Kita vertus, aš suprantu, kad reikia labai pasitikėti savimi, kai kiekvieną dieną tenka praverti krūtinės ląstą ir čiupinėti širdį. Bet tikrai nepastebėjau, kad širdies chirurgai būtų užrietę nosis. Dar supratau, kad jų darbas yra lengvesnis nei maniau (šypteli – aut. past.), nes jie kasdien daro iš esmės tą patį. Aš svajoju apie kitokį darbą, nenoriu rutinos. Beje, ta širdies chirurgija nėra jau toks dinamiškas, užburiantis dalykas. Per operaciją mes su daktarais visada kalbamės – ir tikrai ne vien apie operuojamą ligonį, bet ir apie tai, kaip koks daktaras praleido savaitgalį savo sodyboje, kokios buvo atostogos, kelionės į užsienį. Taip pat yra ir Amerikoje.

Amerikietiškuose serialuose matome, kad chirurgai net norimą muziką pasirenka operacijai.

Ir čia taip pat! Tiek daug geros lietuviškos muzikos išgirdau operacinėje. Užtat dabar žinau, kokius įrašus nusipirksiu ir vešiuos į Ameriką.

Ar rinkdamasi mediciną nebijojai atsidurti savo giminaičių šešėlyje?

Ne, net nesusimąsčiau apie tai. Dar turiu tris brolius, jie labai puikūs, protingi, jiems labai gerai sekėsi mokslai. Nors jie ne medikai. Tačiau mano tėvai man visad kartojo, kad aš esu aš, turiu rinktis ir spręsti pati, jog aš turiu puikių savybių ir kažką galiu atlikti geriau nei kiti, lygiai kaip kiti gali kažką padaryti geriau negu aš.

Kodėl nusprendei atvykti stažuotis į Lietuvą? Norėjai geriau pažinti šalį, išmokti kalbą ar dar dėl kokių kitų priežasčių?

Lietuvoje jau buvau šešis kartus, šis – septintas. Ir man taip čia patinka! Net žodžių trūksta. Aš čia negimiau, neužaugau, ilgiausias mano Lietuvoje praleistas laikas – trys mėnesiai, kai man pačiai buvo tik aštuoneri. Bet kaskart, atvykusi į Lietuvą, jaučiu, kad mano širdis yra čia. Ir nors negaliu sakyti, kad čia yra mano namai, nes vis dėlto gimiau ir užaugau Amerikoje, tačiau čia yra kažkas tokio, ko aš niekur kitur nerandu. Todėl atvykti stažuotis čia buvo visiškai logiškas sprendimas. Be to, tikrai labai noriu tobulinti lietuvių kalbą. Taip pat išbandyti praktiškai žinias, kurias įgijau medicinos mokykloje. Atvažiuodama stažuotis nelabai įsivaizdavau, ką darysiu, bet maniau, kad blogiausia, kas gali nutikti – praleisiu smagias atostogas Lietuvoje. Tačiau viskas vyksta tikrai puikiai. Kaip ir tikėjausi, Lietuvoje turiu daugiau galimybių pamatyti, išbandyti tai, ko Amerikoje daktarai man dar neleistų. Pavyzdžiui, dabar čia stažuojasi studentai iš Čekijos bei Ispanijos, nes visoje Europoje žinoma, kad Lietuvoje studentams per praktiką bus tikrai įdomu.

Esi patenkinta savo stažuote?

Labai. Nenoriu išvykti iš Lietuvos, norėčiau pasilikti čia ilgiau. Labai norėčiau į Lietuvą sugrįžti kada nors vėliau, kai pati jau būsiu kažko daugiau pasiekusi ir galėsiu daugiau duoti, nes dabar daugiau imu. Tikrai norėčiau čia atvykti ir padirbėti – kelis mėnesius ar metus. Bet kol kas apie tai tik galvoju, dar nežinia, kaip viskas susiklostys. Vis prisimenu, kaip mano seneliai ir mano prosenelė, kuri mirė, kai man buvo 12 metų, vis sakydavo, kad turiu kažką duoti Lietuvai. Tai man įstrigo giliai širdin. Gal kada teks čia pabūt ir per žiemą.

Niekad nesi buvusi Lietuvoje žiemą?

Ne. Todėl negaliu sakyti, kad pažįstų Lietuvą iki galo, nes niekada dar neteko čia būti žiemos metu.

Esi iš Šiaurės Karolinos, kur lietuvių turbūt nėra daug. Kaip ten sekėsi palaikyti lietuvybę? Ir apskritai ar verta ją puoselėti?

