Goa istorijos pamokėlė

Mano kaimo katalikų bažnyčia
pavadinta mums pažįstamos Šv. Onos vardu

Vakar turėjau įdomų pokalbį, kuris sudėliojo man šį tą apie Goą į vietas. Nes vis besiplakant tarp čia dirbančių nepaliečių žinias iki šiol apie Goą gaudavau tik iš antrinių šaltinių.

Dažnai sakau, kad Goa nėra Indija. Na čia koks nors Užkalnis mane sukritikuotų, nes šneku panašiai kaip tie, kurie sako, kad Niujorkas tai matot ne Amerika. Ir visgi Goa, mano manymu, stipriai skiriasi nuo kitų Indijos vietų ir nėra tokia indiška, mums įprasta indiškumo prasme ir ne be priežasties.

Europiečiai Goa gyventojams jokia naujiena. Portugalai čia atsibastė dar XVI amžiuje. Ir, anot mano vakarykščio pašnekovo, šios mažiausios Indijos valstijos veidą pakeitė labai stipriai ir, jo nuomone, daugiausia į gera.

Būtent portugalų dėka Goa kaip niekur kitur Indijoje jau seniai ir griežtai laikomasi gimdymų, mirčių, gimimų registravimo taisyklių. Būtent kolonistai portugalai moterų teises sulygino su vyrų. Ir skyrybų atveju visas turtas atitenka tam, kuris laikomas nukentėjusiuoju, t.y. ne skyrybų iniciatoriumi. Portugalai taip pat iš Goa išgyvendino žiaurų paprotį mirus vyrui žmoną sudeginti gyvą. Jų dėka nustota tekinti nepilnamečius vaikus.

Be šių svarbių pokyčių, portugalai padarė ir kitų, tokių kaip gera kelių infrastruktūra, nemokamas pradinis mokymas.

Tačiau, anot mano pašnekovo, beje, kataliko, portugalai padarė vieną siaubingą klaidą – prievarta žmones atvertinėjo į katalikybę. Todėl pasak jo, tikram goaiečiui niekad šventa vieta nebus Senoji Goa (Old Goa), kuri taip mėgstama turistų. Ten stūksančios įspūdingos katalikų šventovės pastatytos ant vietinių kaulų ir pralieto kraujo.

Su katalikybe, atplukdyta portugalų, susijęs ir dar vienas įdomus fenomenas, man priminęs ir lietuvių krikštą. Kaip pas mus krikštijami ištisi kaimai buvo pavadinami vienu vardu, o paskui žmonės vieni kitiems prigalvojo pravardžių, kurios galiausiai tapo pavardėmis, nes kitaip kaip atskirsi apie kurį Joną ar Oną kalbama. O štai Goa gyventojai būriais gavo tą pačią pavardę – kunigo krikštijusio juos. Taip mano pašnekovas, tiksliau jo proseneliai tapo portugališkai skambančiais Fernandesais. Tad iki šiol galima atskirti – katalikas ar hindu išpažinėjas vien iš pavardės.

Portugalų paliktų pėdsakų čia ir daugiau, ne vien pavardės ir religija. Maistas, portugališki žodžiai įsimaišę į vietinę konkuni kalbą (beje, katalikai net kai kuriuos žodžius turi kitokius nei hindu išpažinėjai – dar vienas būdas atpažinti kokiai religijai žmogus priklauso), architektūra ir pan.

Be to, anglai indus ramybėje paliko bene šešiolika metų anksčiau nei goaiečiai atsikratė portugalų. O ir atsikratę ne iškart tapo didžiosios Indijos mažiausia valstija. Mano pašnekovo tėvas, kuriam dabar koks šešiasdešimt, turėjo pasą, kurį privalėdavo pasiimti norėdamas vykti į Indiją, nes ten buvo užsienis. Tik vėliau Goa tapo integralia Indijos dalimi. Labai europietiška dalimi, kur baltieji ne kažin kam įdomūs, niekas jų nenužiūrinėja ir nesiekia paliesti, kaip nutinka net sostinėje Delyje.

