Laukimas kaip kvėpavimas (niekur nepublikuota, bet parašyta 2011 m. sausį)

Tuomet štai ko laukiau.

Šįvakar mano vienas bičiulis panoro su manim pakalbėti apie laukimą. Jis toks mėgėjas pašnekėti apie tai, kas kitiems į galvą nešauna ir neužkliūva.

Jis sako, kad kartą jam kunigas ir čia pat prideda, kad profesija visai neturi šiuo atveju jokios reikšmės, yra pasakęs, kad visas mūsų gyvenimas yra nuolatinis kažko laukimas. Kad nėra jokios praeities, o juolab dabarties, nėra vyksmo dabar, tik laukimas to, kas bus.

Ir dar tas mano bičiulis sakė, kad suvokimas, jog kiekviena akimirka tėra kažko – pasimatymo, savaitgalio, tyrimų rezultatų, ryto, nakties, gimtadienio - laukimas jį erzina ir veikia žlugdančiai.

Bandžiau sakyti, kad ne visada jau taip visko laukiame, o jei ir laukiame, tai nesąmoningai. O jei ką darome nesąmoningai, tai juk neverta net galvos sukti dėl to. Čia juk tas pats, kaip kalbėti apie kvėpavimą ir kankintis dėl to, kad nuolatos turime įkvėpti ir iškvėpti.

Kita vertus, šiomis dienomis laukimas man aktualesnis nei būna paprastai, tikrai yra ko laukti ir žinau, kad laukimas toks dalykas, kuris gali ir žudyti, ir būti kažkoks keistai saldžiai malonus. Gali erzinti ir vesti iš proto, bet tuo pat metu kutenti kažką taip maloniai viduje.

Šitos pat dienos rytą dar su kitu draugu kalbėjome irgi apie laukimą, bet visai kitaip. Kalbėjome apie tokį keistą mums būdingą apsėdimą. Kai kaskart grįžus iš kelionės dar būna kokį mėnesį gera nuo prisiminimų apie ją, tačiau praėjus toms kelioms savaitėms apima toks nerimas. Imi tarsi koks narkomanas dozės vėl norėti kelionės. Ir tą nerimą pavyksta nuraminti tik įsigijus naujus bilietus. Ir tada jau gali patenkintas laukti tiek kiek reikia, svarbu, kad el. pašto dėžutėje jau guli naujos kelionės pažadas – bilietas.

Ir visi puikiai žinome, kad laukimas gali nesuvokiamai ilgas arba trumpas būti, priklausomai nuo to, kokioje situacijoje esame. Vienaip jaučiamės kai turime tik 10 minučių iki registracijos į lėktuvą pabaigos, o mes vėluojame arba kai tas net 10 minučių laukiame į pasimatymą ateinančio mylimojo, arba net 10 minučių laukiame kol negrabi pardavėja pakeis kasos aparto juostą.

O metų pradžia laukimu, matyt, dar labiau pažymėta nei kitos mūsų dienos. Tada laukiame, kad metai nauji bus geresni, net jei ir praėję nebuvo blogi. Malonaus visiems laukimo!

Why did Lithuanians stay quiet during the crisis and why Greeks don’t

Lithuanians in general are not into public protests

Today I was interviewed by a colleague journalist based in Latvia Talis Saule Archdeacon. He is writing a piece about what Greece can learn from the Baltics in dealing with their crisis for AP.

Not sure if I gave him the right perspective from Lithuania but here are some thoughts I shared with him and he seemed quite happy with them.

First of the differences between us and the Greeks is that Lithuanians in general are much less emotional nation than those living in South of Balkan peninsula.

My second insight was that during Soviet times Lithuanians learned to complain about governments in small groups of friends and families, but not in public. During the Soviet period it was dangerous, so till now Lithuanians just complain about their politicians while sitting at home with their friends and family, but not so much publicly. If they do it publicly, then they do it on news portals commenting articles anonymously. So more or less in the same hidden manner.

The other reason which could explain why Lithuanians did not go rallying as much (or almost not at all) as Greeks did and do, could be because we don’t have strong labour unions who could lead people, organize protests etc. Our labour unions are driven by different interests and ambitions.

Also Lithuanians already know what they need to do if things get tough at home – leave. The numbers of those emigrating went up during this crisis. Lithuanians left where they could get jobs and salaries. And this, in my opinion, had a good influence in the short term. These people not just took tension from Lithuanian labour market (even if unemployment became one of the main issues, but still not as big as it could be), but they also financially support their families and relatives who stayed at home. During the first 4 months of this year emigrants transferred 995 mln. Litas to Lithuania – that is 410 mln Litas more than last year during the same period. And it’s almost as much as Lithuania got from EU funds – during the same period EU supported us by 1,2 billion Litas.

I think that in some way being silent enough helped us and our government to deal with this crisis quite well. And on the other hand I agreed with Talis, that yes Greeks are more spoiled than us, our people (at least a larger part of them) still remember difficult Soviet times and not easy first years of Independence (with Russian pressure, including the economical blockade etc.). Lithuanians did not have the opportunity to become accustomed to the good life, like for example the Irish did. We had a very short period of the good life and even then it was not as good as in Ireland. So, I presume, this crisis was less shocking for us.

Leiskime mokėti vyrams

Nežinau kaip jūs, bet aš neretai pati sau išsigryninu įdomių minčių tiesiog bekalbėdama su draugais, nors dažniau su draugėmis. Moteriški pašnekesiai apie nieką ir kartu apie viską turi kažkokį iškristalizuojantį poveikį. Ir štai anądien susirašinėjau (gal ir jūs taip darote, kai vienas po kito keičiatės el. laiškais visą vakarą ar pusdienį ir taip tarsi vyksta pokalbis, toks įprasto pokalbio pakaitalas ar atmaina) su labai gera savo drauge ir mūsų virtualus pašnekesys pakrypo pinigų pusėn.

O gal tiksliau būtų sakyti pinigų ir vyrų arba dar tiksliau pinigų, vyrų ir moterų kryptin. Diagnozavau sau mažą bėdą, bet tai draugei tai visai prastai. Prastai ta prasme, kad ji visai nesugeba vyrams leisti už ją mokėti ir net atvirkščiai, ne kartą gyvenime yra mokėjusi už juos. Ir kalbu ne apie bokalą alaus ar arbatos puodelį. Kalbu apie didesnius ir mažiau su romantika sietinus dalykus (tarsi daug čia tos romantikos aluje).

Bėda ta, kad kai kurioms moteris, tokioms kaip man ir dar labiau mano draugei, sunkiai sekasi toks atrodytų paprastas ir kai kurių kitų moterų labai gerai, net per gerai išlavintas dalykas – normaliuoju būdu leisti vyrui sumokėti už bendrus pietus, kokteilį, bilietus į kiną, suknelę, papuošalus, batus ar net vaistus (vyrai nė nenutuokia kiek visokių bėdų bėdelių moterys patiria ir kiek kaskart kainuoja lankymasis pas ginekologę (sąmoningai rašau mot. g.) bei vaistai. Vien grybeline moters lyties organų liga – makšties kandidoze – bent vieną kartą per gyvenimą serga 50–70 proc. moterų. Ir dažnai vyrai nėra paskutinė tų visokių bėdelių priežastis.).

Jei net nutinka taip, kad leidžiame sumokėti (dažniausiai tada, kai iš anksto vyras būna įspėjęs, kad kviečia jis ir moka jis), tai vis tiek jaučiamės skolingos ir kažkaip nesmagiai, tuoj viduje sau lipiname siurbėlės etiketę arba imame manyti, kad esame nevykėlės, nesugebančios pačios net už savo vyną atsiskaityti.

Dar būtinai per mokėjimo procedūrą visaip stumdomės, pešamės (retai pasitaiko tokių meistrų, kurie apmoka sąskaitą moteriai nespėjus net pastebėti), zirziame ir grūmojame. Jei sąskaitos pačioms nepavyksta apmokėti tai pralemename, kad liekame skoloje, kad gal kitą kartą mes sumokėsime ar kokią panašią frazę.

