Kai svajonės virsta realybe (publikuota savaitraštyje Tiesa 2010 m. spalį)

Tarp Bradfordo universiteto absolventų - ir mano brolis

Pamenu prieš kokius penkiolika metų būdama paauglė mėgdavau skaityti „Panelės“ žurnalo vyriausios redaktorės Jurgos Baltrukonytės redakcinius straipsniukas. Ji taip visad jaukiai ir teisingai sudėliodavo žodžius ir pataikydavo į mano paauglišką galvelę. Tuomet atrodydavo, kad Jurgos mintys suguldytos labai lengvai, vienu įkvėpimu surašytos. Dabar suprantu, kad greičiausiai klydau. Tai kas labai lengvai skaitosi, dažnai nebūna lengvai parašyta. Kaip sako teatro aktoriai – suvaidinti komediją, iš kurios visi juoktųsi, dažnai yra sunkiau nei sugraudinti žiūrovus. Nors nebūtinai. Dar kartais būna taip, kad rašosi lengvai, bet būna išnešiota ir išjausta bei išgalvota ilgai. O nutinka ir taip, kad sėdi ir rašai pernelyg nesukdamas galvos ir pavyksta puikiai.

Tuomet kai skaičiau tuos Jurgos rašymus „Panelėje“ net neįtariau, kad ji jau seniai išaugusi iš panelių amžiaus, nors ir dabar būtų sunku nuspėti, kad žurnalą paauglėms redaguoja moteris turinti sūnų tinkantį toms jaunoms panelėms į kavalierius.

Tada dar daug ko neįtariau. Gal net ir to, kad praėjus kažkiek laiko pati bandysiu rašyti kreipimąsi į skaitytojus. Arba, kad studijos užsienyje atrodys toks pat normalus dalykas kaip ir kelionė aplankyti draugės Londone. Nes tada vienas berniukas iš mūsų mokyklos buvo išvykęs pasimokyti į mokyklą Danijoje ir tai atrodė kaip didžiausias stebuklas. Turbūt apie tai net mūsų miesto laikraščiai rašė.

Prieš kokius šešerius metus nukulniavau į Britų tarybą Vilniuje, norėjau parengti interviu apie galimybę studijuoti Jungtinėje Karalystėje. Net tada tai vis dar buvo retenybė. Pasikalbėjome, parašiau ir papasakojau broliui, tuomet vienuoliktokui. Dar tarstelėjau: Pabandyk ir tu. Po metų jis toks  dar visai viščiukas, nė karto neskridęs lėktuvu ir apskritai toliausiai buvęs turbūt Latvijoje vienas pats išskrido į Jungtinę Karalystę studijuoti Bradfordo universitete. Po trijų metų visa šeima skridome sveikinti jo bakalauro diplomo gavimo proga. Dabar jis jau studijuoja Danijoje, bus rinkodaros magistrantas. O šiam semestrui pagal mainų programą išvyko pasimokyti į Indiją. Pasakodama šitai tik noriu pasakyti, kad tai kas dar visai neseniai atrodė sunkiai pasiekiama svajonė, tik kažkas tokio kas nutinka vaikams iš turtingų šeimų arba tiems, kurie yra begalo talentingi, dabar yra įmanoma daugeliui, jei ir ne visiems.

Ir nors neseniai teko dalyvauti radijo laidoje, kur Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių reikalų departamento vadovas Arvydas Daunoravičius sakė, kad suskaičiuoti ir surašyti kiek užsienyje mokosi mūsų šalies studentų nėra įmanoma, pati iš savo patirties per savo mažąjį broliuką (nedovanos jis man, kad taip saldžiai pavadinau) žinau, kad tų mūsiškių užsienio universitetuose yra daug ir vis daugėja. Pamenu, kai pirmais brolio studijų metais lankiausi Bradforde lietuvaičių ten mokėsi vos keletas, o vėliau kasmet jų skaičius augo geometrinės progresijos principu. O štai Danijoje pati mačiau lietuviškai jau kalbantį estą, nes jis gyvena bendrabučio korpuse, kur vien lietuviai. Aarhuse, antrame pagal dydį Danijos mieste, lietuvių studentų, ko gero, tikrai koks šimtas. Ir jei pavyksta suskaičiuoti beigi surašyti studentus Lietuvos aukštosiose mokyklose, turėtų būti galimybė tai padaryti ir svetur (bent jau ES šalyse). Nes pačios aukštosios mokyklos tokius sąrašus veda ir savo studentus susiskaičiuoja bei surūšiuoja. Ir būtų gerai, kad ryšiai su tais studentais nenutrūktų, net jei ateityje jie ir neketintų grįžti į Tėvynę. Apie to naudą tiek Lietuvai, tiek patiems žmonėms šįkart nerašysiu, bet, manau, skaitytojai mūsų nuovokūs ir patys tą supranta.