Beje, kaip ir mano vakarykštis pašnekovas, taip ir kiti jauni Goa vyrai dažni kruizinių laivų darbuotojai. Pasak jo, plaukiojančio Viduržemio jūroje, vos ne iš kiekvieno namo bent vienas vyras dirba kruiziniame laive. Ir  į juos keliai praminti irgi portugalų, patyrusių keliautojų laivais, dėka.

O pabaigai, Goa Pietūs, kur žiemoju, portugalų buvo valdomi vos keletą metų, todėl čia beveik visi žvejai liko hindu religijos išpažinėjais, priešingai valstijos Šiaurei. O anot mano pašnekovo ir apskritai šis Goa pakraštys kiek mažiau išvystytas. Matyt, todėl ir mažiau turistų apniktas, nes jie čia atsibeldė vėliau. O tuo pačiu ir ne toks „aprusintas“. Nes kaip ne itin linksmai pažymėjo mano goaietis, Šiaurės Goa jau visa okupuota rusų. Tiesa, jis tuoj pat suskubo pridėt, kad laive, kuriame dirba turi nemažai rusų draugų. Gal tokią teigiamą detalę prilipdė sudvejojęs, kaip aš, rytų europietė vertinu rusus. Panašu, kad Goa katalikai su kunigiškomis pavardėmis per ilgus kolonizacijos metus diplomatijos išmoko puikiai.

Apie tris dalykus iškart

Gal pasimatymas?

Kadangi aprašyti tik vieną iš dalykų būtų trumpoka, dovanokite, suplaksiu į vieną įrašą kelis skirtingus.

Mokymosi malonumas

Mokausi naujos kalbos. Ir man tai patinka. Šįvakar žingsniuodama aplytu Berlyno grindiniu tai suvokiau. Supratau, kad jaučiu malonumą. Nors puikiai atsimenu, kad vos pradėjusi draugėms rašiau laiškus, kaip sunku ir baisu, bet štai šiandien apčiuopiau džiaugsmą, kažkokį sunkiai paaiškinamą malonumą, kurio net nepamenu kada nors jautusi. Nesvarbu, kad sunku, kad kartais nesuprantu, kad darau klaidų, kad tingiu eiti į pamokas, vis tiek kažkodėl jaučiu malonumą mokydamasi vokiečių kalbos ir net namų darbai nėra baisinė prievolė. Net susimąsčiau, kaip dar geriau turėčiau jaustis, jei imčiausi mokytis man patinkančios italų arba irgi visai maloniai skambančios ispanų kalbos. Keista tik, kad šitokio pobūdžio malonumo neteko (bent jau neprisimenu) jausti niekad anksčiau. Gal tam reikia sulaukti tam tikros brandos? Kai mokymasis tampa sąmoningu pasirinkimu.

Didelis miestas (kaimietės pramatymai, понимать)

Kuo didelis miestas yra gerai? Man patinka, kad dideliame mieste galima išbandyti daug skonių – įvairiausių kraštų virtuvių restoranai (didesniame mieste didesnė galimybė atrasti autentiškesnius) bei imigrantų parduotuvės, kur priklausomai nuo atstovaujamo krašto rasi ir dar neragautų sūrių, ir gausybę alyvuogių, prieskonių rūšių, skirtingų duonos atmainų, vaisių ir daržovių bei žolelių ir viso ko kito. Ko mažame mieste, kad ir Vilniuje, gauti sunku arba dažnai tas pats kainuoja gerokai brangiau, mat egzotika.

Dar dideliame mieste visad esi įvykiuose. Ir, aišku, jų tiek daug, kad ne tik dalyvauti, bet ir jų sekti nespėji. Tačiau tas jausmas, kad štai va vyksta Berlyno mados savaitė, Berlynalė, muzikos diena ar net pagaliau Europos čempionatas (ne tik todėl, kad tos šalies rinktinė žaidžia to neįmanoma nepastebėt, bet ir todėl, kad čia gyvena šimtai atvykėlių iš kitų, čempionate dalyvaujančių šalių, kurie aktyviai palaiko savo komandas) šildo ir svaigina.