Ir net jei su vaikinu jau bendraujame ilgesnį laiką, vis tiek nelabai mokame atsisakyti tų savo įpročių. Nemokame tiesiog priimti to natūraliai, kaip gero dalyko sau ir jam. Juk gali būti, kad vyrui, kuriam patinki, o gal net esi jo mylima, visai malonu už tave mokėti. Žinoma, čia reikia jų pačių paklausti. Ir aš nekalbu apie patologinius atvejus, kurių tekę matyti ne vieną, kai vyrai yra tarsi vaikščiojantys savo moterų bankomatai (nors ir tada gal kartais abiem naudinga – jis turi gražuolę šalia, o ji kailinių, kvepalų, automobilių ir auskarų). Kalbu apie priešingai nei šios apsukriosios besielgiančias moteris. Tokias, kurios nesugeba perlipti per savo vidinius emancipacijos ar dar galai žino kokius barjerus.

Bekalbėdamos su drauge sutarėme, kad reikia persilaužti ir bent kažkiek pasikeisti. O taip elgtis reikėtų tiesiog įsiklausant į argumentus. Mes, moterys, uždirbame mažiau*. Ir mes, moterys, išleidžiame daugiau.

Mums reikia daugiau rūbų ir dar tokių keistų arba tokių brangiai kainuojančių kaip antai pėdkelnės (jas priskiriu prie keistų, nes jų ilgaamžiškumas nežmoniškai trumpas) arba apatinis trikotažas (dievuliau brangus kiek neteisingai brangiai kainuoja liemenėlės ir kelnaitės). Batų mums irgi reikia daugiau.

Papuošalų mums irgi reikia daugiau. Kosmetikos mums irgi reikia daugiau. Visokių grožio procedūrų mums reikia daugiau ir brangesnių – plaukų kirpimas, dažymas, depiliacijos (jos dar ir skausmingos), antakių korekcijos, odos valymai ir t.t.

O kur dar jau minėti medikamentai, kasmėnesinės higienos priemonės ir pan.

Ir jokiu būdu negaliu priimti aiškinimų, kad niekas mūsų neverčia leisti pinigų kirpykloms ar batams. Neva galėtume ir mes sau su viena pora per sezoną suktis ir kam tie kibirai kosmetikos, būkite natūraliai gražios. Jei vyrui užtenka tik kremo po skutimosi, dezodoranto ir kvepalų, tai kodėl mums reikia ten visokių pienelių, tonikų, vieno kremo nakčiai, kito jau dienai, šešėlių, lūpdažių, skaistalų ir tušo. Nes mes moterys ir atrodome taip kaip atrodome dėl to, kad stengiamės. Vienos mažiau, kitos daugiau, bet visos paprastai daugiau nei vidutinis vyras. Ir pastangos kainuoja ne tik laiko, bet ir pinigų.

Tad iš mažiau uždirbančių (dėl subjektyvių priežasčių) ir daugiau išleidžiančių (dėl objektyvių priežasčių) reikalauti lygios partnerystės, o kartais net prisidėti finansiškai daugiau yra neteisinga. Ir noriu pati sau ir kitoms palinkėti išmokti priimti vyrų finansinius gestus natūraliau ir be savigraužos. Ir nėra ko čia baimintis, tos, kurios siurbėlėmis ir barakudomis iki šiol nebuvo, tokiomis ir netaps.

Oi gaučiau malkų už šį įrašą nuo feminisčių, jei tik skaitytų mano blogą daugiau žmonių (tada ir tikimybė, kad tarp jų bus feminisčių, būtų didesnė).

----

*2009-aisiais šalies ūkio pramonės, statybos ir paslaugų įmonėse, išskyrus viešąjį valdymą ir gynybą, privalomąjį socialinį draudimą, moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis sudarė 15,3 proc. Moterų vidutinis valandinis bruto darbo užmokestis sudarė 11,38 lito, vyrų - 13,43 lito.

Moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis privačiajame sektoriuje buvo gerokai didesnis negu valstybės sektoriuje ir 2009 metais sudarė 20,5 proc. (valstybės sektoriuje - 13,1 proc.).

Visos lietuvės tokios

Kokios? Tokios išdavikės ir pasileidėlės tik ir blizginančios akis užsieniečių pusėn, pasirengusios su visais kiek juodesniais nei tautietis lietuvis susimest. Taip galvoja labai didelė dalis mano pažįstamų lietuvių vyrų. Ir nelabai svarbu net koks jų amžius, tokios nuomonės šalininkas ir mano tėtis, ir mano bendraamžiai bičiuliai.

Kartą pasakojau tėčiui apie vieną savo draugę, kuri būdama vos dvidešimt penkerių daro karjerą Londone, užima atsakingas pareigas nepaisant fakto, kad yra kilusi iš nedidelio miesto Žemaitijoje. Tėtis vis linksėjo galvą ir džiaugėsi tokiais jaunos merginos pasiekimais. Kol... šiek tiek neužsiminiau ir apie jos asmeninį gyvenimą, o tiksliau pasakiau, kad jos vaikinas graikas. Mano tėčiui kraujas tą pačią sekundę užvirė ir jau pakeltu tonu ėmė berti kokios tos visos lietuvės k***os, kaip jis tokių prisižiūri Italijoje ir t.t. Dar bandžiau diskutuoti, klausti, o kuo lietuviai jau tokie geresni ir kokybiškesni vyrai, bet buvo beprasmiška.

O vienas bičiulis, kuris dabar įkopęs į ketvirtojo dešimtmečio vidurį prieš keletą metų man ramiausiai aiškino, kad ves tik lietuvę. Čia derėtų pastebėti, kad jis pats didesnę savo gyvenimo dalį praleido ir tebegyvena Prancūzijoje. Man buvo nesuprantama, bet jam savaime aišku, kad nuotaką atitinkančią tautybės, o ir, žinoma, kitus kriterijus jis ras. Nors man atrodė, neprotinga apsiriboti viena tauta, o juolab, kai gyveni mieste (Paryžiuje), kur tų lietuvių toks negausus pulkelis, o iš jų dar bendraamžių ir neužimtų merginų dar mažesnis procentas, be to iš jų gi ne kiekviena jaus prielankumą bei norą tekėti būtent už jo. Žinoma, dar yra atostogos Lietuvoje, bet ir per jas negali taip jau tikėtis tą nuotaką greituoju būdu nusičiupti. Visgi teisybės dėlei turiu pasakyti, kad tas mano bičiulis dabar jau vedęs ir augina sūnų su žmona lietuve. Gal tereikia aiškiai apsibrėžti tikslą ir užsispyrusiai bei be atvangos jo siekti?

Apie santuokas nemaišant tautybių (o tiksliau nemaišant lietuvių tautybės su jokia kita) išgirdau ir būdama visai toli nuo Lietuvos, Indijos valstijoje Goa. Ten atostogavo vokiečių šeima jau aštuoniolika metų gyvenanti Sietle, JAV. Šaunūs ir malonūs tai buvo žmonės, tad išsikalbėjome, kad Amerikoje jie pažįsta kelis lietuvius. Pasirodo jų paauglys sūnus net lanko krepšinio užsiėmimus su vienos lietuvių šeimos atžalomis. Nedrąsiai, lyg bandydama patikrinti mano reakciją toji vokietė iš Sietlo ėmė pasakoti, kaip tų dviejų JAV lietuvių mama visai rimtai yra nusprendusi, kad jos sūnūs ves tik lietuvaites ir kitokios kalbos net negali būti. Mano naujoji pažįstama sakė pradžioje pamaniusi, kad lietuvė mamytė juokauja, bet netruko suprasti, kad visai ne. Man tokia pozicija neatrodo teisinga, tačiau bandžiau paaiškinti Amerikos vokietei, kad gal šitaip elgiamės (prisiėmiau kaltę už visą naciją), nes esame labai mažos tautos atstovai, ne taip, kaip ji, tad mus gal paprasčiausiai veikia koks nors tautos savisaugos instinktas.