Ir, tiesa, nesu iš tų, kurie Lietuvos jaunuolių išvykimą studijuoti svetur laiko didžiausia jų pačių ir mūsų šalies tragedija. Manau, kad gyvename gražiame pasaulyje ir jo suteikiamos galimybės turi būti pasiekiamos ir mūsų tautos atstovams. Žuvys ieško kur giliau, o žmonės – kur geriau. Tegul mūsų jaunimas gauna galimybę gauti geriausią išsilavinimą ir nesvarbu kur. Gal kada nors ir Lietuvoje.

Publikuota 2010 m. spalio 6 d. savaitraštyje Tiesa.

Vienybė težydi! (publikuota 2010 m. rugsėjį)

Ray Vyšniausko nuotr.

Naujienų portale Tiesa.com jau sneokai nebedirbu, bet ištraukiau šį tekstą publikuotą beveik prieš metus artėjančio Eurobasket2011 proga. Gal praėjusių metų pasaulio čempionato bronza ir vienybė duos paspirtį šių metų pergalėms.

  

Aš myliu krepšinį. Ir turbūt devyni iš dešimties skaitančių šias eilutes irgi šią sporto šaką, lietuviams labiau religiją, myli. Ir daugelis lietuvių gerai išmano krepšinio taisykles, pažįsta žaidėjus, komandas ir nepadarytų gėdos net pokalbyje su kokiu nors rimtu krepšinio specialistu iš užatlantės. Ir mūsų krepšinio sirgalius visi giria, visokie užsieniniai laikraščiai apie juos rašo, sako tokie ryškūs, spalvingi, pasiruošę ir draugiški bei linksmi į Turkijoje vykusį Pasaulio vyrų krepšinio čempionatą buvo atgužėję. Ir mes tuo džiaugiamės, dalinamės savo facebookuose ir twitteriuose nuorodomis ir filmukais apie mūsų krepšininkus ir apie mūsų krepšinio sirgalius. Ir dvi savaites Lietuvoje ir tarp svetur gyvenančių tautiečių galėjai justi tą tikrą, nesumeluotą patriotiškumo jausmą, augantį su kiekviena mūsų komandos pergale Turkijoje. Tokį, kokiu, turbūt negali pasigirti nei amerikiečiai, nei kitos šalys, kurių komandos kovėsi šiame čempionate. Nes lietuviai moka būti patriotais, moka susivienyti, kai to reikia, nors kasdienybėje ir džiūgauja dėl degančio kaimyno namo. Lietuviai moka skanduoti savo šalies vardą, moka stoti ginti savo laisvės prieš tankus plikomis rankomis, kaip savo amerikiečiams mokiniams pasakoja mūsų šio numerio interviu herojė Giedrė.

Ir tos vienybės dvasios pastaruoju metu Lietuvoje, o ir svetur, kur esama lietuvių bent kiek daugiau, labai trūko. Pasidalinome į išvykusius ir likusius, į tuos, kurie už Kedį bei tuos, kurie prieš, į tuos, kurie už Kubilių ir tuos, kurie prieš jį ir jo Vyriausybę, į tuos, kuriems patinka vamzdžiu praminta skulptūra prie Neries Vilniuje ir į tuos, kurie, jei tik galėtų, jau šiandien šoktų į buldozerį ir ją nuverstų. O kai dar visus mažiau ar daugiau prislėgė ekonominiai sunkumai, tai jau visai nebematėme šviesos tunelio gale. Net ir viltį teikę „Inculto“ vyrukai „Eurovizijoje“ aukštumų nepasiekė ir dangaus virš Tėvynės neprašviesino.