Be to, dideliame mieste viskas didesnis. Eini gatve ir nepastebi, bet jei esi iš tų (kaip aš), kurie kartais mėgsta žvelgti ne tik žemyn, tiesiai ir į šonus, bet ir užversti galvą aukštyn, pastebi, kad pastatai dideliame mieste irgi aukštesni nei mūsų mažyčiame jaukiame Vilniuje.

Ir dar moteriškas (nors tikrai nebūtinai) džiaugsmas – čia tiek visko yra ką galima nusipirkti. Parduotuvių parduotuvių parduotuvėlių. Batai, rūbai, kosmetika, aksesuarai ir pagal skirtingus skonius, prioritetus ir kišenę. Bei galingi išpardavimai.

Nenurašyti

Šis aspektas gal kiek susijęs su jau aptartu didelių miestų efektu. O gal tiesiog su vakarietišku gyvenimo būdu. Bet ką norėjau pasakyti yra štai – Lietuvoje per virsmo tarpsnį taip jau nutiko, kad dažnai vyresni (toli gražu ne seni) žmonės kažkaip nuėjo į paraštes. Jau senokai, pamenu, teko dirbti su vienu amerikiečiu žurnalistu Vilniuje. Talkinau jam renkant medžiagą keliems straipsniams. Ir vakare užėjome į vieną tinklinį restoraną Gedimino pr.. Ir jis nusistebėjo, kad prie staliukų sėdi beveik išimtinai tik jaunimas. Ir tikrai, Lietuvoje į barus, restoranus (ypač ne sostinėje) kasdieniniais reikalais daugiausia eina tik jaunimas. Pavyzdžiui mano tėvai į mano gimtųjų Mažeikių kokį kaboką išsirengia dažniausiai tik kokios progos metu, na kartais ir šiaip, bet itin retai ir tai turbūt kaimynai laiko kokiu prabangos ženklu, nes va žmona neruošė vakarienės, bet nuėjo sau jiedu į šašlykinę ir ten suvalgė po porciją šašlykų ir išgėrė alaus.

Be to, po nepriklausomybės atkūrimo ne vieno vyresnio žmogaus profesinis pasirengimas nebetiko rinkai, todėl darbo vietas, neretai vadovaujančias pozicijas užėmė vos universitetus baigę jauni žmonės. Nes tarkim kokių nors PR specialistų apskritai sovietmečiu, matyt, nebuvo. Aišku, nuo laisvės atgavimo jau prabėgo pora dešimtmečių ir tie jauni žmonės jau kiek subrendo, bet visgi sąlyginai pas mus viskas labai jauna.

O štai kitur ne. Pavyzdžiui, šiandien turėjau susitikimą vienoje kompanijoje ir laukdama jos viešųjų ryšių specialistės kažkodėl sau mintyse piešiau laibą aukštakulniais ginkluotą jauną moterį, tačiau atėjo kokių penkiasdešimties perlų karoliais ir languotais marškinukais vilkinti moteris. Tiesiog lietuviškos realijos mane buvo pripratinusios prie kitokių piarščikų – jaunos merginos ir moterys, retai vyresnės, bet tokios labai specifinės moterys ir visokie vyrai (vyrams lengviau net ir tą virsmą išgyventi).