Net Pasaulio lietuvių (paprasčiau tariant išeivijos) sukurtoje Lietuvių chartoje yra parašyta, cituoju „Šeima yra tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą.“

Mano žiniomis, šio dokumento itin skrupulingai laikytis ragino ir Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje kunigas. Bent jau taip pasakojo viena gimnazijos auklėtinių. Anot jos, tas kunigas (kurio vardo gal neminėsiu) nešdavo mokiniams XX amžiaus pradžios knygas, kur dėstomos teorijos apie tai, koks blogis yra tautų maišymasis. Tas kunigas neslėpdamas visų mokinių mamas, kurios ištekėjusios už vokiečių vadino barakudomis. Štai jums ir vakarietiškai lietuviškas auklėjimas Europos vidury.

Grįžtant prie mano tėčio, jam, kaip jau supratote geriausias žentas būtų tik lietuvis. Manau, jis dar kaip nors sugebėtų toleruoti tų tautų atstovus, kurie gyvena į Šiaurę nuo Lietuvos, na kokius švedus, norvegus, gal net latvius. Gal kaip nors ir kokį vokietį, britą, kanadietį ar amerikietį pakęstų. Bet visi kas gyvena piečiau arba ne tame pačiame žemyne yra tiesiog ne žmonės. O lietuvės seilę į juos žiūrėdamos varvina, nes paprasčiausiai yra pasileidusios ir patriotiškai nesusipratusios, o ne todėl, kad gali nutikti tarp žmonių ir taip, kad jie vienas kitą pamilsta nepaisydami rasės, tautybės ar pan.

Ir dar. Pamenu, kai dirbau Airijos ambasadoje, dėl vizų ten kreipdavosi ne Lietuvos piliečiai nuolat gyvenantys Lietuvoje. Ir pastebėjau, kad dažniausiai tai būdavo rusės, baltarusės, ukrainietės ištekėjusios už lietuvių vyrų arba afrikiečiai, azijiečiai vedę lietuves moteris. Matyt, pirmiesiems reikia dar nuolankesnių nei lietuvaitės, o antrosios tokius vyrus susirado ieškodamos ko nors labiau emocingo, nei tikras lietuviškas vyras, meilę rodantis darbais, bet ne žodžiais (sutaisiau spintelę, nupirkau skalbimo mašiną, bet ne „Aš tave myliu, mieloji“).

My 2 months in Goa

When a bike becomes a regular mean of transport, when every morning you wake up and have no doubts that this will be another sunny day, when at an eventide you start to smell some sort of sweet smell – mix of the rubbish people burn after the day and light on incense for the Hindu gods, when the sea is just right there and palm trees don’t seem exotic anymore, when just while lying on a beach you accidently see dolphins jumping in the waves, when fish and seafood almost become your daily dish, when cold water in the shower becomes a norm as well as knowing that showering in the afternoon will be warm, just because sun makes water warm in water tanks on rooftops, when you get used to meet every sunset with a cup of tea with milk and spices – masala chai, when clothes get light red-brown colour which is not possible to wash out, just because the land here is red, when fresh fruit juice is a daily thing, when a sound of a fan does not interrupt your sleep, when village people start to say hi, when cows on a road or on a beach don’t make you to rush to grab a camera and shoot a pic, when while lying on a beach you are surprised, but not shocked when a lady and her three brown eyed black haired daughters sit just almost on your towel and start a conversation with you (who cares that they don’t speak English and I cannot speak Konkani or Hindi), when every night on a beach bar full of candle lights you get a nice cocktail just to refresh yourself or just because, cause you can.

Emigracija – tarsi paauglių bėgimas iš namų (publikuota 2011 m. sausį)

Daina Bogdanienė
Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Emigrantai nenori pripažinti, kad jiems labai sunku, todėl tokių dalykų paminėjimas žiniasklaidoje visuomet sukelia audringą jų reakciją. Jie labai nori, kad visi tikėtų, jog jiems sekasi puikiai,“ – sako Daina Bogdanienė, Norvegijoje gyvenanti nuo 1990-ųjų.

Moteris Osle įsikūrė tuomet, kai tautiečių ten buvo vienas kitas, o dabar padeda į šalį atvykstantiems lietuviams, kurie užsuka į Norvegijos darbo inspekcijai priklausantį Paslaugų užsieniečiams centrą. Kalbėdama apie būrius į šią šalį plūstančių lietuvių pašnekovė teigia, jog nemaža dalis jų Norvegijoje ne tiek gyvena, kiek egzistuoja, ir prošvaisčių jų kasdienybėje nedaug. Be to, D. Bogdanienės įsitikinimu, ne vienas iš Lietuvos išvykstantis yra tarsi apsėstas kažkokios „teletabinės“ miglos, kuri jam leidžia tikėti, kad svetur, o ypač tokioje turtingoje šalyje kaip Norvegija, jam ir namus dovanos, ir pašalpas į kairę dešinę dalys beveik už nieką.

Neseniai SEB bankas išplatino informaciją apie tai, kad į dažniausiai keičiamų valiutų trejetuką įsiveržė Norvegijos krona. Tai esą ženklas rodantis ryškėjančią emigracijos tendenciją. Ką jūs matote pati gyvendama Norvegijoje?

Lietuvoje labai pamėgtas žodis „emigruoja“. Reiškiniui, kuris vyksta Lietuvoje šis žodis nelabai tinka. Emigruoja, gerai suvokdami ką daro, tik nedidelė dalis lietuvių. Kiti žmonės važiuoja pabandyti užsidirbti užsienyje.

Štai Norvegijos muitinės tarnyba suteikia informaciją apie imigravimą, nurodydama, kaip reikėtų persivežti daiktus, automobilį, kitą turtą, už ką reikia mokėti muitą įsivežant į Norvegiją daiktus, ir pan. Kokie lietuviai šitaip imigruoja? Beveik niekas. Atvažiuoja su vienu lagaminu. Viską juk palieka Lietuvoje.

Daugelis lietuvių ėmė registruoti išvykimą iš Lietuvos, nes nenori mokėti privalomojo sveikatos draudimo. Dėl to statistika ir ėmė rodyti didelę emigraciją. Kalbėjau su statybininkais, kurie iš tikrųjų dirba lietuviškoje įmonėje, vežiojančioje darbams į Norvegiją. Jie irgi užsiregistravo kaip emigravę, nors visa šeima Lietuvoje ir patys Norvegijoje neketina gyventi. Bet statistiškai jie emigravo. Kai paklausiau kodėl, sako: „O kam mums mokėti tą PSD, per mėnesį 72 litus?“. Tada klausiu jų: „O kai susirgsit, kur gydysitės?“ „Taigi aišku, kad Lietuvoj, bet mes turim savo gydytojus, mokamus,“ - atsako.

Daugelis į Norvegiją „emigravusių“ iš tikrųjų gyvena dviejose šalyse - dirba Norvegijoje, o leidžia pinigus Lietuvoje. Pigūs skrydžiai leidžia tai daryti. Norvegijoje kokybiškai gyventi, taip kaip norvegai, daugelis čia dirbančių lietuvių negalėtų. Įsikurti, išmokti kalbą, gauti gerai mokamą ir pastovų darbą reikia laiko ir nemažų pastangų. Todėl dauguma važiuoja vieni, palikę šeimas, labai taupiai ir ankštai gyvena Norvegijoje ir taupo pinigus geram gyvenimui Lietuvoje.

Visgi daugėja atvykstančių ir su visa šeima. Kai kurios šeimos bėga nuo įsiskolinimų bankams Tėvynėje. Daugelis glaudžiasi pas gimines, draugus, sunkiai randa darbą. Jei jį ir gauna, tai jis dažnai nėra stabilus. Dirba nelegaliai, kiti – su terminuotais kontraktais, darbas prastai mokamas. Pagal tyrimų duomenis, nekvalifikuoti imigrantai pirmieji atleidžiami iš darbo.

