Arabijos jūra kaip Baltijos

Argi nepanaši į Baltiją?

Man patinka kaip lūžta ta smėlio plutelė po pėdomis. Sunešta vėjo ir užpilta bangų ir vėl sunešiota vėjo. Traška maloniai pavakare. Ir šįvakar Arabijos jūra man panaši į mūsų Baltiją. Gal ženklas, kad pati nesuvokdama pasiilgau namų. O gal todėl, kad vėjuota, o dangus su debesiukais, ne toks skaidriai mėlynas. Ir bangos didelės. Ir saulė ne tokia kaitri. Gal todėl, kad smėlis nuo stipraus vėjo susibangavo ir išsipaišė ornamentais, pažįstamais iš Nidos ar Smiltynės pliažų.

Ir dar šiandien jūra išmetė Ganešos statulą, hinduistų dievybę. Pamaniau parsinešiu, šitoks laimikis pačios jūros dovanotas turi nešti sėkmę. Tačiau vietinių buvau instruktuota grąžinti tai kas jūros jūrai. Ganeša jon neatsitiktinai įkritęs, statulą žmonės nuplukdė į jūrą per vieną iš hinduistų švenčių. Nors ir jaučiuos šią pavakarę, kaip prie Baltijos, bet visgi turiu elgtis kaip prie Arabijos jūros. Tad grąžinu dramblį (Ganeša taip atrodo) ten kur jam esą priklauso būti. Teks pasikliauti savimi, o ne sėkmės talismanais. Nieko tokio, taip buvo iki šiol ir sekėsi visai neprastai. Negaliu skųstis.

Those Nepali guys and their foreign loves

Incredible things happen here in Goa

Incredible stories happen and make you think about morality standards, about how low human beings can go to reach their goals, how desperate Western girls are  and how, on the other hand, desperate Nepali man are .

Here is this 23 year old slim Nepali boy (I cannot call him man!) and here is his wife – 39 years old curvy (nicely said) lady. They look like a mother and son. They just got married. There is no Canadian embassy in Kathmandu, so they had to travel to Delhi to apply for spouse visa for him. As they already were in India they decided to visit Goa and have something like a honeymoon.

I was told by another Nepali who knows the just married guy, that he got married just to get to Canada. I guess having holidays in Goa is just something that comes as an extra, complimentary. A big expensive camera on his neck too.

I just don’t get how this lady doesn’t understand what is going on. Why does she believe it’s a true love story? She just needs to look at the mirror – she is not pretty, a bit fat and not young lady from a country which is considered as very wealthy. And her husband – young, not ugly, thin boy from a poor country.

 And somehow I think that this is even worse than prostitution. Prostitutes sell just sex, they charge for something which both sides understand just as some service. Client knows that he came for sex, not love. He knows that he is paying for it. Prostitute does the job.

And here this naïve woman believes that she gets love, a husband for all her life. And the guy not just makes love for money, he also pretends 24/7 that he loves her. And she doesn’t realize it’s just for money. In prostitution both involved parties understand what is going on. In this case – only one of them does. And selling feelings, not just sex, in my opinion, is a sad and cruel thing. Even if this is just the only (I don’t think so) way out of poverty.

Another guy, a bit older than the first one (around 30) is a real professional. He runs a resort in Goa. So he has a lot of opportunities to meet loads of Western girls. All could be almost fine – I mean there are plenty of men who change girls every week or weekend, like he does. As well as there are girls who do the same. And he has it very well – tourists come and leave all the time. BUT, he has a family back in Nepal – a wife and two kids. And as this is not enough, there are girls and women who he kind of has relations with, not just sex. And sometimes it even happens, that a couple of them visit his resort and of course him at the same time. But this doesn’t stop him. He even slept with an old lady just to get a German visa. She promised to help him and told to come to her room the same night. He did. And later in Germany he constantly fucked her. But not just her.

His cousin, a bit younger, but also with a family back in Nepal – two kids and a wife. But maybe this one is even worse than his big cousin, from whom he maybe got his first lessons. He managed to cheat not only his wife, but also his permanent girlfriend (lover)! He was also having a new girl every week. But this guy also met a very young girl from Germany, who came to Goa with her parents. And she fell in love with this Nepali Casanova. And even after she left they kept in touch. As a girlfriend and a boyfriend. But that did not stop him to fuck around. She managed to get an internship here in Goa, so now they are staying together and maybe he stopped double cheating. By the way, before coming here, his girlfriend went to Nepal, where she visited his family! How freaky is this – visiting your lover’s wife and kids.