Be to, Vokietijoje, o turbūt ypač Berlyne nenustebsi, jei šešiasdešimtmetis pasakys: Susipažink, čia mano mergina (kuri nėra amžiumi tinkanti jam į dukras). Kažkaip jie čia nesustoja gyventi ties 40. Jie turi pinigų, todėl vaikšto į restoranus, todėl vaikšto į geras parduotuves. Jiems nėra kažkoks beveik gėdingas reikalas būnant ne pirmos jaunystės turėti draugę ar draugą. Aišku, gal čia ir įprasčiau skirtis. Nors statistikos netikrinau. Gal kai skyrybos nėra tragedija, bet tiesiog gyvenimo nutikimas, daugiau ir tokių, kurie būdami, kad ir vyresni, bet poruojasi. Nors, Lietuvoje jau jei kokia dama išsiskyrė būdama nelabai jauna ir vėl susirado kokį naują kavalierių, tai būtinai skuba tuoktis, nes kažkaip aplinkiniai beigi giminaičiai visokias čia draugystes nelabai palankiai traktuoja: Nes panos ir kavalieriai tai čia jaunimui, o ne tavo amžiaus moteriai, nes kas čia per pasimatymai restorane, juk nebe tas amžius.

One more about learning German in German and about German (dis)order

Bad experience from the very beginnig

I remember those times than my teacher of history used to repeat saying about limping German. It meant that in situations or places which are very bad organized, you just need one limping German, and he will put everything in order very quickly. I think that saying had something to do with World War (not sure I or II) and injured German soldiers, who managed to organize things quite well no matter their injuries.

But let’s get closer to what I wanted to say in this post. Post of complain.

I went to this language school (Hartnacshule) on Tuesday. Already for the second time, as first I went just to ask some information, because they were very bad in replaying my emails. So I had to wait in a queue for 2 hours and I was told it was very normal. I don’t think it is normal if people have to wait so long, in my opinion something is very bad organized.

Anyway, I came back there, as I already wrote, on Tuesday, because I heard this school is really good. So I decided to give a try. I came more than one hour before office closing hours. But a machine which gives numbers was already closed. Luckily one girl did not want to wait so long, so she gave me her number.

3 out of 6 desks were working and as you may guess, they had to work extra time.

I paid my money and got my contract and books from a young man siting beside the counter. I double asked if my course starts on Monday or Friday (as Friday was first day of the month, but during the weekend there is no classes, so I thought maybe they start just from Monday). But he assured me that I should come on Friday, June 1^st.

So I went there today. And what I found out? Great German disorder! Maybe they need one German with a broken leg in that school, because the healthy ones cannot organize things properly. So I found out that I got a wrong time, instead of 17.30 pm, that young man from the office put me in a classes starting 12.30 pm. And plus, that class starts on Monday, not today.

That of course made me very upset, because it’s not an accident that I choose to have evening courses, not afternoon. That is how I wanted. And besides, today I could do something else, but I had to cancel that other plan, because I was supposed to start my school this evening.

There is one more saying: Good start – half of the job done. I hope this saying has nothing to do with this particular case as a beginning is a disaster.

Learning German in German

Just one example

I would say Germans are quite rational and not stupid people, they are not flying somewhere high in a sky like some other more sensual nations in South or East of Europe. Also they had difficult historical lessons about nationalism, so are not supposed to be so stubborn like French or Polish then it comes to their native language.

But how would you explain me this. I was looking for German language courses in Berlin. I thought if I am already here, why not learn at least basics. So I did my googling. And my discovery was that offering you to learn German, schools provide information about their courses also in German! My logic says if a person wants to learn German, there is quite a possibility that she/he doesn’t speak this language, so will not be able to understand info provided in German. But Germans don’t think so. Part or sometimes even all info about German language courses (yes I clicked on a little UK or USA flag or a symbol EN) they present in German.

Even more, in same schools they also teach English, so I presume they have people there who are fluent in English and could translate all that material.

But I thought maybe it’s just about websites. So I went to one of the schools. And for my surprise, lady in an office was speaking just German. Somehow we were able to communicate. But again, this school offers both English and German language courses. So how come this office lady from this school gets no free English courses to be able to communicate with customers like me, who come to learn German.

Arabijos jūra kaip Baltijos

Argi nepanaši į Baltiją?