Neseniai atliktas tyrimas apie skurdą Norvegijoje rodo, kad pirmiausia už skurdo ribos Norvegijoje atsiduria taip pat imigrantai. Tačiau Norvegijos skurdas dažnam lietuviui galbūt atrodytų kaip prabanga. Nustatyta Norvegijos skurdo riba - jei 4 asmenų šeima pragyvenimui turi mažiau 350000 kronų (apie 154052 litų) po mokesčių per metus. Deja, kai kurie imigrantai gyvena iš kur kas mažesnių sumų. Bet imigrantai ir jų šeimų nariai kenčia ne tik nuo materialinio skurdo, o nuo daugelio kitų socialinių problemų.

Pastarųjų kelių metų lietuvių masinė emigracija man primena paauglių bėgimą iš namų. Neabejotina, kad kažkas negerai, nes iš gerų šeimų (ir šalių) nebėgama. Bėgimas yra pagalbos šauksmas. Kur atsiduria vaikai pabėgę iš namų? Dažnai stotyje, pas kokius sukčius ar valkatas, kurie jais dar ir pasinaudoja. Dabartinė lietuvių vos ne masinė emigracija dažnam emigrantui irgi yra aklavietė, savęs apgaudinėjimas, ypač kai važiuojama be jokio plano, nemokant jokios užsienio kalbos.

Nemaža dalis emigrantų užsienyje patenka į gyvenimo dugną, gyvena prastomis sąlygomis, labai sunkiai ir be jokių perspektyvų dirba. Jie niekam nerūpi. Kai kurie tiesiog švaisto savo brangius gyvenimo metus. Norintiems emigruoti, siūlau paskaityti Manto Areimos „Nostalgiją“ arba Andriaus Križanausko „Nakvynės namai Londone“. Šiose knygose - realistiškas tokių atsitiktinių emigrantų gyvenimas. Tokių pačių, kaip aprašytieji, emigrantų iš Lietuvos pilna ir Norvegija. Pagalvokite, ar tokio gyvenimo norite.

Paslaugų užsieniečiams centras Osle

Deja, emigrantai nenori pripažinti, kad jiems labai sunku, todėl tokių dalykų paminėjimas žiniasklaidoje visuomet sukelia audringą jų reakciją, pasipiktinimą. Jie labai nori, kad visi tikėtų, jog jiems sekasi puikiai.

Dirbate Paslaugų užsieniečiams centre. Kaip dažnai ir ko ten užsuka mūsų tautiečiai?

Lietuviai yra antroji pagal dydį darbo imigrantų į Norvegiją grupė. Kas mėnesį pas mus jų apsilanko keli šimtai. Paslaugų centre jie gali registruotis policijoje, registruoti savo adresą gyventojų registre, užsisakyti mokesčių kortelę, išsiaiškinti savo kaip darbuotojo teises, mokesčių tarnybos padedami užsipildyti pajamų ir mokesčių deklaracijas, prisitaikyti mokestines lengvatas, gauti kitą oficialią informaciją. Daugelis lietuvių man jau pažįstami vardais, nes nuolat ateina šio ar to pasiklausti, skambina, rašo el. laiškus. Mes suinteresuoti, kad žmonės gautų teisingą informaciją. Aš pavertėjauju ir paskambinu ir į kitas institucijas, kuriose žmogus nori ką nors išsiaiškinti, nors tai nėra mano tiesioginis darbas. Taip pat bendradarbiaujame su Lietuvos ambasada Osle, rengiame informacinius seminarus, į kuriuos ateina daug lietuvių.

Yra tekę girdėti, kad pradėję dirbti ne pagal specialybę lietuviai Norvegijoje neretai įklimpsta į liūną, iš kurio išlipti pasidaro labai sunku – darbas žemesnėse nei turima kvalifikacija pareigose tampa amžinu laikinumu.

Jaunimui Lietuvoje pabaigus mokslus pradėti savarankišką gyvenimą be galo sunku. Todėl jie ir važiuoja į Norvegiją ar kitą šalį, galvoja - pradėsiu karjerą nuo tokio darbo, kurį gausiu. Lietuvoje daugybė baigusių vadybininko mokslus, bet nemoka užsienio kalbos. Daugybė vadinamųjų edukologų, bet vėlgi – nei darželyje, nei mokykloje nemokančių kalbos nepriima. Todėl tenka griebtis nekvalifikuoto darbo. Visi galvoja, kad laikinai. Bet pavojus toks, kad nekvalifikuotas darbas labai menkai apmokamas. Todėl reikia dirbti daug daugiau valandų, kad užsidirbtum minimalioms reikmėms. Be to, darbas fiziškai sunkus. Žmonės pavargsta, fizinis darbas atbukina, vakare nieko nebesinori, mokytis kalbos ir ką nors dar studijuoti pavyksta tik labai užsispyrusiems. Taip padirbus 5 ir daugiau metų šansas gauti kitokį darbą vis mažėja. Ką rašysite į CV? Įrašius, kad pagrindinė darbo patirtis – valytojo ar statybininko, galėsite gauti tik panašų darbą. Jei žmogus, nors ir baigęs mokslus, pagal profesiją visiškai nedirbo, jo išsilavinimas turi mažai vertės ir nuvertėja dar labiau bėgant laikui ir dirbant nekvalifikuotą darbą. Mokslininkai tokį reiškinį pavadino proto švaistymu (brain waste – angl.). Žmogus turi išsilavinimą, gabumų, potencijos, tačiau neišnaudoja jų.

Pažįstu ir tokių lietuvių (ypač merginų), kurie mokosi naktimis, kalbą išmoksta, nesiveržia dirbti pirmo pasitaikiusio darbo ir siekia tikslo. Tokių gyvenimas sunkesnis, tačiau turintis geresnes perspektyvas.

Neretai tenka girdėti ir kitką – geriau jau svetur arti kruvinai ir juodą darbą dirbti, nei Tėvynėje vargti už grašius ir be jokios pagarbos. Gal nėra nieko blogo, kad lietuviai bando prasimanyti pinigų, net dirbdami ne pačius puikiausius darbus nei, kad jie Lietuvoje kamuotųsi?

Lietuvoje įvyko keli socialiniai nusikaltimai prieš dideles žmonių grupes – nuskurdintas, nuvertinatas kaimas ir provincijos miestai, visą dėmesį, pramonę ir kultūrą koncentruojant į didžiuosius miestus, ir nuvertintas fizinis ar mažesnio išsilavinimo reikalaujantis darbas. Lietuvoje kažkodėl užmiršta, kad bet koks darbas reikalingas, ir mokėti už jį reikia taip, kad žmogus galėtų pragyventi. Paprastas darbininkas, ūkininkas, jei jam leidžiama pakankamai uždirbti ir turėti savo namus, jei jis neniekinamas, o gerbiamas, augina ir auklėja puikius šalies piliečius. Šios paprastos galimybės Lietuvos žmonės neturi.

Lietuvoje santykis su žmonių algomis ir išlaidomis nėra išbalansuotas. Mokamos tokios pensijos ar algos, kad išgyventi žmogus gali tik, jei jau turi būstą, jam užtenka tik nuolatinėms elementarioms kūno reikmėms, o ne kokybiško gyvenimo kūrimui.

Lietuvoje žmogus nebetiki, kad kada nors galės prasigyventi, šalia jis mato nežinia iš kur praturtėjusius pažįstamus, o dar nuolat bombarduojama informacija, kad emigrantai gali greitai praturtėti. Štai šių visų komponentų kombinacija ir skatina žmogų emigruoti iš Lietuvos. Bet emigracija padėtį kartais tik pablogina.

Pažinojau vieną 28 metų jaunuolį, anskčiau prekiavusi nekilnojamu turtu ir „ant bangos“, kokiais 2005-2006 metais uždirbusį gana daug pinigų. Jis pirko namą, po to butą, keitė mašinas. Atėjus krizei pajamų nebeliko, savo namo nebeturėjo iš ko išlaikyti. Jis atvyko į Norvegiją ir per agentūrą įsidarbino mašinų plovykloje. Čia mašinos buvo plaunamos rankiniu būdu ir jis uždirbdavo 30 litų per valandą. Žmogus dirbo labai sunkų fizinį darbą 12 val. ir daugiau per dieną (mokėjo tik už 8 val.), gyveno su kitais darbininkais 9-iese virš mašinų plovyklos esančiame 3 kambarių bute. Norvegijoje jis pragyveno, bet viltys, kad darbas užsienyje padės išpręsti finansines problemas greitai žlugo.