P.s. The night I was writing this piece, the first guy left his wife sleeping alone in a room and decided it is better to sit with his Nepali fellows and tell them things about his life (improving for sure), including that this lady is already the 53^rd in his list (he had Nepali girls as well as girls from all over the world before).

Lietuviškas keliautojas prilygsta tik rusui

Man čia draugė papasakojo, kaip tik grįžusi iš viešnagės pas mane. Ir aš jai tą visą reziumavau taip – tai čia tau šliūkštelėjo lietuviškų srutų į snukį, kad nepamirštum iš kur esi ir kas ištikro tave supa.

O buvo taip. Finnair skrydis iš Delio į Helsinkį vėlavo išskristi, nes jau sulaipinus keleivius viena jų labai prastai pasijuto ir teko ją gabenti į ligoninę. Bet suomiai žino kaip skraidyt ir visą tą skraidymą organizuoti. Tai jie tuoj paaiškino, kad kol kas nežino kaip čia viskas bus, bet likus valandai iki skrydžio pabaigos visiems bus pranešta, kas nutiks su jų skrydžiais iš Helsinkio. Kaip tarė, taip padarė. Buvo pranešta, kad dalis skrendančiųjų į Vilnių galės tai padaryti dar tą patį vakarą per Varšuvą, o kitiems teks laukti rytojaus. Visiems buvo nurodyta eiti į Transfer desk, kur viskas bus paaiškinta. Bet gaujelė lietuvių tik ėmė siusti. Mano draugė nurėpliojusi iki to stalo dar pabandė savo laimę gražiai paprašydama ir ją tą patį vakarą į Lietuvą parskraidinti, bet kai pabandymas nepavyko, labai nesupyko ir mėgavosi keliautojo potyriais – oro linijų suteiktu gražiu viešbučio kambariu ir vakariene. Bet kiti tautiečiai taip ramiai į šitą neatsinešė ir piktinosi viskuo kas tik jų paršgalvėms daėjo. Pavyzdžiui, tie, kurie gavo bilietus tą patį vakarą skrydžiams į Vilnių per Varšuvą buvo nepatenkinti „KODĖL PER VARŠUVĄ?!“ arba „KODĖL ANT BILIETO NURODYTA, KAD VILNIUJE BŪSIME TIK KITĄ DIENĄ“, o suomė kantriai aiškino, kad štai leidžiatės pusvalandį po vidurnakčio, tai jau bus kita diena ir pan.

O ir likę nakvoti Helsinkyje jautėsi labai nuskriausti apgyvendinti gerame viešbutyje ir gavę švedišką vakarienę. Matai, kaip baisu, net aptarnauti negali, patiems tenka maistą į lėkštę įsidėt. Ir vakarieniaut, žinoma, jie atėjo visu būriu, nes tokie išgamos debilavoti po vieną nevaikšto, tik būriais, ne veltui ir į Indiją keliavo tik su turistine grupe.

Tad toji mano draugė, keliavusi viena, jiems tapo tiesiog pramoga/egzotika/erotika. Kaip čia taip, kitaip, kažkaip neteisingai, ne kaip visi žmonės.

Pirmiausia jie sužinoję, kad mano draugė buvo Goa suskubo pasiteirauti: O ką ten matėte? Na, ji pernelyg daug nematė, tiesiog ilsėjosi, pramogavo, tai taip ir pasakė. Debilavotojų tai nepatenkino, tad jie tučtuojau ėmė žerti kaip jie matė tą aną trečią ir ketvirtą. Ir apklausa tęsėsi. Gaujai parūpo sužinoti ar viešbutyje, kuriame ji gyveno būna kokia nors PROGRAMA? Kas čia dabar per nesąmonių šou? Nu grynai tokiems, kurie už save net pagalvot negali ir tik į Cicino stiliaus plunksnuotas šokėjas ėsdami kokį labiausiai į kotletą panašų vietinį daiktą (nes neduok die kažką kitoniško paragausi) vėpsot sugeba. Mano draugė kantriai paaiškina, kad ji buvo apsistojusi tokioje vietoje kur tik bambukiniai namukai ir paplūdimio restoranas, o su savimi užsiimi pats, jokių programų nėra.