Tačiau visai vilčių prieš čempionatą neteikę mūsų krepšininkai ėmė ir atnešė mums tą taip reikalingą spindulėlį, nušvietusį visą šalį ir pasiekusį net tuos, kurie taip toli nuo jos, bet su lietuviška liepsnele širdy.

Ir patys jaunieji (vyriausias ten Artūras Javtokas, kapitonas, kuriam gi tik  30 metų) nustebo sekmadienio vakarą nusileidę Lietuvoje ir minios sutikti Vilniaus Rotušės aikštėje. Nustebo, išgirdę skanduojant savo vardus, „ačiū ačiū“ ir „Lietuva Lietuva“. Ir stebėjosi antradienį kostiumuoti važinėdami iš Prezidentūros į Vyriausybę, o iš ten į Seimą, kur jiems rankas norėjo spausti visi ir vadino vienybės pavyzdžiu. O krepšininkai tik trūkčiojo pečiais ir sakė, kad jaučiasi, kaip aukso medalius gavę ir, kad Vyriausybės skirtų premijų dydis niekaip nebūtų pakeitęs jų noro žaisti nacionalinėje komandoje, nes ne pinigai kaunantis už savo šalį svarbiausia. 

O retai besišypsantis vyriausiais mūsų rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra su ašaromis akyse iškart po bronzinės pergalės prieš serbus pasakė aukso (taip taip) vertus žodžius „jei tai ką padarė vyrai padėjo suvienyti mūsų tautą, tuos tris milijonus bent porai savaičių, tai yra didžiausias pasiekimas. Ir, jeigu mes galėtume pasinaudoti tuo duotu impulsu, pasinaudoti tų vyrų dvasia ir kitose gyvenimo srityse, mūsų šalis eitų į priekį.“ O jau kiek atsigavęs nuo jaudulio lankydamasis Seime parlamentarams ir, beje, pats sau, palinkėjo būti tokiais, kaip jo vadovaujama komanda. Teisingai prezidentės Dalios Grybauskaitės apibūdintai – jaunai ir nesugadintai, kupinai noro garsinti valstybę ir už ją kovoti.

Įdomu, kad prieš pradėdama rašyti šį tekstą su jumis, mielieji skaitytojai, ketinau dalintis mintimis apie incidentus vykusius Londono „Sports Cafe“ lietuviams susirinkus stebėti Lietuvos rungtynių su JAV. Tačiau pirštai patys bėgiojo po kompiuterio klaviatūrą taip kaip jiems norėjosi ir nugalėjo žiniasklaidos taisyklę, kad tik bloga žinia žurnalistams yra gera žinia. Tokių malonių vienybės ir patriotiškumo jausmų tegul neužgožia niekas. O kam visgi įdomu sužinoti daugiau apie tas kvailystes, kurias krėtė tautiečiai tą vienintelį vakarą, kai rinktinė pralaimėjo, užsukite į mūsų portalą www.tiesa.com. Ten visko telpa daugiau nei į laikraščio puslapius.

Su pergale, su auksu mums spindinčia bronza!

Publikuota 2010 m. rugsėjo 17 d. portale Tiesa.com.

My places in Vilnius

Vilnius from Užupis gimnasium hill

Sometimes I work with colleagues from abroad, they just need some local help here. And all of them always say – we did not imagine that Vilnius is such a pretty city. Why am I talking about their opinion, not about regular tourists who come here – because they are coming here prepared, they already chose to come to Vilnius and they expect to see what they see. And journalists (in my case, but it could be business people etc. in other cases) come here for work – to do reportage about gun smuggling, emigration, The Schengen Area etc. and don’t expect anything from our city. And usually they are surprised in a very positive way.

I wasn’t born in Vilnius and I don’t call myself a true Vilnius resident, I live here just for one decade. But I love this city, especially its old town. And I always like to visit different cities or countries with guidance of people who live there, as that means that I get a chance to see the place from a bit different angle than a regular tourist. Also usually people are happy when I show around here in Vilnius, so I thought that for somebody it might be interesting to read about my places in Vilnius, to see it from my perspective. Maybe it will not be exactly the same like in all those guide books and will have some personal flavour as well.