Man patinka kaip lūžta ta smėlio plutelė po pėdomis. Sunešta vėjo ir užpilta bangų ir vėl sunešiota vėjo. Traška maloniai pavakare. Ir šįvakar Arabijos jūra man panaši į mūsų Baltiją. Gal ženklas, kad pati nesuvokdama pasiilgau namų. O gal todėl, kad vėjuota, o dangus su debesiukais, ne toks skaidriai mėlynas. Ir bangos didelės. Ir saulė ne tokia kaitri. Gal todėl, kad smėlis nuo stipraus vėjo susibangavo ir išsipaišė ornamentais, pažįstamais iš Nidos ar Smiltynės pliažų.

Ir dar šiandien jūra išmetė Ganešos statulą, hinduistų dievybę. Pamaniau parsinešiu, šitoks laimikis pačios jūros dovanotas turi nešti sėkmę. Tačiau vietinių buvau instruktuota grąžinti tai kas jūros jūrai. Ganeša jon neatsitiktinai įkritęs, statulą žmonės nuplukdė į jūrą per vieną iš hinduistų švenčių. Nors ir jaučiuos šią pavakarę, kaip prie Baltijos, bet visgi turiu elgtis kaip prie Arabijos jūros. Tad grąžinu dramblį (Ganeša taip atrodo) ten kur jam esą priklauso būti. Teks pasikliauti savimi, o ne sėkmės talismanais. Nieko tokio, taip buvo iki šiol ir sekėsi visai neprastai. Negaliu skųstis.

Those Nepali guys and their foreign loves

Incredible things happen here in Goa

Incredible stories happen and make you think about morality standards, about how low human beings can go to reach their goals, how desperate Western girls are  and how, on the other hand, desperate Nepali man are .

Here is this 23 year old slim Nepali boy (I cannot call him man!) and here is his wife – 39 years old curvy (nicely said) lady. They look like a mother and son. They just got married. There is no Canadian embassy in Kathmandu, so they had to travel to Delhi to apply for spouse visa for him. As they already were in India they decided to visit Goa and have something like a honeymoon.

I was told by another Nepali who knows the just married guy, that he got married just to get to Canada. I guess having holidays in Goa is just something that comes as an extra, complimentary. A big expensive camera on his neck too.

I just don’t get how this lady doesn’t understand what is going on. Why does she believe it’s a true love story? She just needs to look at the mirror – she is not pretty, a bit fat and not young lady from a country which is considered as very wealthy. And her husband – young, not ugly, thin boy from a poor country.

 And somehow I think that this is even worse than prostitution. Prostitutes sell just sex, they charge for something which both sides understand just as some service. Client knows that he came for sex, not love. He knows that he is paying for it. Prostitute does the job.

And here this naïve woman believes that she gets love, a husband for all her life. And the guy not just makes love for money, he also pretends 24/7 that he loves her. And she doesn’t realize it’s just for money. In prostitution both involved parties understand what is going on. In this case – only one of them does. And selling feelings, not just sex, in my opinion, is a sad and cruel thing. Even if this is just the only (I don’t think so) way out of poverty.

Another guy, a bit older than the first one (around 30) is a real professional. He runs a resort in Goa. So he has a lot of opportunities to meet loads of Western girls. All could be almost fine – I mean there are plenty of men who change girls every week or weekend, like he does. As well as there are girls who do the same. And he has it very well – tourists come and leave all the time. BUT, he has a family back in Nepal – a wife and two kids. And as this is not enough, there are girls and women who he kind of has relations with, not just sex. And sometimes it even happens, that a couple of them visit his resort and of course him at the same time. But this doesn’t stop him. He even slept with an old lady just to get a German visa. She promised to help him and told to come to her room the same night. He did. And later in Germany he constantly fucked her. But not just her.