Apklausa tęsėsi. Kaip be klausimo: Kiek kainavo??? Ir tada kirto iš peties ir pareikalavo paaiškinimo: Kuo gi pliažas Goa skiriasi nuo Egipto ar Turkijos pliažų, suprask kam ten trenktis, jei yra arčiau. Mano draugė į šį klausimą atsakyti nebesugebėjo. Buvo nuginkluota tiesiog. Ir tada jai buvo tėkštas galutinis srutų pliūpsnis: Mes čia pakalbėjome, kad jei pora savaičių tik pliaže buvote, tai labai neįdegusi atrodote!

Kieno koks sumautas reikalas matuoti kažkieno įdegį?

Va su tokiais keliautojais susidūręs supranti, kad mums dar jūrios marios ir bei gi šviesmečiai iki tokių, su kuriais susiduriu čia – pagyvenę ponai ir ponios iš olandijų, graikijų ir kitur, jau tikrai ne patys mitriausi, bet labai inteligentiški ir visai nesibodintys keliauti vieni! Nes žino kaip tai daroma, nes moka kalbėti angliškai, nes keliavo visą gyvenimą. Todėl jie žiemas leidžia Goa, Tailande ir dar visur kur tik sugalvoja pasišildyti senus kaulus už pigiau. Bet jie yra mandagūs ir protingi, jie žino, kad norint kažką gauti, skandalu geriau nepradėti.

O mūsiškiai nori aplėkti kuo daugiau lankytinų objektų per kuo trumpesnį laiką, tarsi tai kokios varžybos. Ir beveik garantuoju, kad šitie dalbajobai, su kuriais mano draugei teko nelaimė dalintis skrydžiu, grįžę apie Indiją nieko gero nepasakys, jau matau jų tekstus: Ten vien šiukšlės, skurdas, žmonės durni, o maistas toks, kad neįanoma valgyti. Jiems niekur nėra gerai, niekur nėra įdomu, išskyrus jų pačių butą Fabijoniškėse ar Šeškinėje. Jiems comfort zone palikimas yra tragedija.

Todėl per šitokius keliauninkus, keliautojų reitinge mes tampame palyginami tik su rusais. Esame blankios rusų keliautojų kopijos.

My great girls

I have a friend. She is funny and friendly. She can have a conversation almost with everybody and almost about everything. She likes going out and drinking vine. She likes dancing and laughing. She is blond. Maybe not the prettiest girl in a world, but definitely not the ugliest too. She likes skirts and dresses and sexy underwear. She loves sex. She loves cooking and is very good at it. She likes high heels. She has a job. She likes traveling. She likes chocolate and coffee. She likes theater and concerts, cinema too. She drives a car. She likes meeting people. She doesn’t leave home without spraying a little bit of perfume on herself. She is 29. She rents a flat in an old town of one of the coziest European capitals. She is single.

I also have another friend. She is very hard working. She has a great sense of humor. Prefers to listen not to talk, but is not one of those girls, who just sits and says no word. She is very smart. She writes very well. She knows how to make money. She is in love with traveling. She has her own flat! She is very photogenic. She cares a lot about all those in need. She likes India. She is a very devoted friend. She doesn’t smoke. She does charity. She likes theater, cinema and photography. She likes reading books. She is crazy about shoes. She likes garlic. She likes chips. She likes Brussels. Also Internet shops. She is very responsible. She is 30. She is single.     

Nerekomenduoju „Jaltos“

Iki tol ne kažkiek man ten teko lankytis, bet kai su Akvile, mano puikia drauge, nusprendėme ten švesti savo jungtinį tridešimtmetį, apsilankėme tam, kad susitiktume su „jaltiečiais“ ir aptartume būsimo vakarėlio detales. Viskas atrodė turėtų būti puiku, su mumis kalbėjusi mergina atrodė suprantanti ir išmananti savo darbą. Tiesa, atsisveikinant ji pasakė, kad tai jos priešpaskutinė darbo „Jaltoje“ diena. Bet patikino, kad viskas bus gerai ir gimtadienį turėsime tokį, kokio norime.