Faktai, kad iš Lietuvos išvažiuoja žymūs aktoriai ir sportininkai, sakydami, kad nori tiesiog užsidirbti oriam gyvenimui, kai nereikia skaičiuoti nuo algos iki algos centų, verčia susimąstyti. Manau ir maniau, kad iš gero gyvenimo nevažiuojama, bet taip pat galvoju, kad žmonės dažnai nesuvokia, kas jų laukia užsienyje. O gyvenimas ten įklampina, nes nuo jų pajamų pasidaro priklausomi palikti artimieji Lietuvoje.

Man nuolat kyla klausimas - kodėl žmogui neįmanoma prasikurti Lietuvoje, kodėl Lietuvoje yra blogiau, nei bendrabutinis gyvenimas užsienyje ir sunkus fizinis darbas už menką algą?

Lietuvoje, regis, iškreipta ne tik moralinių vertybių, bet ir ekonominė sistema. Susidaro įspūdis, kad dauguma Lietuvoje išgyvena tik gaudami iš užsienyje dirbančių artimųjų ir giminių paramą. Prekės ir paslaugos Lietuvoje įkainotos ne pagal lietuvišką algą, o pagal užsienyje uždirbamus pinigus. Taip žmonės Lietuvoje pasidaro priklausomi nuo užsienyje dirbančiųjų. Savo ruožtu užsienyje dirbantieji negali grįžti į darbą Lietuvoje, nes su lietuviškomis algomis nebeišgyventų, be to jaučia spaudimą padėti artimiesiems Lietuvoje

Vis galvoju – kuo daugiau žmonių išvažiuos iš Lietuvos, tuo mažiau darbo pasiūlos čia bus. Juk išvyksta žmonės – nebereikia jiems ir paslaugų. Taip darbo vietų Lietuvoje mažėja. Tai vėl skatina emigraciją, ir todėl nuolat mažėja darbingų gyventojų Lietuvoje, jaunimo, mažėja mokestinės įmokos, valstybė priversta mažinti socialinę paramą. Viskas užsidaro į užburtą ratą. Pasekmė – visa šalis pasidaro priklausoma nuo emigrantų atvežamų ar siunčiamų pinigų, todėl emigracija netiesiogiai ir skatinama. Ką emigracijoje išgyvena mūsų piliečiai ir jų vaikai, niekam nerūpi.

Išvažiuojantieji tiesiog ieško išeities. Juk žmogiška siekti gerovės, svajoti apie geresnį gyvenimą. Bet skaudu matyti, kaip žmonės, vedami iliuzijų praturtėti emigracijoje greitai ir lengvai, praranda savo geriausius gyvenimo metus, o kartais sužlugdo ir ateitį.

Esate sakiusi, kad lietuviai atvyksta į Norvegiją tarsi kokios „teletabinės“ miglos apgobti. Kas, jūsų manymu, turėtų imtis tą miglą sklaidyti ir atgrasyti lietuvius nuo emigracijos arba tinkamai juos jai parengti? O gal tai beviltiška arba visai nereikalinga laisvoje visuomenėje?

Leidimas lietuviams atvykti ir dirbti nekontroliuojamiems yra tarsi jų kokybės pripažinimas. Pereinamojo laikotarpio taisyklės Norvegijoje, kai imigracija buvo reguliuojama, truko penkerius metus. Manyta, jog per šiuos metus lietuviai pakankamai susipažins su Norvegija ir sugebės suvokti kokia atsakomybė yra atvykti dirbti į naują šalį.

Tačiau daugelis nemoka ar nenori susipažinti su oficialia informacija. Jie nori tikėti ir tiki, kad „tokioje turtingoje šalyje nepaliks gi gatvėje“. Tai aš vadinu „teletabine“ (atsimenate – teletabiai yra naivūs žmogiukai, kurie mokosi pažinti pasaulį) naivuolių migla.

Vienas mano kolega juokavo, kad lietuvių ar lenkų kalba galima būtų išleisti žodyną su vienu žodžiu: „pašalpa“. Jau Lietuvoje žmonės prisiklauso visokių „tiesų“ apie Norvegiją: pvz., kad, jeigu pas tave atvyksta žmona ir neturi pajamų, tai jai mokės pašalpą. Kad, jei Norvegijoje būsi registruotas 3 metus, tai gausi pensiją (visą likusį gyvenimą), kad užsieniečiams norvegai sugrąžina visus sumokėtus mokesčius, kad, jei neturi kur gyventi, tai Norvegija duoda namą, kad, jei praradai darbą Lietuvoje, tai Norvegija tau duos norvegišką bedarbio pašalpą. Visa tai yra netiesa, ar tiesa tik iš dalies. Visą šią informaciją žmonės sužino sugedusio telefono principu. Bet kadangi daugeliui tokia informacija labai tokštama, tai beatodairiškai ja tikima ir pykstama ant to, kuris pasako, kad taip nėra.

Prisiminkime kiemsargį iš Jerome K. Jerome knygos „Trise valtimi“. Žmonės, susiruošę į pikniką, klausia kiemsargio ar šiandien lis. Jis sako, kad lis, ir iš tikrųjų – lyja. Žmonės pyksta ant kiemsargio, kad išpranašavo lietų. O jei jis pasako – nelis, bet lyja, žmonės mini kiemsargį geru žodžiu ir sako: „Ką gi, jis padarė viską, ką galėjo“.

Štai parašė laikraštis apie tai, kai atšiaurioje Norvegijos saloje buvo apgyvendinta ir įdarbinta viena lietuvių šeima. Tai įvyko vykdant nuošalių Norvegijos vietovių apgyvendinimo programas (iš kai kurių Norvegijos vietovių bėga žmonės, nes ten atšiaurus klimatas, mažai gyventojų ir keblus susisiekimas). Lietuviai, šią informaciją susižinoję jau minėtu sugedusio telefono principu, supranta taip: jei šeima atvažiuoja į Norvegiją, tai jiems duoda namą ir darbą. Ir važiuoja lietuviai su vaikais į Oslą, reikalauja darbo ir būsto... Jiems atsakoma – deja, niekas nieko čia neduoda. Žmonės pasipiktina, jaučiasi nuskriausti.

Vertinant iš kažkur išgirstą informaciją, reikėtų įjungti paprasčiausią logiką. Atsiminkite, kad prieš 6 metus į Norvegiją „įstojo“ 10 naujų ES valstybių, tarp jų - Lenkija, kurioje yra 10 kartų daugiau gyyventojų nei Lietuvoje. Taigi visų šių šalių piliečiai, lygiai kaip ir jūs su savo šeima, norėtų atvykti į Norvegiją, kuri viską taip lengvai duoda. Ir turi tam visiškai tokias pačias teises. Pagalvokite, ar gali Norvegija va štai taip duoti būstą, darbą ar pašalpas kiekvienam atvykusiam?

„Teletabinės“ miglos niekas neprivalo sklaidyti. Vieni atvykėliai viską išsiaiškina iš patikimų šaltinių ir turi realią informaciją, todėl jiems sekasi geriau. Kiti tiki viskuo, kas jiems sakoma, nori to, ko negali būti ir susiduria su problemomis. Svajoti saldu, bet realybė kitokia. Gyvenimas tam ir duotas, kad būtų mokomasi iš klaidų. Tik vieni mokosi iš savų, kiti iš svetimų. Bet baisu darosi, kai iš šalies į šalį vežiojami tokių „teletabių“ vaikai, tėvams šventai tikint, kad kitur bus geriau ar, kad kitur kažkas kažką duos.

Ką patartumėte žinoti, suprasti lietuviui ketinančiam atvykti į Norvegiją padirbėti.