His cousin, a bit younger, but also with a family back in Nepal – two kids and a wife. But maybe this one is even worse than his big cousin, from whom he maybe got his first lessons. He managed to cheat not only his wife, but also his permanent girlfriend (lover)! He was also having a new girl every week. But this guy also met a very young girl from Germany, who came to Goa with her parents. And she fell in love with this Nepali Casanova. And even after she left they kept in touch. As a girlfriend and a boyfriend. But that did not stop him to fuck around. She managed to get an internship here in Goa, so now they are staying together and maybe he stopped double cheating. By the way, before coming here, his girlfriend went to Nepal, where she visited his family! How freaky is this – visiting your lover’s wife and kids.

P.s. The night I was writing this piece, the first guy left his wife sleeping alone in a room and decided it is better to sit with his Nepali fellows and tell them things about his life (improving for sure), including that this lady is already the 53^rd in his list (he had Nepali girls as well as girls from all over the world before).

Lietuviškas keliautojas prilygsta tik rusui

Man čia draugė papasakojo, kaip tik grįžusi iš viešnagės pas mane. Ir aš jai tą visą reziumavau taip – tai čia tau šliūkštelėjo lietuviškų srutų į snukį, kad nepamirštum iš kur esi ir kas ištikro tave supa.

O buvo taip. Finnair skrydis iš Delio į Helsinkį vėlavo išskristi, nes jau sulaipinus keleivius viena jų labai prastai pasijuto ir teko ją gabenti į ligoninę. Bet suomiai žino kaip skraidyt ir visą tą skraidymą organizuoti. Tai jie tuoj paaiškino, kad kol kas nežino kaip čia viskas bus, bet likus valandai iki skrydžio pabaigos visiems bus pranešta, kas nutiks su jų skrydžiais iš Helsinkio. Kaip tarė, taip padarė. Buvo pranešta, kad dalis skrendančiųjų į Vilnių galės tai padaryti dar tą patį vakarą per Varšuvą, o kitiems teks laukti rytojaus. Visiems buvo nurodyta eiti į Transfer desk, kur viskas bus paaiškinta. Bet gaujelė lietuvių tik ėmė siusti. Mano draugė nurėpliojusi iki to stalo dar pabandė savo laimę gražiai paprašydama ir ją tą patį vakarą į Lietuvą parskraidinti, bet kai pabandymas nepavyko, labai nesupyko ir mėgavosi keliautojo potyriais – oro linijų suteiktu gražiu viešbučio kambariu ir vakariene. Bet kiti tautiečiai taip ramiai į šitą neatsinešė ir piktinosi viskuo kas tik jų paršgalvėms daėjo. Pavyzdžiui, tie, kurie gavo bilietus tą patį vakarą skrydžiams į Vilnių per Varšuvą buvo nepatenkinti „KODĖL PER VARŠUVĄ?!“ arba „KODĖL ANT BILIETO NURODYTA, KAD VILNIUJE BŪSIME TIK KITĄ DIENĄ“, o suomė kantriai aiškino, kad štai leidžiatės pusvalandį po vidurnakčio, tai jau bus kita diena ir pan.

O ir likę nakvoti Helsinkyje jautėsi labai nuskriausti apgyvendinti gerame viešbutyje ir gavę švedišką vakarienę. Matai, kaip baisu, net aptarnauti negali, patiems tenka maistą į lėkštę įsidėt. Ir vakarieniaut, žinoma, jie atėjo visu būriu, nes tokie išgamos debilavoti po vieną nevaikšto, tik būriais, ne veltui ir į Indiją keliavo tik su turistine grupe.

Tad toji mano draugė, keliavusi viena, jiems tapo tiesiog pramoga/egzotika/erotika. Kaip čia taip, kitaip, kažkaip neteisingai, ne kaip visi žmonės.