Tačiau jos pažadėto maisto meniu pasiūlymo taip ir nesulaukėme, o kai visgi prisibeldėme prie „Jaltos“ savininko Augustino, jis irgi pažadėjo, kad viskas eisis kaip iš pypkės, meniu pasiūlymą atsiuntė ir net pažadėjo suorganizuoti DJ pagal mūsų pageidaujamo laikmečio muzikos stilių. Tiesa, paskui Augustinas irgi dingo iš akiračio ir bendrauti su mumis ėmė viena iš barmenių. Na, bet tokia žmonių kaita mūsų neišgąsdino ir patenkintos laukėme lapkričio 12-osios, šeštadienio, vakaro. Berods dar išvakarėse ar pora dienų prieš gavome laiškelį su klausimu ką mūsų svečiai pageidaus gerti, kad restoranas turėtų pakankamai pageidaujamų gėrimų atsargų. Išvardijau: degtinę, vyną bei alų.

Į „Jaltą“ mudvi su Akvile buvome sutarusios ateiti pusvalandžiu anksčiau nei mūsų svečiai, tiesiog užmesti akį kaip viskas paruošta ir laukti visų pasirodančių su gėlėmis ir dovanomisJ.

Pirmoji atvažiavau aš. Ir rankos nusviro kai mums pažadėtoje nuošalesnėje salytėje pamačiau sau ramiai vakarieniaujančių ir kažką švenčiančių vyresnių žmonių būrelį su vaikais ir anūkais, o mūsų šventės pasiruošimo ženklų nė viename restorane kampe nė su žiburiu negalėjau rasti. Paklausiau „Jaltos“ merginų gal visai pamiršo, kad rezervavomės pas juos šventimą su stalais, maistais ir gėrimais, net didžėjum!

Jos ramiausiai atsakė, kad ne, be jokio rūpesčio veide bei jokio entuziazmo neparodė nuraminti mano susirūpinimą. Toliau sau slankiojo, bendravo su kitais klientais ir pernelyg nesuko galvos dėl manęs, susirūpinusios solenziantės apsitaisiusios devintojo dešimtmečio stilumi. Dar pasakė, kad gi va jokios bėdos, tilpsime su tais pagyvenusiais šventėjais toje pat patalpoje, nors buvo akivaidzu, kad mūsų daugiau nei 20 žmonių ten niekaip neįsipaišys. O mūsų svečių skaičius „Jaltai“ buvo žinomas nuo pat pradžių.

Paskambinau Akvilei apšviesti kas darosi mūsų išsvajotam gimtadieniui, ji atvykusi buvo daug piktesnė nei aš (visgi direktorės statustas įpareigojaJ!). Bet ir ji neišdėjo plaukiojančio personalo į šuns dienas. Tad merginos tarsi nusprendusios, kad per ramiai reaguojam pateikė dar vieną siurprizą, pareikšdamos, kad balto vyno turi gal butelį ar pusantro. Tai kam po šimts pypkių apskritai klausti kokius gėrimus gers mūsų svečiai ir paskui beveik visai neturėt jokių atsargų. Vyno paskui atsirado. Jau vakaro eigoje paaiškėjo, kad ir degtinės „Jaltoje“ nėra. Išgėrus vieną butelį, daugiau nebuvo nė vieno pilno, tik vienas nugertas, kurį šiaip ne taip sutarėme, kad supiltų į grafiną ir duotų mums (ir tik nepradėkit man aiškinti, kad mūsų svečiai latrai paskutiniai, jei tiek visko išgert sugebėjo, kad restoranas net pritrūko!). Bet entuziazmo nebuvo, jokių atsiprašau juolab. Tik veidai bylojantys: sugadinote mums puikų šeštadienio vakarą ir reikėjo jums čia sugalvot tuos savo sušiktus tridešimtmečius švęsti.

Taigi kažkaip susivokusios, kad mūsų į tą kampą šalia pensininkų baliaus nesugrūs, paprašė kelių pagrindinėje salėje sėdėjusių žmonių persėsti ir mums ėmė ruošti vietą ten. Bėda su ta vieta ta, kad minkštasuoliai išdėstyti U forma, o viduryje dar pastatė mūsų vaišių stalą. O tai reiškė, kad žmonės atsisėdę ant minkštasuolių už stalo praktiškai iš ten išlįsti negalėjo, o ir apskritai bendrauti visi daugiau mažiau galėjo tik su greta sėdinčiais.