Cozy (Dominikonų str. 10) You can come here with your big dog. Their food is good. I love Cozy’s staff (maybe because most of them recognise me). They have free Wi-fi and you can send free postcards all over the world to your friends from here. It’s not pricy, but it’s not very cheap, so I am guessing that because of this not so many students tend to sit with one drink here for ages.

Hill behind Užupis gymnasium (behind Krivių str. 10) This might be a bit more tricky to find as there is no exact address or signboard. But I like this place because of the panoramic view. Some could say that there is a nice panorama from much better known Gediminas castle hill, but I like Užupis gymnasium hill better, as it is less known and spoiled (even if I hate the rubbish that some people like to leave after visiting the hill).

Užupis cafe (Užupio str. 2) I like it during the summer season the most as it has a nice terrace built on a river Vilnelė. During the weekends you can observe lots of wedding crowds coming here, as the cafe is just next to the bridge and one of Lithuanian wedding traditions – groom has to carry his bride over the bridge (some say that it’s not a real Lithuanian tradition, but nobody bothers to think about it and just follows it). So it’s funny as you can discus bride’s dress, groom’s suit, bridesmaids etc. And this place sells one of the best apple cakes in the town! They call it stebuklingas obuolių pyragas (miraculous apple cake) and surprisingly it’s not one of those hot cakes, it’s cold, but delicious.

Piano man bar (Islandijos str. 1) I know one of the owners! CorruptionJ. It’s lively, easy, cool, staff is friendly and good with customers. They have their own ways of doing things, for example to send everybody home in the morning they play funny song about little cat.

InVino (Aušros Vartų str. 7) Now Vilnius is full (overfull to be precise) of wineries, but this one was the first one or one of the first ones. From this era of them started in our city. But somehow InVino manages to stay natural, popular and different from others. They sell vine for the soul and for the heart.

Cafe de Paris (Didžioji str. 1) Next to the French embassy and could be called unofficial embassy of France. As those few French people who live in Vilnius like to come by. Sometimes some crazy DJs playing, sometimes not. Sometimes they serve one kind of dishes, sometimes others. But they always serve one of the best cafe lattes in Vilnius and surround all their guests with some free spirit.

Jalta (Vykinto str. 17A) A bit further from the old town, but I guess worth visiting anyway. It’s located in Žvėrynas (Menagerie), part of Vilnius which according to the legend got its name from the times when dukes of Lithuania used to go hunting to this area. Jalta is established in an old wooden house (Žvėrynas is famous for its wooden architecture!) and has very informal atmosphere and interior. Jalta is also famous for its healthy „green“ food.

Vingis Park I love it because it’s a huge park in the middle of the city and reminds me of a forest more than a park.

California bar (Subačiaus str. 2) It’s a bar in a hotel. With fans and nice pictures on the walls, usually not irritating music and the food which is made in front of your eyes.

Pasaka Cinema (Šv. Ignoto str. 4/3) Has its spirit and shows movies different from mainstream cinemas.

Steps of Town Hall (Didžioji str. 31) I like to sit there and observe people, shoot them with my long lens in the sun of a nice evening. 

Literatų str.

KGB museum/The Museum of Genocide Victims (Aukų str. 2A) I have to be honest about this one. I have never been there. But I really must go, because I heard so many good words about it from my foreign friends who went there.

Literatų str. My friend Milda lives there! But this is not a reason to visit it (at least not for you), the reason is much more simple – it’s a pretty street and it became even more gorgeous after decorating its walls with all sorts of small plates (something like ex-libris for books) for different Lithuanian writers.

Stiklių str. No other reason – it’s just a pretty narrow street in the old town.

Tea pot, Bernardinų str.

Bernardinų str. Has those nice colourful tea pots on the wall and one little cosy yard. And I went for my studies there!

Cathedral sq. I like it for similar reason like Town Hall’s steps – observing reasons. Also Vilnius cathedral is a magnificent building.

Cathedral in a middle of the cold Lithuanian winter

Also worth visiting

Gedimino castle Iconic. It’s not a castle, but everybody calls it a castle. It’s just what is left from it – a tower. It’s a museum inside, but I like it because of the view.