Pirmiausia jie sužinoję, kad mano draugė buvo Goa suskubo pasiteirauti: O ką ten matėte? Na, ji pernelyg daug nematė, tiesiog ilsėjosi, pramogavo, tai taip ir pasakė. Debilavotojų tai nepatenkino, tad jie tučtuojau ėmė žerti kaip jie matė tą aną trečią ir ketvirtą. Ir apklausa tęsėsi. Gaujai parūpo sužinoti ar viešbutyje, kuriame ji gyveno būna kokia nors PROGRAMA? Kas čia dabar per nesąmonių šou? Nu grynai tokiems, kurie už save net pagalvot negali ir tik į Cicino stiliaus plunksnuotas šokėjas ėsdami kokį labiausiai į kotletą panašų vietinį daiktą (nes neduok die kažką kitoniško paragausi) vėpsot sugeba. Mano draugė kantriai paaiškina, kad ji buvo apsistojusi tokioje vietoje kur tik bambukiniai namukai ir paplūdimio restoranas, o su savimi užsiimi pats, jokių programų nėra.

Apklausa tęsėsi. Kaip be klausimo: Kiek kainavo??? Ir tada kirto iš peties ir pareikalavo paaiškinimo: Kuo gi pliažas Goa skiriasi nuo Egipto ar Turkijos pliažų, suprask kam ten trenktis, jei yra arčiau. Mano draugė į šį klausimą atsakyti nebesugebėjo. Buvo nuginkluota tiesiog. Ir tada jai buvo tėkštas galutinis srutų pliūpsnis: Mes čia pakalbėjome, kad jei pora savaičių tik pliaže buvote, tai labai neįdegusi atrodote!

Kieno koks sumautas reikalas matuoti kažkieno įdegį?

Va su tokiais keliautojais susidūręs supranti, kad mums dar jūrios marios ir bei gi šviesmečiai iki tokių, su kuriais susiduriu čia – pagyvenę ponai ir ponios iš olandijų, graikijų ir kitur, jau tikrai ne patys mitriausi, bet labai inteligentiški ir visai nesibodintys keliauti vieni! Nes žino kaip tai daroma, nes moka kalbėti angliškai, nes keliavo visą gyvenimą. Todėl jie žiemas leidžia Goa, Tailande ir dar visur kur tik sugalvoja pasišildyti senus kaulus už pigiau. Bet jie yra mandagūs ir protingi, jie žino, kad norint kažką gauti, skandalu geriau nepradėti.

O mūsiškiai nori aplėkti kuo daugiau lankytinų objektų per kuo trumpesnį laiką, tarsi tai kokios varžybos. Ir beveik garantuoju, kad šitie dalbajobai, su kuriais mano draugei teko nelaimė dalintis skrydžiu, grįžę apie Indiją nieko gero nepasakys, jau matau jų tekstus: Ten vien šiukšlės, skurdas, žmonės durni, o maistas toks, kad neįanoma valgyti. Jiems niekur nėra gerai, niekur nėra įdomu, išskyrus jų pačių butą Fabijoniškėse ar Šeškinėje. Jiems comfort zone palikimas yra tragedija.

Todėl per šitokius keliauninkus, keliautojų reitinge mes tampame palyginami tik su rusais. Esame blankios rusų keliautojų kopijos.

My great girls

I have a friend. She is funny and friendly. She can have a conversation almost with everybody and almost about everything. She likes going out and drinking vine. She likes dancing and laughing. She is blond. Maybe not the prettiest girl in a world, but definitely not the ugliest too. She likes skirts and dresses and sexy underwear. She loves sex. She loves cooking and is very good at it. She likes high heels. She has a job. She likes traveling. She likes chocolate and coffee. She likes theater and concerts, cinema too. She drives a car. She likes meeting people. She doesn’t leave home without spraying a little bit of perfume on herself. She is 29. She rents a flat in an old town of one of the coziest European capitals. She is single.

I also have another friend. She is very hard working. She has a great sense of humor. Prefers to listen not to talk, but is not one of those girls, who just sits and says no word. She is very smart. She writes very well. She knows how to make money. She is in love with traveling. She has her own flat! She is very photogenic. She cares a lot about all those in need. She likes India. She is a very devoted friend. She doesn’t smoke. She does charity. She likes theater, cinema and photography. She likes reading books. She is crazy about shoes. She likes garlic. She likes chips. She likes Brussels. Also Internet shops. She is very responsible. She is 30. She is single.