Aišku, mūsų svečiai ėmė rinktis, kai stalo ruošimas dar nebuvo nė įpusėjęs. Vienintelis geras dalykas, kad užkandžius paruošė daugiau mažiau laiku ir nereikėjo jų laukti kelias valandas kaip didžėjaus.

Taip taip, didžėjus buvo pažadėtas nuo vakarėlio pradžios, bet vėlavo bent tris valandas. Apie tai kokią muziką grojo patylėsiu, nes gal nesusigaudžiau tiesiog, kad tai buvo žadėtasis devintojo dešimtmečio funkas, anokia iš manęs melomanė.

Bet abi „Jaltos“ merginos aplink mus tą vakarą tikrai nešokinėjo, situacija labiau panašėjo į tai, kad mes esame penkta koja šuniui, su savo prašymais tik trukdantys bendrauti su nuolatiniais klientais/draugeliais. Plepėti, gerti, rūkyti su jais. Ir, neslėpsiu įtarimo, turbūt ką nors vartoti – rūkyti, šniaukti ar dar kuris biesas. Juk ne veltui viena merginų pasiteiravo vieno mūsų svečio išėjusio laukan parūkyti ar jis kartais neturys kokaino. O ir tas jų apsiblausimas ir slankiojimas kažkoks keistokai atrodė.

Pagaliau su mumis niekas neatsisveikino, nepaklausė ar viskas tiko, patiko. O kam? Juk ir taip aišku, kad mes negrįšime į „Jaltą“ ir kitiems to nerekomenduosime daryti.

Kai svajonės virsta realybe (publikuota savaitraštyje Tiesa 2010 m. spalį)

Tarp Bradfordo universiteto absolventų - ir mano brolis

Pamenu prieš kokius penkiolika metų būdama paauglė mėgdavau skaityti „Panelės“ žurnalo vyriausios redaktorės Jurgos Baltrukonytės redakcinius straipsniukas. Ji taip visad jaukiai ir teisingai sudėliodavo žodžius ir pataikydavo į mano paauglišką galvelę. Tuomet atrodydavo, kad Jurgos mintys suguldytos labai lengvai, vienu įkvėpimu surašytos. Dabar suprantu, kad greičiausiai klydau. Tai kas labai lengvai skaitosi, dažnai nebūna lengvai parašyta. Kaip sako teatro aktoriai – suvaidinti komediją, iš kurios visi juoktųsi, dažnai yra sunkiau nei sugraudinti žiūrovus. Nors nebūtinai. Dar kartais būna taip, kad rašosi lengvai, bet būna išnešiota ir išjausta bei išgalvota ilgai. O nutinka ir taip, kad sėdi ir rašai pernelyg nesukdamas galvos ir pavyksta puikiai.

Tuomet kai skaičiau tuos Jurgos rašymus „Panelėje“ net neįtariau, kad ji jau seniai išaugusi iš panelių amžiaus, nors ir dabar būtų sunku nuspėti, kad žurnalą paauglėms redaguoja moteris turinti sūnų tinkantį toms jaunoms panelėms į kavalierius.

Tada dar daug ko neįtariau. Gal net ir to, kad praėjus kažkiek laiko pati bandysiu rašyti kreipimąsi į skaitytojus. Arba, kad studijos užsienyje atrodys toks pat normalus dalykas kaip ir kelionė aplankyti draugės Londone. Nes tada vienas berniukas iš mūsų mokyklos buvo išvykęs pasimokyti į mokyklą Danijoje ir tai atrodė kaip didžiausias stebuklas. Turbūt apie tai net mūsų miesto laikraščiai rašė.

Prieš kokius šešerius metus nukulniavau į Britų tarybą Vilniuje, norėjau parengti interviu apie galimybę studijuoti Jungtinėje Karalystėje. Net tada tai vis dar buvo retenybė. Pasikalbėjome, parašiau ir papasakojau broliui, tuomet vienuoliktokui. Dar tarstelėjau: Pabandyk ir tu. Po metų jis toks  dar visai viščiukas, nė karto neskridęs lėktuvu ir apskritai toliausiai buvęs turbūt Latvijoje vienas pats išskrido į Jungtinę Karalystę studijuoti Bradfordo universitete. Po trijų metų visa šeima skridome sveikinti jo bakalauro diplomo gavimo proga. Dabar jis jau studijuoja Danijoje, bus rinkodaros magistrantas. O šiam semestrui pagal mainų programą išvyko pasimokyti į Indiją. Pasakodama šitai tik noriu pasakyti, kad tai kas dar visai neseniai atrodė sunkiai pasiekiama svajonė, tik kažkas tokio kas nutinka vaikams iš turtingų šeimų arba tiems, kurie yra begalo talentingi, dabar yra įmanoma daugeliui, jei ir ne visiems.