Pilies str. Main tourists’ street in Vilnius, with loads of cafes, restaurants and souvenir shops.

Gedimino ave. Supposed to be the main artery of Vilnius, but time after time somebody starts complaining that there’s something wrong about this avenue, that it should be more vibrant, but mainly the only suggestions to bring some more life in this street is close or open it for cars (depends what situation is at that time).

  

St. Anne's church

St. Anne’s church (Maironio str. 8) French imperator Napoleon wanted to take it on his palm and bring with himself to France. The church is small gorgeous example of Gothic architecture. Inside it looks a bit like a countryside church to me.

Užupis constitution (Paupio str.) A few years ago the district of Užupis declared itself to be an independent republic. A President and bishop were appointed, four flags were designed (one for each season), and a suitable constitution was created. The 41 rights which form the constitution are engraved on mirrors, attached to a wall on Paupio Street. Take a look at it here.

Antrųjų pusių draugai beigi draugės

Jos

Anądien bičiulis Andrius Užkalnis atsiuntė ką parašęs lietuviškam „Playboy“. Man atrodo, dar tas tekstas nepublikuotas, bet gi mano blogo auditorija tokia maža, kad nieko nenutiks jei ir išduosiu apie ką jis ten rašė, o gal atvirkščiai pareklamuosiu būsimą numerį. O rašė jis apie antrųjų pusių drauges ir koks visuotinis blogis jos yra. Tikras gyvenimo nuodas, jo žodžiais tariant.

Ir tai mane paskatino pagalvoti, o ką gi aš pati manau apie draugių vaikinus beigi vyrus, ką jie, mano spėjimu, apie mane galvoja ir kada aš galėčiau imti manyti, kad mano antrosios pusės draugai yra tas gyvas blogis.

Ar čia man taip pasisekė, ar čia tiems mano draugių vaikinams, bet man visi jie atrodo puikūs. Visi skirtingi ir nė vieno nematau kaip savo antros pusės, tačiau visi jie man patinka. Geri, draugiški, įdomūs, nė karto iš nė vieno jų nesu pajautusi, kad esu nelaukiam jų namuose ar bendrame laisvalaikio leidime, o jei reikėjo kada kokios jų pagalbos, visad irgi sulaukdavau. Pavyzdžiui, vienos draugės vaikinas kantriai visą savaitę kentė (nors neatrodė, kad jam tai kančia) tris savo draugės drauges apsistojusias pas juos vieno kambario butelyje Maskvoje. Kitos, nenustojo su manim bendrauti, kai į šuns dienas išdėjau jo bičiulį. Mano draugių vaikinai/vyrai ir kriauklės su manim važiavo pirkti, ir šoko su manim, ir kokteilius man darė, ir anekdotus pasakojo, ir nuvežė ten kur reikia. Žodžiu, draugių draugai tampa mano gyvenimo dalimi. Gera dalimi. O ne kažkokiais suskiais, kurie tik gadina man ir mano draugei gyvenimą.

Lyg ir negali žinoti ką tie draugių vaikinai ir vyrai apie mane galvoja, ypač kai tas Užkalnis rašo, kad žmonos ir draugės vyrams ir vaikinams liepia kuo maloniau su savo draugėmis elgtis ir jokiu būdu neįžeisti. Tačiau pamenu, jog vienos draugės dabar jau buvęs vyras buvo mane neoficialiai titulavęs fainiausia jos drauge. Man kažkaip atrodo, kad labai svarbu pritapti prie savo antrosios pusės draugų, tačiau ir tie draugai turi stengtis tą naują žmogų kuo sveikiau priimti į savo ratą.

Jie

Tačiau žinau ne vieną atvejį, kai taip nėra. Viena mano draugė pasakoja, kaip jos draugės vyras tiesiog patalogiškai nemėgsta jos draugų – pvz. jis ignoruoja jų šventes (tarkim atvykęs į savo mylimosios draugų vaiko krikštynas ar vestuves tiesiog demonstratyviai sėdi automobilyje per visą šventę!). O kita draugė yra pasakojusi apie tai kaip visa jų kompanija nemėgsta vieno draugo merginos, nes ji irgi galvoja, kad jie visi nebent šuns pifo verti. Ir ko gero, tokiais atvejais labiausiai kenčia tas, kuris per vidurį – draugas ar draugė, bandantis laviruoti tarp bičiulių ir mylimojo.