Reikėtų ruoštis jau prieš išvažiuojant. Susirinkti visą informaciją, pramokti kalbą, susirasti būstą ir darbą - prieš atvažiuojant. Turėti lėšų gyvenimo pradžiai. Nebijoti kreiptis į oficialias institucijas dėl informacijos. Kai kurios jų turi lietuvių kalba konsultuojančius darbuotojus, kurie atsako el. paštu, telefonu ar priima lankytojus. Įsidarbinant būtinai pasirašykite įdarbinimo kontraktą, kas mėnesį reikalaukite iš darbdavio algos lapelio – ši darbuotojo teisė įrašyta į Norvegijos Darbo kodeksą. Jei darbdavys nemoka algos ar kitaip pažeidžia jūsų teises - nedelskite, nebijokite, o kreipkitės į Darbo inspekciją. Jums taip pat padės profsąjungos ar nemokami juristai. Kaip ten kreiptis, paaiškins darbo inspekcija. Darbo inspekcijoje išlaikomas besikreipiančio asmens anonimiškumas. Pagrindinę informaciją lietuvių kalba galima rasti internetiniame portale.

Žinokite, kad pradžia bus sunki. Kiekvienas lietuvis, dabar jau neblogai įsikūręs Norvegijoje, tikrai pasakys, kad pirmieji keleri metai šalyje nebuvo lengvi, kad vos atvykus jiems kažkas padėjo. Prasimušti Norvegijoje vis sunkiau. Jei nemokate kalbos ir neturite kur apsistoti, labiausiai tikėtina, kad dirbsite juodadarbiais (jeigu išviso gausite darbą), sunkiai ir už mažą algą, gyvensite prastomis sąlygomis.

Jei neklystu, nuo 2009 metų gegužės lietuviai Norvegijoje gali dirbti be apribojimų. Kaip nuo to laiko pasikeitė padėtis, jų darbo sąlygos? Gal atsirado daugiau darbdavio pagarbos ir mažiau išnaudojimo ar elementaraus kvailinimo atvejų?

Atvirkščiai – darbo sąlygos dabar dar žiauresnės. Padidėjo konkurencija, atvažiuoja daugiau lietuvių, latvių, ispanų ir kitų krizės paliestų šalių piliečių, taip pat bulgarai ir rumunai - naujieji ES piliečiai. Darbdaviai išlepę, ypač ne norvegai, o kitataučiai, turintys Norvegijos pilietybę, smulkiųjų verslų - užkandinių, valyklų, rūbų ar batų taisyklų savininkai. Naujieji ES piliečiai įpratino juos nieko nereiklaudami dirbti už mažą algą, be viršvalandžių apmokėjimo, be kontrakto, kitų darbo santykius patvirtinančių dokumentų. Jei reikalauji teisybės – eik lauk, tavo darbo laukia kitas, toks pats imigrantas.

Norvegijoje nėra privalomo mažiausio atlyginimo visoms profesijoms. Privalomas mažiausias valandinis tarifas galioja tik statybininkams, laivų statyklų darbininkams ir žemės ūkio bei daržininkystės darbininkams, taip pat. Oslo ir Akershus apskrityje dirbantiems elektrikams. Kitų specialybių darbininkai gauna tai, ką sutaria su darbdaviu.

Paplito vadinamasis įdarbinimas naudojantis laisvo darbo jėgos judėjimo ES šalyse direktyva. Žmonės dirba už pvz. 40-50 kronų (17-22 litus) per valandą, uždirba 10000 kronų (4400 litų) per mėnesį, juodai nusidirba, gyvena darbdavių parūpintuose bendrabučiuose po 2-3 kambaryje su virtuve, vonia ir tualetu 30-40 žmonių. Tai gyvenimas amžinomis BAMO (Baikalo-Amūro magistralė, kuri niekad nebuvo pastatyta, didžiausia sovietų statyba) statytojų sąlygomis, iš kurių ištrūkti labai sunku. Žiniasklaidoje toks reiškinys vadinamas šių laikų vergove. Žmogus visiškai priklauso nuo darbdavio. Neįtiksi - lėksi ir iš darbo, ir iš būsto.

Toks gyvenimas velka paskui save ilgailaikių socialinių problemų virtinę. Išyra šeimos. Ne vienas lietuvis vyras atvirame pokalbyje pripažino, kad po kelių mėnsių sunkaus darbo Norvegijoje grįžus į Lietuvą, šeimoje jau po kelių dienų kyla konfliktai. Moterys ir vaikai įpranta gyventi be vyro ir tėvo, laukia tik jo uždirbamų pinigų. Jis – pervargęs ir fiziškai, ir dvasiškai, namuose negauna reikiamo supratimo, užuojautos.

Jei emigruoja visa šeima - netikrumą, skurdą patiria šeimos nariai, vaikai, kurie, ypač paaugliai, išgyvena draugų ir įprastos aplinkos praradimo ir sunkios adaptacijos svetimoje šalyje tragedijas.

Ne paslaptis, kad tarp tam tikros grupės emigrantų laisvalaikis leidžiamas svaiginantis. Atidirbus sunkią darbo dieną ir gavus algą, lengviausias būdas atsipalaiduoti yra vartojant alkoholinius gėrimus. Vienintelis skirtumas - Lietuvoje būdavo geriamas pilstukas, o užsienyje uždarbis leidžia nusipirkti kokybiškesnio alkoholio. Apie ateitį ši emigrantų grupė galvoti nebeturi nei jėgų, nei laiko.

Visgi dėl nuolatinio šviečiamojo darbo, taip pat darbo prieš socialinį išnaudojimą ir siekiant imigrantų socialinės integracijos, kurį atlieka Norvegijos valstybinės institucijos, vis daugiau ir daugiau žmonių sužino apie savo teises, stoja į profsąjungas, nesileidžia išnaudojami, susipažįsta su galimybėmis Norvegijoje. Dalis atvykėlių siekia visaverčio, kokybiško gyvenimo. Tokie paprastai pramoksta kalbą, įsidarbina norvegiškose įmonėse ir ilgainiui gauna geriau apmokamą darbą.

Publikuota 2011 m. sausio 17 d. portale Tiesa.com.

Po pasaulį besivaikantis sėslumo (publikuota 2011 m. vasarį)

Adomas Svirskas
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Kai su Adomu Svirsku tarėmės dėl interviu, prižadėjau, kad jo savo tekste nesureikšminsiu ir jo gyvenimo į pasaką nepaversiu. Todėl geriau tegul kalba pats Adomas, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Nyderlanduose, bet kol rengėme šį interviu sugebėjęs porą kartų suskraidyti į JAV, tarsi tai būtų tas pats, kaip kokį Amsterdamo kanalo tiltuką pervažiuoti.

Nedaug žinau apie tave. Tik vis įkeliamos įdomios nuotraukos į „Facebook“ ir ten pat besikeičiantys statusai su dažna pradžia „on the way to...“ kažką šnibžda. Tad kaip prisistatytum žmogui, kuris tavęs nepažįsta?

Dialogą pradėjome tau pastebėjus mano „Facebook“ statusą „on the way to...“ – rodos, tą snieguotą lapkričio vakarą buvo Londonas. Dabar taip pat esu „on the way“ – pakeliui į San Franciską. Jau kelinti metai vykstu į tą žavų miestą dalyvauti didžiausioje informacinių technologijų saugos konferencijoje ir parodoje „RSA Conference“.

Šis renginys skirtas dirbantiems srityje, kuri darosi vis svarbesnė, nes vis daugiau duomenų apie mus „plaukioja“ elektroninių duomenų erdvėje. Kur yra žuvų, ten yra ir žvejų, dažnai ir brakonierių. Vienas iš neteisėtų būdų užvaldyti svetimus duomenis ir vadinasi „phishing“ – žvejonė. Juokingas terminas, bet tikrai nejuokinga tiems, kurie patenka ant e. brakonierių jauko, savo duomenis – asmeninius, finansinius, verslo, sveikatos būklės – pateikę piktavaliams žvejokliams.

Taigi „RSA Conference“ yra vieta, kur susirenka e. brakonierių tramdytojai, interneto sanitarai bei tie, kuriems aktualiausia apsaugoti savo ir mūsų duomenis – vyriausybės, bankų, korporacijų IT saugos vadovai.