Ir nors neseniai teko dalyvauti radijo laidoje, kur Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių reikalų departamento vadovas Arvydas Daunoravičius sakė, kad suskaičiuoti ir surašyti kiek užsienyje mokosi mūsų šalies studentų nėra įmanoma, pati iš savo patirties per savo mažąjį broliuką (nedovanos jis man, kad taip saldžiai pavadinau) žinau, kad tų mūsiškių užsienio universitetuose yra daug ir vis daugėja. Pamenu, kai pirmais brolio studijų metais lankiausi Bradforde lietuvaičių ten mokėsi vos keletas, o vėliau kasmet jų skaičius augo geometrinės progresijos principu. O štai Danijoje pati mačiau lietuviškai jau kalbantį estą, nes jis gyvena bendrabučio korpuse, kur vien lietuviai. Aarhuse, antrame pagal dydį Danijos mieste, lietuvių studentų, ko gero, tikrai koks šimtas. Ir jei pavyksta suskaičiuoti beigi surašyti studentus Lietuvos aukštosiose mokyklose, turėtų būti galimybė tai padaryti ir svetur (bent jau ES šalyse). Nes pačios aukštosios mokyklos tokius sąrašus veda ir savo studentus susiskaičiuoja bei surūšiuoja. Ir būtų gerai, kad ryšiai su tais studentais nenutrūktų, net jei ateityje jie ir neketintų grįžti į Tėvynę. Apie to naudą tiek Lietuvai, tiek patiems žmonėms šįkart nerašysiu, bet, manau, skaitytojai mūsų nuovokūs ir patys tą supranta.

Ir, tiesa, nesu iš tų, kurie Lietuvos jaunuolių išvykimą studijuoti svetur laiko didžiausia jų pačių ir mūsų šalies tragedija. Manau, kad gyvename gražiame pasaulyje ir jo suteikiamos galimybės turi būti pasiekiamos ir mūsų tautos atstovams. Žuvys ieško kur giliau, o žmonės – kur geriau. Tegul mūsų jaunimas gauna galimybę gauti geriausią išsilavinimą ir nesvarbu kur. Gal kada nors ir Lietuvoje.

Publikuota 2010 m. spalio 6 d. savaitraštyje Tiesa.

Vienybė težydi! (publikuota 2010 m. rugsėjį)

Ray Vyšniausko nuotr.

Naujienų portale Tiesa.com jau sneokai nebedirbu, bet ištraukiau šį tekstą publikuotą beveik prieš metus artėjančio Eurobasket2011 proga. Gal praėjusių metų pasaulio čempionato bronza ir vienybė duos paspirtį šių metų pergalėms.

  

Aš myliu krepšinį. Ir turbūt devyni iš dešimties skaitančių šias eilutes irgi šią sporto šaką, lietuviams labiau religiją, myli. Ir daugelis lietuvių gerai išmano krepšinio taisykles, pažįsta žaidėjus, komandas ir nepadarytų gėdos net pokalbyje su kokiu nors rimtu krepšinio specialistu iš užatlantės. Ir mūsų krepšinio sirgalius visi giria, visokie užsieniniai laikraščiai apie juos rašo, sako tokie ryškūs, spalvingi, pasiruošę ir draugiški bei linksmi į Turkijoje vykusį Pasaulio vyrų krepšinio čempionatą buvo atgužėję. Ir mes tuo džiaugiamės, dalinamės savo facebookuose ir twitteriuose nuorodomis ir filmukais apie mūsų krepšininkus ir apie mūsų krepšinio sirgalius. Ir dvi savaites Lietuvoje ir tarp svetur gyvenančių tautiečių galėjai justi tą tikrą, nesumeluotą patriotiškumo jausmą, augantį su kiekviena mūsų komandos pergale Turkijoje. Tokį, kokiu, turbūt negali pasigirti nei amerikiečiai, nei kitos šalys, kurių komandos kovėsi šiame čempionate. Nes lietuviai moka būti patriotais, moka susivienyti, kai to reikia, nors kasdienybėje ir džiūgauja dėl degančio kaimyno namo. Lietuviai moka skanduoti savo šalies vardą, moka stoti ginti savo laisvės prieš tankus plikomis rankomis, kaip savo amerikiečiams mokiniams pasakoja mūsų šio numerio interviu herojė Giedrė.