Esu tikra, kad tai labai svarbu. Taip – ten lietuvių nelabai daug. Ir net Floridoje, kur gyvenau iki 12 metų, lietuviai buvo tik mūsų šeima, giminaičiai. Užaugome anglakalbėje aplinkoje. Aš galvoju angliškai ir mano tėvai kalba angliškai, bet dabar, kai su jais bendrauju, vis prašau, kad kalbėtų su manim lietuviškai. Labai sunku dar ir todėl, kad mano tėvai jau gimė Amerikoje ir jų lietuvių kalba nėra tobula. Ir jei Čikagoje lietuviai turi lietuviškų mokyklų, ansamblių ir kitokių organizacijų, tai ten, kur aš augau, nieko panašaus nebuvo. Bet mano tėvai tikrai labai stengėsi, kad kuo daugiau būtume tarp lietuvių, pavyzdžiui Naujuosius metus visad sutinkame su lietuviais Čikagoje, tai nerašyta šeimos taisyklė. Visada dalyvaujame dainų, šokių šventėse, per atostogas tėveliai mane siųsdavo į lietuviškas stovyklas. Bet nepaisant visko, lietuvybė yra mano širdyje ir kitaip negali būti. Ir pastaruoju metu vis labiau įsilieju į lietuvišką veiklą, į JAV lietuvių jaunimo sąjungą, o ir Vašingtone, kur dabar studijuoju, lietuvių kur kas daugiau nei Šiaurės Karolinoje.

Įsivaizduoji, kad kada nors, kai pati turėsi vaikų, jie lietuviškai kalbės ne blogiau nei tu?

Aš tikiuosi, kad jie kalbės geriau nei aš! Geriau nei aš dabar. Todėl, kad aš pagerinsiu savo kalbą. Ir norėčiau, kad mano vaikai ne tik kalbėtų lietuviškai, bet ir daug žinotų apie Lietuvą, mokėtų šokti tautinius šokius, suprastų, koks nuostabus mūsų kraštas. Ir dar žinau, kad gyvenant Lietuvoje galvos sukti dėl lietuvybės nereikia, nes tiesiog esi lietuvis, nereikia dėti papildomų pastangų, bet būnant išeivijoje reikia milžiniškų pastangų, kad nei pats, nei tavo vaikai neužmirštų savo kilmės. Ir norėčiau, kad ne tik mano vaikai būtų lietuviai, bet ir mano vyras būtų lietuvis. Nes jis geriau suprastų mane.

Ar tavo draugai amerikiečiai žino, kad esi lietuvių kilmės amerikietė?

Taip. Aš tuo didžiuojuosi ir tai yra tikras privalumas būti ne tik amerikiete, bet dar ir Amerikos lietuvaite. Nors mano draugams kartais keistokai atrodo, kodėl Naujuosius metus visad turiu sutikti su lietuviais, o ne su jais. Bet, kaip minėjau, Vašingtone viskas paprasčiau, nes ten daugiau lietuvių, ten ir mūsų ambasada. Be to, turiu ten vieną draugę iš Lietuvos, su kuria einame gerti kavos bei kalbame tik lietuviškai.

Jei jau pradėjome kalbėti apie Vašingtoną, turbūt turime pakalbėti ir apie Vyšnių žydėjimo festivalį, kuriame atstovavai Lietuvai. Jus ten vadino princesėmis, tad, manau, daugelis pamanys, kad vyko koks nors grožio konkursas. Tad gal paaiškintum, kas yra Vyšnių žydėjimo festivalis?

Tikrai ne grožio konkursas. Tai japonų diplomatinės atstovybės iniciatyva, kurios metu įvairių šalių merginos atlieka naudingus darbus visuomenei, supažindina vašingtoniečius, įvairias institucijas, senatorius ir diplomatinį korpusą su savo šalimis, dalyvauja priėmimuose, pasakoja apie savo kraštus. Merginos, kurios išrenkamos atstovauti savo šaliai, turi turėti gerą reputaciją. Mūsų buvo daugiau nei penkiasdešimt. Ši iniciatyva skirta tam, kad ir dalyvės, ir politikai, diplomatai, ir visa visuomenė geriau pažintų skirtingas kultūras ir jas priimtų.

Manai, kad Lietuvai gerai atstovavai?

Taip. Tikrai daug pasakojau apie Lietuvą ir visad su savim turėjau mažą žemėlapiuką, kad parodyčiau, kur ji yra. Nors, manau, kad aš Lietuvą suprantu kitaip nei žmonės, kurie čia užaugo. Bet pamenu, kad mano seneliai visad kalbėdavo apie tai, kad būtų gerai, jei Lietuva būtų laisva. O dabar ta laisvė yra, yra galimybė būti čia, būti lietuviu be baimės. Todėl per Vyšnių žydėjimo festivalį kalbėjau apie tai, ką aš žinau, ką man perdavė mano šeima.

Tavo senelis – žinomas Lietuvoje veikėjas Kazys Bobelis. O tu ar mėgsti „Bobelinę“?

Taip. Mano diedukas buvo urologas, o spanguolės – puikus vaistas nuo visokių urologinių ligų, o degtinė – geras dezinfekatorius. Tad toks derinys yra puikus. Tiesa, nežinau visos recepto istorijos, nes kai ją pradėjo gaminti, buvau dar maža. Bet vis dėlto pamenu, kad senelis visad mėgo degtinę su spanguolių sultimis, matyt, iš to ir atsirado „Bobelinė“...

Publikuota 2010 m. spalio 28 d. portale Tiesa.com.