Tad iš dalies jau ir atsakiau į klausimą, ką veikiu gyvenime – darbuojuosi IT srityje, dalis veiklos susijusi su IT sauga, tačiau pagrindinė mano darbo sritis šiuo metu yra IT infrastruktūros ir procesų tobulinimas, efektyvumo gerinimas, kaštų mažinimas. Šiais klausimais konsultuoju klientus, kurie siekia pertvarkyti savo IT ūkį.

A.Svirsko nuotr.

Na, o frazės „veidaknygėje“ – tuštybės apraiška, socialinis eksperimentas, tam tikra bendravimo forma su pažįstamais. Kaip sako senovės lietuviai – „keep in touch“ (šypsosi – aut. past.). „Veidaknygė“ yra mūsų laikmečio meduolis ir rykštė, aukso puodas ir Pandoros skrynia... C‘est la vie (Tai gyvenimas – iš prancūzų k.).

Iš to, kiek ir kaip fotografuoji, galima pamanyti, kad esi fotografas.

Ir aš kartais sapnuoju, kad esu fotografas, bet atsibundu... (juokiasi – aut. past.). Nors sieloje – esu, man fotografija – ir įkvėpimas, ir poilsis, ir kūryba, kad ir kaip naiviai tai skambėtų. Kartais tai būna ir darbas, bet kol kas iš vestuvių ar renginių fotografijos gyventi nesiruošiu. Tiesa, lygiai po mėnesio turėsiu progos fotografuoti žavią jaunavedžių porą, kurti jų dienos fotoreportažą – reikės pateisinti jų pasitikėjimą.

Savo malonumui mėgstu fotografuoti gatvės kasdienybę, žmones natūralioje aplinkoje, jų emocijas, ryšį su aplinka, šmaikščias situacijas. Mane žavi ir architektūra, miesto ritmas, pastatų geometrijos sąskambiai, netikėti rakursai. Žinoma, būdamas gražioje gamtoje fotografuoju tai, ką matau aplinkui – norisi įamžinti, pasidalyti.

Atskira „liga“ yra pomėgis fotografuoti vairuojant – dažnai kur nors važiuojant ant kaklo kabo fotoaparatas, neretai vairui telieka viena ranka. Ši situacija yra viena iš nedaugelio, kuri pateisina automobilių su automatine pavarų dėže egzistavimą (juokiasi – aut. past.). Mėgstu žaisti ir mobiliųjų telefonų kameromis bei programomis, suteikiančiomis nuotraukoms įvairių efektų. Didelė dalis fotografijos proceso yra buvimas viduje vaiku – gebėjimas džiaugtis tuo, ką tenka matyti aplinkui kasdien. Rezultatas, žinoma, yra svarbus, bet kartais pats veiksmas atperka viską – ir sėkmę, ir klaidas. Be abejo, tai netinka vestuvių dienos reportažui (juokiasi – aut. past.). Nors ir pastaruoju atveju svarbu bendra nuotaika, ryšys su „kaltininkais“.

Panašu, kad fotografija – labai į tave įaugęs hobis. Tad gal grįžkime prie darbo, apie kurį jau užsiminei, bet iki galo lyg visko ir nepapasakojai.

Galėčiau pridurti, jog jau 20 metų dirbu ir akademinėje srityje – esu nemažai metų dėstęs Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete, su juo ryšiai išliko iki šiol. Taip pat teko dėstyti bei dirbti mokslinį darbą JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje. Pastarojoje neseniai praleidau trejus su puse metų, dalyvavau IT saugos tiriamojo projekto veikloje.

A.Svirsko nuotr.

Taip jau susiklostė, kad dar būdamas studentas pradėjau derinti akademinę bei komercinę IT veiklą, toks stilius ir liko iki šiol. Stengiuosi išnaudoti kiekvieno iš šių „susisiekiančių indų“ privalumus, rasti būdų perkelti ir panaudoti gaunamą patirtį, darbuotis kūrybiškai. Kartais pavyksta (šypsosi – aut. past.).

Atrodo, esi tobulas šiuolaikinio mobilaus žmogaus pavyzdys. Toks gyvenimo būdas žavi. Tačiau kartu ar nėra sunkus, ypač kalbant apie artimuosius, šeimą?

Esu labai netobulas šiuolaikinio homo sapiens (žmogus – iš lotynų k.) egzempliorius, darau nemažai klaidų, ne visada iš jų pasimokau. Siekis dirbti įdomų darbą, neplaukti pasroviui, ieškoti iššūkių natūraliai sąlygoja mobilumą – pasaulis šiais laikais nėra didelis, ir niekad nežinai, kur atsirasi. Prieš 11 metų bandžiau susieti savo veiklą su Olandija, bet atsidūriau JAV – vienas profesorius pamatė internete mano CV (paruošta buvo olandams) ir jam pasirodžiau įdomus. One crazy professor... (juokiasi – aut. past.). Taip išvykau dėstyti į Jungtines Valstijas.

Nuo to tolimo 1999-ųjų rudens teko pagyventi septyniose šalyse, darbo bei asmeniniais reikalais apkeliauti nemažai šalių, padirbėti įvairiose pareigose bei srityse. Dažnai kelionės yra būtinybė – darbo užduotys, renginiai, susitikimai, konferencijos. Neslėpsiu – keliauti mėgstu, dažnai nesvarbu ir konkreti kryptis ar miestas – žavi ir naujos, nematytos šalys, ir progos grįžti į „namais“ laikomus Londoną, Briuselį, Nicą ir, žinoma, Vilnių.

Turbūt tas fotografinis žvilgsnis ir nepraeinantis stebėjimasis daug kuo neleidžia nuobodžiauti. Pomėgis keliauti, vairuoti padeda atlaikyti kartais šiaip jau varginančias ilgas keliones. Kalbant apie artimuosius ir šeimą – daug veiksnių daro įtaką šiai gyvenimo sričiai, kelionės yra tik vienas iš jų. Turbūt svarbiausia yra bendri interesai, tarpusavio supratimas, žmogiškas ryšys. Natūralu, kad keliones tenka derinti prie asmeninių planų, ir atvirkščiai – šiuo metu kelionės yra vienas iš būdų palaikyti artimą ryšį.

Kas nors, paskaitęs interviu, pavadins tave laimės kūdikiu: dinamiška karjera, galimybės keliauti, pažinti. Kaip pats vertini savo gyvenimą?

Visi skaitėme pasakas apie šalį, kurioje teka medaus upės ir kviečia saldūs pyrago krantai. Tačiau realybė paprastesnė – kiekvienas gyvenimo stilius turi pliusų ir minusų. Žinoma, laikau save sėkmės kūdikiu – gyvenimas tikrai nešykšti man gerų progų ir galimybių, stengiuosi jas vertinti bei išnaudoti. Ne visada pavyksta.

Savo gyvenimo vertinimas – sudėtingas dalykas. Vienas protingas žmogus, kurį laikau savo mokytoju, yra pasakęs, jog pirma gyvenimo pusė yra skirta kaupimui, o antroji – dalijimui. Daug prasmės šiuose žodžiuose. Reikia įvertinti, kas sukaupta, kuo galėčiau pasidalyti ir kokiais būdais tai padaryti.

A.Svirsko nuotr.

Atsakant tiesiai į klausimą – vertinu kritiškai. Tačiau tai atskira tema (šypsosi – aut. past.).

Kiek tokiam mobiliam žmogui dar svarbu būti laikomam lietuviu, kalbėti su vaiku lietuviškai ir naujiems pažįstamiems piešti Europos žemėlapį, ant popieriuko paryškinant Lietuvos kontūrus?

Lietuva ir identitetas man yra svarbu. Tiesa, nedalyvauju masiniuose ritualuose, formaliai nepriklausiau, nepriklausau ir nesirengiu priklausyti jokioms lietuvių bendruomenėms – tai vietos, kur marazmas veši ir keroja. Paskaičiau Olandijos lietuvių bendruomenės įstatus – toks įspūdis, jog jie rašyti sėdint viename iš Amsterdamo „coffee shop‘ų“, palaimingai mėgaujantis marihuanos legalumu. Tik poveikis, panašu, buvo ne atpalaiduojantis, o atvirkščias, tie įstatai primena sovietų armijos praporščiko samprotavimus apie kareivinių tvarką. Buvau tame „kurorte“ porą metų, neblogai pamenu lovų lygiavimo, pasitelkiant virvelę, auklėjamuosius žaidimus. Reikės kada padiskutuoti su ta publika, įtariu, kad bus panašiai linksma, kaip su Prancūzijos lietuvių bendruomenės lyderiais.