Ir aš tikrai nenorėčiau, kad mano vaikino/vyro draugai mane laikytų ragana. Atvirkščiai, man svarbu, kad jie sakytų: Kokia ta tavo Deimantė smagi, linksma, protinga, simpatiška ir t.t. Aišku, kad sakytų tai nuoširdžiai, nes jiems tikrai taip atrodytų. Ir, kad to nusipelnyčiau ne pataikaudama, o tiesiog būdama savim.

Beje, įsivaizduoju, kad savo vaikino/vyro draugų galėčiau nemėgti tik, jei jie tikrai būtų neįmanomai bjaurūs (o ne todėl, kad jie kartais vedasi mano mylimąjį pagerti į miestą arba vežasi jį į žvejybą, tuomet, kai aš noriu jį temptis į parodą). Dar manau, kad kartais žmonėms ima siutas ant antrųjų pusių draugų tada, kai jie tiesiog nustoja mylėję tas savo antrąsias puses. Tada jau viskas aplink jį/ją gali pasidaryti nepakeliamai nemiela.

Ką reikia daryti su draugyste

Puoselėti. Dar reikia jos negailėti, jei nutrūksta. Ir neprievartauti, jei ji nesiklosto.

Aš myliu ir branginu visus savo draugus ir visi jie man labai geri, bet pora draugių yra tiesiog pavyzdžiai kaip reikia tą draugystę puoselėti, auginti, neapleisti ir gal net šiek tiek aukotis dėl jos, nubraukiant kokius nors trumpalaikius savo interesus.

Tos draugės tokios, kurioms savaime suprantama nemiegot, kad ir visą naktį, nes jų draugė nori pasikalbėti, eiti glaustis pas kažką kitą tam, kad užleistų savo namus draugei gyvenančiai kitam mieste ir po ilgos pertraukos iš svetur atskridusiam jos mylimajam, kai draugė paprašo keliems mėnesiams priglausti krūvas jos daiktų galvoti „žinoma, juk gyvenu ne rūmuose, iškilmingų priėmimų nedarau, tad jei pora mėnesių ir pasivolios kokia dėžė ar lagaminas ne vietoje, tikrai nieko nenutiks“, atvažiuoti pasitikti į oro uostą, o draugės bute palikti du pačios keptus keksiukus (ne vien todėl, kad ji gal parskrido išalkusi, tiesiog, nes taip ją nudžiuginsi ir gal mažiau ji sielosis parskridusi ir ten kažkur palikusi vėl kokiam mėnesiui savo mylimąjį), nepamiršti rašyti laiškų, net kai draugė užsiėmusi bala žino kuo ir neatrašo, kai draugę kankina pagirios paskambinti ir apklausti ar nereikia atnešti vaistų ar kokio mineralinio vandens, kai draugei užeina debesis apie tai, kad jos gyvenimas netikęs, parodyti jai, kad ji giliai klysta, kai pirmą kartą susitinki su nauju jos vaikinu, būtinai jį įspėti: geriau jau jos nenuskriausk. Ir taip toliau ir panašiai.

Bet nereikia labai sielotis, jei draugystė ima keistis, o draugas tolti. Jau esu patyrusi, kaip pradeda skirtis interesai, gyvenimo būdas, supratimas apie įvairius dalykus ir draugystė vėsta. Tačiau ne kartą esu mačiusi žmones, o ir pati taip elgiausi, bandančius gelbėti tą draugystę, kažkaip ją ramstyti, o galiausiai net imituoti. Tai labai liūdna, nes draugystė turi būti natūrali, čia ne šeima ar giminaičiai, su kuriais norim ar nelabai esam vis tiek susiję ir bent kažkiek civilizuotai bendrauti tarsi reikia, net jei nelabai tai teikia malonumą. O juk draugystė turi būti maloni, lengva ir tokia, kuri neteisia, prieš kurią nereikia vaidinti, su kuria galima džiaugtis ir liūdėti, nebandant būti geresniu, gražesniu ar protingesniu. Todėl man atrodo, kad jei per laiko tėkmę draugai pasuko skirtingais keliais, geriau ir nebandyt kelti tos draugystės iš komos. Geriau atjungi gyvybę palaikančius apartus. Nes kas iš to, kad nuėjote pas tą draugę/draugą į trisdešimtmetį, sukąstais dantimis prabuvote, o paskui grįžę kitiems, neprarastiems draugams pasakojate kokį košmarą išgyvenote ir kaip nebeturėjote ką pasakyti tai buvusiam draugui, bet bandėte abu vaizduoti, kad taip nėra. Ir, beje, nemanau, kad nutolimui įtakos turi geografinis atstumas, pati iš savo patirties žinau, kad išlieka šilti ir tikri santykiai su žmonėmis už tūkstančių kilometrų, bet nuotolis atsiranda su tais, kurie toje pačioje šalyje ar net tame pačiame mieste.