Ir tos vienybės dvasios pastaruoju metu Lietuvoje, o ir svetur, kur esama lietuvių bent kiek daugiau, labai trūko. Pasidalinome į išvykusius ir likusius, į tuos, kurie už Kedį bei tuos, kurie prieš, į tuos, kurie už Kubilių ir tuos, kurie prieš jį ir jo Vyriausybę, į tuos, kuriems patinka vamzdžiu praminta skulptūra prie Neries Vilniuje ir į tuos, kurie, jei tik galėtų, jau šiandien šoktų į buldozerį ir ją nuverstų. O kai dar visus mažiau ar daugiau prislėgė ekonominiai sunkumai, tai jau visai nebematėme šviesos tunelio gale. Net ir viltį teikę „Inculto“ vyrukai „Eurovizijoje“ aukštumų nepasiekė ir dangaus virš Tėvynės neprašviesino.

Tačiau visai vilčių prieš čempionatą neteikę mūsų krepšininkai ėmė ir atnešė mums tą taip reikalingą spindulėlį, nušvietusį visą šalį ir pasiekusį net tuos, kurie taip toli nuo jos, bet su lietuviška liepsnele širdy.

Ir patys jaunieji (vyriausias ten Artūras Javtokas, kapitonas, kuriam gi tik  30 metų) nustebo sekmadienio vakarą nusileidę Lietuvoje ir minios sutikti Vilniaus Rotušės aikštėje. Nustebo, išgirdę skanduojant savo vardus, „ačiū ačiū“ ir „Lietuva Lietuva“. Ir stebėjosi antradienį kostiumuoti važinėdami iš Prezidentūros į Vyriausybę, o iš ten į Seimą, kur jiems rankas norėjo spausti visi ir vadino vienybės pavyzdžiu. O krepšininkai tik trūkčiojo pečiais ir sakė, kad jaučiasi, kaip aukso medalius gavę ir, kad Vyriausybės skirtų premijų dydis niekaip nebūtų pakeitęs jų noro žaisti nacionalinėje komandoje, nes ne pinigai kaunantis už savo šalį svarbiausia. 

O retai besišypsantis vyriausiais mūsų rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra su ašaromis akyse iškart po bronzinės pergalės prieš serbus pasakė aukso (taip taip) vertus žodžius „jei tai ką padarė vyrai padėjo suvienyti mūsų tautą, tuos tris milijonus bent porai savaičių, tai yra didžiausias pasiekimas. Ir, jeigu mes galėtume pasinaudoti tuo duotu impulsu, pasinaudoti tų vyrų dvasia ir kitose gyvenimo srityse, mūsų šalis eitų į priekį.“ O jau kiek atsigavęs nuo jaudulio lankydamasis Seime parlamentarams ir, beje, pats sau, palinkėjo būti tokiais, kaip jo vadovaujama komanda. Teisingai prezidentės Dalios Grybauskaitės apibūdintai – jaunai ir nesugadintai, kupinai noro garsinti valstybę ir už ją kovoti.

Įdomu, kad prieš pradėdama rašyti šį tekstą su jumis, mielieji skaitytojai, ketinau dalintis mintimis apie incidentus vykusius Londono „Sports Cafe“ lietuviams susirinkus stebėti Lietuvos rungtynių su JAV. Tačiau pirštai patys bėgiojo po kompiuterio klaviatūrą taip kaip jiems norėjosi ir nugalėjo žiniasklaidos taisyklę, kad tik bloga žinia žurnalistams yra gera žinia. Tokių malonių vienybės ir patriotiškumo jausmų tegul neužgožia niekas. O kam visgi įdomu sužinoti daugiau apie tas kvailystes, kurias krėtė tautiečiai tą vienintelį vakarą, kai rinktinė pralaimėjo, užsukite į mūsų portalą www.tiesa.com. Ten visko telpa daugiau nei į laikraščio puslapius.

Su pergale, su auksu mums spindinčia bronza!

Publikuota 2010 m. rugsėjo 17 d. portale Tiesa.com.