Štai įkandau. Palaima ir pilnatve apėmė. Vienas iš tokio atvirumo pliusų – galima rasti bendraminčių. Tikrų. Ne tų, kurie iš mandagumo labinasi.

Nusakius, kokio lietuviškumo baidausi, būtų logiška paaiškinti, kokį lietuviškumą pats išpažįstu. Visų pirma, nelaikau savęs tikru emigrantu – gal todėl ir nostalgijos nejaučiu. Ryšys su Lietuva yra nuolatinis ir gyvas – draugai, seni ir nauji, profesinė veikla, lengvai pasiekiamos naujienos – visa tai leidžia neatitrūkti.

Visur, kur gyvenu ir dirbu, esu „proudly made in Lithuania, that tiny country just across the sea from Sweden, you know...“. Didžiuojuosi išsilavinimu, įgytu Vilniaus universitete – man buvo lemta mokytis ir dirbti kartu su neeiliniais žmonėmis. Didžiuojuos ir profesinės karjeros lietuviška pradžia – žinios bei patirtis, įgyta Lietuvoje, man leido be vargo gauti darbą ne vienoje svečioje šalyje. Dirbdamas kartu su MIT (Massachusetts Institute of Technology – aut. past.), Harvardo, Cornellio, Berkeley, Stanfordo auklėtiniais niekad nesijaučiau „mažesnis“.

Tad savo šaknimis didžiuojuosi, pagal galimybes žmonėms papasakoju ir paaiškinu apie Lietuvą. Nemažai vietų, kuriose dirbau, buvau pirmas ir vienintelis lietuvis, tad tekdavo ir tenka patenkinti kolegų smalsumą. Dažnai tai yra privalumas, žmonės geriau įsimena, atsiranda netikėtų bendravimo atspalvių. Tiesa, kartais tenka sutikti tokių „balvonų“, kuriems prisistatau „Adam from London“, kad nekvaršintų galvos savo klausimais „Lithu-what?“ ar „Little-what?“...

Tai čia tokia maža ambasadorystė – kiekvienas mūsų, gyvenantis ar besisvečiuojantis kitoje šalyje, galime ir turime pristatyti Lietuvą pasauliui. Turime kuo didžiuotis (čia aš ne apie krepšinį, alų ar cepelinus), ir reikia didžiuotis, žinoti savo vertę. Pasauliui nereikia saviplakos nukamuotų kompleksuotų paniurėlių – pasaulis vertina atvirą šypseną, orią laikyseną.

Kuo aš, negyvenantis Lietuvoje, prisidedu prie to, kad Tėvynėje būtų geriau? Atsakymas gan paprastas – palaikau profesinius ryšius su Vilniaus universitetu, perteikiu patirtį bei žinias informatikos specialybės studentams, vadovaudamas jų magistriniams darbams, kartkartėmis skaitydamas paskaitas, susitikdamas su kolegomis.

Prieš keletą metų teko dėstyti vieną kursą magistrantams Vilniuje, kai pats gyvenau Prancūzijoje – buvo daug skrydžių, daug entuziazmo ir energijos iš abiejų pusių, tad rezultatas išėjo puikus. Kviesdavausi į Vilnių kolegas iš užsienio, ir ten pasikviesdavau dirbti VU studentų, buvo ir komercinių projektų su Lietuvos kolegomis, taip pat Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei tiriamųjų projektų veiklos. Statom tiltus kaip mokam. Štai ir šiandien susirašinėjau su senu pažįstamu, dirbančiu Lietuvoje, aptarėme tam tikrą projektuką, kuriame dalyvausiu.

Ne viskas rožėmis klota „ant Lietuvos“ – tą visi žinome, ir dažnai tenka susidurti su nekompetencija, siaurakaktiškais interesais, sovietinio palikimo reliktais. Pagal galimybes ir situaciją stengiuosi tai keisti. Tokios realijos, turime daryti namų darbus ir kurti Lietuvą kartu.

A.Svirsko nuotr.

Džiaugiuosi, jog man tenka pažinti labai daug išskirtinių Lietuvos žmonių. Ypač džiugina veiklūs ir žinantys ko nori studentai, dialogas su jais labai naudingas ir dėstytojui. Vienu ar kitu būdu tie žmonės ženkliai prisidės prie „Lietuva 2.0“ projekto (šypsosi – aut. past.).

Kai tiek daug matęs, aplankęs, gal jau sunkiai beįvardytum vietą, kuri vienaip ar kitaip nustebino?

Stebino ir stebina daugelis vietų. Namibija, Čilė, Argentina, Kosta Rika – tik kelios iš tokių šalių, kur tiesiog pritrenkia kvapą gniaužianti gamta. Labai įdomi šalis yra Libanas. Kartą keletui dienų nuskridau ten apsidairyti, nepaisant visų patarimų nesinuomoti mašinos, žinoma, išsinuomojau ir nepasigailėjau – mažoje šalyje tiek daug kultūrinių, religinių, gamtinių, istorinių bei architektūrinių sąskambių. Man pasisekė – viena libaniečių kilmės kolegė, su kuria dirbome Prancūzijoje, daug papasakojo apie šią šalį ir patarė, kur reikėtų nuvykti. Ir kur nereikėtų – taip pat (šypsosi – aut. past.). Iš jos pasimokiau, kaip reikia didžiuotis savo šalimi ir pristatyti ją kitiems.

O šiaip idėja keliauti į Libaną slidinėti mane buvo apsėdusi nuo 2003-iųjų, kai per CNN pamačiau Libano kalnų slidinėjimo reklamas. Neslėpsiu, nusileidus nuo kalnų įdomiau vakaroti Beirute, nei su Austrijos „šniceliais“ bendrauti prie alaus. Paslidinėti Libane neteko, nors galimybę turėjau – pagailėjau laiko, įdomiau buvo apžiūrėti pačią šalį. Nustebino publika, siūlanti pirkti „Hezbollah“ marškinėlius prie vieno iš kultūros paminklų Baalbeke. Gerai, kad „Kalašnikovo“ nepiršo – būtų buvę baisu atsisakyti, ir taip vos atsipurčiau paaiškinęs, jog „We in France do not have very strong „Hezbollah“ chapter. Yet.“ Ta Libano dalis, kurioje yra minėtasis istorinis paminklas, yra visiškai kontroliuojama „Hezbollah“ – pakelėse pilna paminklų žmonėms, kurie kitur vadinami teroristais, ant kiekvieno stulpo geltona vėliava su žaliu „Kalašnikovo“ automato logotipu – labai savotiška vieta. Rekomenduoju. Gaila, kad judėjimo laisvė kiek mažesnė nei Europos Sąjungoje – automobiliu, išsinuomotu Beirute, negalima važiuoti į Damaską, draugiškon Sirijos žemėn. Tad Sirija liko lankytinų šalių sąraše.

A.Svirsko nuotr.

Vienas dalykas, būdingas toms platumoms (panašus jausmas būna ir Graikijoje, Romoje) – visa esybe jauti istorijos pulsą, civilizacijų sankirtų dvasią. Tiesa, kartais aplinka primena Naujininkus, tad realybė čia pat, labai nudreifuoti į Antiką neišeina (šypsosi – aut. past.). Vairavimas Libane išties gan savitas, spalvingas, bet ir Vilniuje ne ką mažiau „stebuklų“ gatvėse, gal tik pypsi lietuvaičiai mažiau.

Sėslumo nepasiilgsti?

Sėslumas nuo manęs vis bėga, aš jį vaikausi po pasaulį – taip ir gyvenam (juokiasi – aut. past.). O jei rimčiau – pasiilgstu, ir jau turiu planų...

Publikuota 2011 m. vasario 24 d. portale Tiesa.com.