Koks tas tikras lietuvis? (publikuota 2011 m. vasarį)

Yra toks internetinių portalų komentatorius-parazitas, pasivadinęs Tikrojo lietuvio vardu. Jis tiesiog nuolatos, susiradęs sau nepatinkantį straipsnį, užšiukšlina jį savo komentarais, visai neatitinkančiais temos. Tačiau ne apie jį, o apskritai apie tai, ką galima vadinti tikru lietuviu, šįkart noriu pasvarstyti.

Aną dieną pažįstama, jau nemažai metų gyvenanti tai vienoje, tai kitoje užsienio šalyje, pasiguodė, kad jos draugai Lietuvoje ją vadina prasta lietuve, esą jai nebūdingas nei niūrumas, nei pesimizmas, nei pavydas, o ir apskritai priekaištauja, ko ji nuolat išsišiepusi vaikštanti.

O mano bičiulis, gimęs ir užaugęs Australijoje, tačiau dabar apsigyvenęs Lietuvoje, netruko mūsų Tėvynės gyventojus sugrupuoti į dvi rūšis – susirūpinusius ir atsipūtusius. Pastarųjų jis prisipažino sutinkąs labai retai. Tai retai rūšiai priskyrė jis ir mane. Gal prisigerinti norėjo, pamaniau.

Dar vienas bičiulis danas sako, kad nuo rytų europietiškos išvaizdos aš niekaip nepabėgsiu (tarsi bandyčiau!), bet savo elgesiu esą visai netelpu į jo įsivaizduojamus lietuvės merginos rėmus.

Tačiau gal verta ir užsieniečiams, ir mums patiems pagalvoti, kad tas lietuviško žmogaus įvaizdis su laiku gerokai keičiasi ir jau pasikeitė. Kai Vilniaus gatvėse matau šiuolaikinius dvidešimtmečius, man jie nė velnio neatrodo panašūs į mane ar mano draugus prieš dešimtmetį. Vos prieš dešimtmetį. Jie drąsūs, besiklausantys muzikos ar žiūrintys filmus, kurių dažnai net nespėjo pamatyti jų kiek aptingę bendraamžiai Vakaruose, jie keisti, spalvoti, jie keliaujantys ir susipažįstantys su pasauliu bei jo žmonėmis.

O štai prieš man porai mėnesių išvykstant į Indiją viena pažįstama tarstelėjo: „Aš taip negalėčiau. Aš patriotė.“ Man net akys ant kaktos iššoko! Pagalvojau: „Ką bendro turi aštuonios ar devynios savaitės svečioje šalyje su savo Tėvynės išdavyste?“ Toji pažįstama paaiškino, kad, jei ji taip išvyktų, tai tiesiog nebesugebėtų grįžti. Todėl iš neva didelio patriotiškumo net nebando pajudėti iš Lietuvos. Savotiškas požiūris, pagalvojau.

Kita vertus, per savo darbą esu sutikusi ir tokių žmonių, kurių gyslomis netekėjo nė lašas lietuviško kraujo, o lietuviškus tautinius šokius jie trypė daug geriau nei aš net svajočiau sugebėti. Ir lietuviškai kalbėti jie mokėjo, ir gintariuką ant kaklo pasikabinę nešiojo. Nors vienas jų gyveno Urugvajuje, o kita – italų ir japonų palikuonė – Brazilijoje.

Bet, pamenu, kartą Frankfurto oro uoste sutikau merginą, kuri baisiai džiūgavo nebegyvenanti Lietuvoje ir pabrėžtinai akcentavo, kokia gera jai ir jos mamai yra naujoji Tėvynė Vokietija. Prisipažinsiu – visai nesąmoningai pajaučiau dėl to liūdesį.

Tad ir pati, pabėrusi čia keletą minčių ir pastebėjimų, neturiu atsakymo, koks tas tikrasis lietuvis ir ar į tokius galiu pretenduoti su savo gan laisvu požiūriu į išvykstančius, tačiau nusiminimu dėl tų, kurie nebenori nieko bendra su Lietuva turėti. Tačiau esu linkusi manyti, kad kiekvieną, norintį vienaip ar kitaip prisidėti prie Lietuvos kūrimo ar garsinimo, kiekvieną, savaip mylintį tą mažytę šalį, vertėtų laikyti savu.

Straipsnis publikuotas 2011 m. vasarį portale Tiesa.com.