O dar būna toks reiškinys, kaip draugystės prievartavimas. Kai kurie žmonės, atrodo beveik racionaliai apsisprendžia būti tavo draugais ir nori tu to ar ne, labai stengiasi tokiais tapti bei būti. Esi lyg ir nieko prieš palaikyti ryšius (tam, mano manymu, baisiai tinka toks išmislas kaip „Facebook“, kur gali matyti kuo gyvena pažįstami ir kartkartėmis jiems duoti žinoti apie save, o taip pat numesti kokį komentarą, „palaikinti“ ar parašyti poros sakinių žinutę. Nes elektroniniai laiškai jau kitas reikalas, jie man atrodo labiau asmeniški ir jiems reikia šiek tiek labiau atsidėti). Tačiau tau jau pakanka savų draugų (o ir jiems norėtųsi skirti daugiau dėmesio), o gal tiesiog tam žmogui nejauti to, ką turi jausti draugui, nėra to noro įsileisti arčiau jį į savo personalinę erdvę. Jis prašosi susitikti dažniau nei norėtum ir nei derėtų tiesiog pažįstamiems, jis skambina, rašo, net kai bandai subtiliai parodyti, kad tau neįdomu. Toks draugysčių prievartautojas braunasi į tavo gyvenimą taip, kad net imi manyti, kad savojo neturi arba bent neturi draugų. Ir jo tarsi gaila, o dar išsiauklėjimas neleidžia tiesmukai pasakyti, kad pats ir gyvenimą turi, ir draugų tau ir be jo netrūksta. Ir mane visad stebina, kaip tokie žmonės nepajunta, kad su jais draugauti nenorima ir, kad jie lesinami tik tikros draugystės trupiniais.

Jaunų žurnalistų liga

Aš irgi esu jauna žurnalistė, kiek čia tos patirties - keletas metelių. Tad jaučiuosi galinti kalbėti apie mus (juos) lygiai, kaip kokie žydai traukti per dantį kitus žydus.

Buvau šiandien viename renginyje, sutikau ten savo gerą draugę, ji sėdėjo su kolege iš to paties naujienų portalo. Vos ištiesiau ranką tai jos kolegei pasakydama savo vardą (nors iš matymo esam pažįstamos, gi ne prūdai tų žurnalistų Vilniuje), ji ištarė savąjį ir iškart paklausė: Tai kur tu dirbi? Net nesąmoningai uždėjau jai riebų minusą (na ir kas, kad teisės tam lyg ir neturiu). Kai pasakiau, kad nedirbu niekur, ji nusistebėjo: Tai ką čia veiki? Aš tyliai sau mėgaudamasi atsakiau: Šiaip atėjau. Ir negalvokite, kad tas klausimas „Kur tu dirbi?“ mane erzina todėl, kad kaip ir niekur teoriškai dabar nedirbu. Dabar man net kažkaip smagiau, aš dabar tarsi koks Užkalnis mėgaujuosi mažumėlę šokiruodama lengvuoju būdu pranešdama, kad va niekur.

