Vakar turėjau
įdomų pokalbį, kuris sudėliojo man šį tą apie Goą į vietas. Nes vis besiplakant
tarp čia dirbančių nepaliečių žinias iki šiol apie Goą gaudavau tik iš antrinių
šaltinių.
Dažnai sakau, kad
Goa nėra Indija. Na čia koks nors Užkalnis mane sukritikuotų, nes šneku
panašiai kaip tie, kurie sako, kad Niujorkas tai matot ne Amerika. Ir visgi Goa,
mano manymu, stipriai skiriasi nuo kitų Indijos vietų ir nėra tokia indiška,
mums įprasta indiškumo prasme ir ne be priežasties.
Europiečiai Goa
gyventojams jokia naujiena. Portugalai čia atsibastė dar XVI amžiuje. Ir, anot
mano vakarykščio pašnekovo, šios mažiausios Indijos valstijos veidą pakeitė
labai stipriai ir, jo nuomone, daugiausia į gera.
Būtent portugalų
dėka Goa kaip niekur kitur Indijoje jau seniai ir griežtai laikomasi gimdymų,
mirčių, gimimų registravimo taisyklių. Būtent kolonistai portugalai moterų
teises sulygino su vyrų. Ir skyrybų atveju visas turtas atitenka tam, kuris
laikomas nukentėjusiuoju, t.y. ne skyrybų iniciatoriumi. Portugalai taip pat
iš Goa išgyvendino žiaurų paprotį mirus vyrui žmoną sudeginti gyvą. Jų dėka
nustota tekinti nepilnamečius vaikus.
Be šių svarbių
pokyčių, portugalai padarė ir kitų, tokių kaip gera kelių infrastruktūra,
nemokamas pradinis mokymas.
Tačiau, anot mano
pašnekovo, beje, kataliko, portugalai padarė vieną siaubingą klaidą – prievarta žmones
atvertinėjo į katalikybę. Todėl pasak jo, tikram goaiečiui niekad šventa vieta
nebus Senoji Goa (Old Goa), kuri taip mėgstama turistų. Ten stūksančios
įspūdingos katalikų šventovės pastatytos ant vietinių kaulų ir pralieto kraujo.
Su katalikybe,
atplukdyta portugalų, susijęs ir dar vienas įdomus fenomenas, man priminęs ir
lietuvių krikštą. Kaip pas mus krikštijami ištisi kaimai buvo pavadinami vienu
vardu, o paskui žmonės vieni kitiems prigalvojo pravardžių, kurios galiausiai
tapo pavardėmis, nes kitaip kaip atskirsi apie kurį Joną ar Oną kalbama. O štai
Goa gyventojai būriais gavo tą pačią pavardę – kunigo krikštijusio juos. Taip
mano pašnekovas, tiksliau jo proseneliai tapo portugališkai skambančiais
Fernandesais. Tad iki šiol galima atskirti – katalikas ar hindu išpažinėjas vien
iš pavardės.
Portugalų paliktų
pėdsakų čia ir daugiau, ne vien pavardės ir religija. Maistas, portugališki
žodžiai įsimaišę į vietinę konkuni kalbą (beje, katalikai net kai kuriuos
žodžius turi kitokius nei hindu išpažinėjai – dar vienas būdas atpažinti kokiai
religijai žmogus priklauso), architektūra ir pan.
Be to, anglai
indus ramybėje paliko bene šešiolika metų anksčiau nei goaiečiai atsikratė
portugalų. O ir atsikratę ne iškart tapo didžiosios Indijos mažiausia valstija.
Mano pašnekovo tėvas, kuriam dabar koks šešiasdešimt, turėjo pasą, kurį
privalėdavo pasiimti norėdamas vykti į Indiją, nes ten buvo užsienis. Tik
vėliau Goa tapo integralia Indijos dalimi. Labai europietiška dalimi, kur
baltieji ne kažin kam įdomūs, niekas jų nenužiūrinėja ir nesiekia paliesti,
kaip nutinka net sostinėje Delyje.
Beje, kaip ir
mano vakarykštis pašnekovas, taip ir kiti jauni Goa vyrai dažni kruizinių laivų
darbuotojai. Pasak jo, plaukiojančio Viduržemio jūroje, vos ne iš kiekvieno
namo bent vienas vyras dirba kruiziniame laive. Ir į juos keliai praminti irgi portugalų,
patyrusių keliautojų laivais, dėka.
O pabaigai, Goa
Pietūs, kur žiemoju, portugalų buvo valdomi vos keletą metų, todėl čia beveik
visi žvejai liko hindu religijos išpažinėjais, priešingai valstijos Šiaurei. O
anot mano pašnekovo ir apskritai šis Goa pakraštys kiek mažiau išvystytas.
Matyt, todėl ir mažiau turistų apniktas, nes jie čia atsibeldė vėliau. O tuo
pačiu ir ne toks „aprusintas“. Nes kaip ne itin linksmai pažymėjo mano
goaietis, Šiaurės Goa jau visa okupuota rusų. Tiesa, jis tuoj pat suskubo
pridėt, kad laive, kuriame dirba turi nemažai rusų draugų. Gal tokią teigiamą
detalę prilipdė sudvejojęs, kaip aš, rytų europietė vertinu rusus. Panašu, kad
Goa katalikai su kunigiškomis pavardėmis per ilgus kolonizacijos metus
diplomatijos išmoko puikiai.