Tas klausimas mane „užkala“ jau seniai (net tada kai dirbau pačios įkurtame portale) ir nesuprantu kodėl jis beveik visad pats pirmas užduodamas vos sutikus kokį panašaus amžiaus žurnalistą, dažniausiai buvusį moksladraugį. Eini sau Vilniaus gatve, sutinki senokai matytą kurso draugą iš žurfako ir po „labas“ iškart seka: „Tai kur dabar dirbi?“. Įdomu ar taip elgiasi ir kitų profesijų atstovai, kokie istorikai, pedagogai, filologai, matematikai ar inžinieriai?

Gal dauguma jaunosios kartos žurnalistų yra baisingi karjeristai? O gal užduodami klausimą tikisi savo padėtį palyginti su sutiktojo moksladraugio, nes startuota lyg ir iš panašių pozicijų?

Bet negi nėra daugiau apie ką kalbėti arba bent pradėti kalbą apie darbą ne pirmu sakiniu? Negi jaunieji žurnalistai negyvena gyvenimų? Nekeliauja, nesituokia, negimdo vaikų, nelanko įdomių renginių, nesutinka įdomių žmonių, neužsiima hobiais, neinvestuoja, nepatiria nelaimių? Net apkalbėti buvusius dėstytojus ir kursiokus man atrodo smagiau, nei pulti klausti „Kur tu dirbi?“.

Laukimas kaip kvėpavimas (niekur nepublikuota, bet parašyta 2011 m. sausį)

Tuomet štai ko laukiau.

Šįvakar mano vienas bičiulis panoro su manim pakalbėti apie laukimą. Jis toks mėgėjas pašnekėti apie tai, kas kitiems į galvą nešauna ir neužkliūva.

Jis sako, kad kartą jam kunigas ir čia pat prideda, kad profesija visai neturi šiuo atveju jokios reikšmės, yra pasakęs, kad visas mūsų gyvenimas yra nuolatinis kažko laukimas. Kad nėra jokios praeities, o juolab dabarties, nėra vyksmo dabar, tik laukimas to, kas bus.

Ir dar tas mano bičiulis sakė, kad suvokimas, jog kiekviena akimirka tėra kažko – pasimatymo, savaitgalio, tyrimų rezultatų, ryto, nakties, gimtadienio - laukimas jį erzina ir veikia žlugdančiai.

Bandžiau sakyti, kad ne visada jau taip visko laukiame, o jei ir laukiame, tai nesąmoningai. O jei ką darome nesąmoningai, tai juk neverta net galvos sukti dėl to. Čia juk tas pats, kaip kalbėti apie kvėpavimą ir kankintis dėl to, kad nuolatos turime įkvėpti ir iškvėpti.

Kita vertus, šiomis dienomis laukimas man aktualesnis nei būna paprastai, tikrai yra ko laukti ir žinau, kad laukimas toks dalykas, kuris gali ir žudyti, ir būti kažkoks keistai saldžiai malonus. Gali erzinti ir vesti iš proto, bet tuo pat metu kutenti kažką taip maloniai viduje.

Šitos pat dienos rytą dar su kitu draugu kalbėjome irgi apie laukimą, bet visai kitaip. Kalbėjome apie tokį keistą mums būdingą apsėdimą. Kai kaskart grįžus iš kelionės dar būna kokį mėnesį gera nuo prisiminimų apie ją, tačiau praėjus toms kelioms savaitėms apima toks nerimas. Imi tarsi koks narkomanas dozės vėl norėti kelionės. Ir tą nerimą pavyksta nuraminti tik įsigijus naujus bilietus. Ir tada jau gali patenkintas laukti tiek kiek reikia, svarbu, kad el. pašto dėžutėje jau guli naujos kelionės pažadas – bilietas.

Ir visi puikiai žinome, kad laukimas gali nesuvokiamai ilgas arba trumpas būti, priklausomai nuo to, kokioje situacijoje esame. Vienaip jaučiamės kai turime tik 10 minučių iki registracijos į lėktuvą pabaigos, o mes vėluojame arba kai tas net 10 minučių laukiame į pasimatymą ateinančio mylimojo, arba net 10 minučių laukiame kol negrabi pardavėja pakeis kasos aparto juostą.

O metų pradžia laukimu, matyt, dar labiau pažymėta nei kitos mūsų dienos. Tada laukiame, kad metai nauji bus geresni, net jei ir praėję nebuvo blogi. Malonaus visiems laukimo!