Antrųjų pusių draugai beigi draugės

Jos

Anądien bičiulis Andrius Užkalnis atsiuntė ką parašęs lietuviškam „Playboy“. Man atrodo, dar tas tekstas nepublikuotas, bet gi mano blogo auditorija tokia maža, kad nieko nenutiks jei ir išduosiu apie ką jis ten rašė, o gal atvirkščiai pareklamuosiu būsimą numerį. O rašė jis apie antrųjų pusių drauges ir koks visuotinis blogis jos yra. Tikras gyvenimo nuodas, jo žodžiais tariant.

Ir tai mane paskatino pagalvoti, o ką gi aš pati manau apie draugių vaikinus beigi vyrus, ką jie, mano spėjimu, apie mane galvoja ir kada aš galėčiau imti manyti, kad mano antrosios pusės draugai yra tas gyvas blogis.

Ar čia man taip pasisekė, ar čia tiems mano draugių vaikinams, bet man visi jie atrodo puikūs. Visi skirtingi ir nė vieno nematau kaip savo antros pusės, tačiau visi jie man patinka. Geri, draugiški, įdomūs, nė karto iš nė vieno jų nesu pajautusi, kad esu nelaukiam jų namuose ar bendrame laisvalaikio leidime, o jei reikėjo kada kokios jų pagalbos, visad irgi sulaukdavau. Pavyzdžiui, vienos draugės vaikinas kantriai visą savaitę kentė (nors neatrodė, kad jam tai kančia) tris savo draugės drauges apsistojusias pas juos vieno kambario butelyje Maskvoje. Kitos, nenustojo su manim bendrauti, kai į šuns dienas išdėjau jo bičiulį. Mano draugių vaikinai/vyrai ir kriauklės su manim važiavo pirkti, ir šoko su manim, ir kokteilius man darė, ir anekdotus pasakojo, ir nuvežė ten kur reikia. Žodžiu, draugių draugai tampa mano gyvenimo dalimi. Gera dalimi. O ne kažkokiais suskiais, kurie tik gadina man ir mano draugei gyvenimą.

Lyg ir negali žinoti ką tie draugių vaikinai ir vyrai apie mane galvoja, ypač kai tas Užkalnis rašo, kad žmonos ir draugės vyrams ir vaikinams liepia kuo maloniau su savo draugėmis elgtis ir jokiu būdu neįžeisti. Tačiau pamenu, jog vienos draugės dabar jau buvęs vyras buvo mane neoficialiai titulavęs fainiausia jos drauge. Man kažkaip atrodo, kad labai svarbu pritapti prie savo antrosios pusės draugų, tačiau ir tie draugai turi stengtis tą naują žmogų kuo sveikiau priimti į savo ratą.

Jie

Tačiau žinau ne vieną atvejį, kai taip nėra. Viena mano draugė pasakoja, kaip jos draugės vyras tiesiog patalogiškai nemėgsta jos draugų – pvz. jis ignoruoja jų šventes (tarkim atvykęs į savo mylimosios draugų vaiko krikštynas ar vestuves tiesiog demonstratyviai sėdi automobilyje per visą šventę!). O kita draugė yra pasakojusi apie tai kaip visa jų kompanija nemėgsta vieno draugo merginos, nes ji irgi galvoja, kad jie visi nebent šuns pifo verti. Ir ko gero, tokiais atvejais labiausiai kenčia tas, kuris per vidurį – draugas ar draugė, bandantis laviruoti tarp bičiulių ir mylimojo.

Ir aš tikrai nenorėčiau, kad mano vaikino/vyro draugai mane laikytų ragana. Atvirkščiai, man svarbu, kad jie sakytų: Kokia ta tavo Deimantė smagi, linksma, protinga, simpatiška ir t.t. Aišku, kad sakytų tai nuoširdžiai, nes jiems tikrai taip atrodytų. Ir, kad to nusipelnyčiau ne pataikaudama, o tiesiog būdama savim.

Beje, įsivaizduoju, kad savo vaikino/vyro draugų galėčiau nemėgti tik, jei jie tikrai būtų neįmanomai bjaurūs (o ne todėl, kad jie kartais vedasi mano mylimąjį pagerti į miestą arba vežasi jį į žvejybą, tuomet, kai aš noriu jį temptis į parodą). Dar manau, kad kartais žmonėms ima siutas ant antrųjų pusių draugų tada, kai jie tiesiog nustoja mylėję tas savo antrąsias puses. Tada jau viskas aplink jį/ją gali pasidaryti nepakeliamai nemiela.

Ką reikia daryti su draugyste

Puoselėti. Dar reikia jos negailėti, jei nutrūksta. Ir neprievartauti, jei ji nesiklosto.

Aš myliu ir branginu visus savo draugus ir visi jie man labai geri, bet pora draugių yra tiesiog pavyzdžiai kaip reikia tą draugystę puoselėti, auginti, neapleisti ir gal net šiek tiek aukotis dėl jos, nubraukiant kokius nors trumpalaikius savo interesus.

Tos draugės tokios, kurioms savaime suprantama nemiegot, kad ir visą naktį, nes jų draugė nori pasikalbėti, eiti glaustis pas kažką kitą tam, kad užleistų savo namus draugei gyvenančiai kitam mieste ir po ilgos pertraukos iš svetur atskridusiam jos mylimajam, kai draugė paprašo keliems mėnesiams priglausti krūvas jos daiktų galvoti „žinoma, juk gyvenu ne rūmuose, iškilmingų priėmimų nedarau, tad jei pora mėnesių ir pasivolios kokia dėžė ar lagaminas ne vietoje, tikrai nieko nenutiks“, atvažiuoti pasitikti į oro uostą, o draugės bute palikti du pačios keptus keksiukus (ne vien todėl, kad ji gal parskrido išalkusi, tiesiog, nes taip ją nudžiuginsi ir gal mažiau ji sielosis parskridusi ir ten kažkur palikusi vėl kokiam mėnesiui savo mylimąjį), nepamiršti rašyti laiškų, net kai draugė užsiėmusi bala žino kuo ir neatrašo, kai draugę kankina pagirios paskambinti ir apklausti ar nereikia atnešti vaistų ar kokio mineralinio vandens, kai draugei užeina debesis apie tai, kad jos gyvenimas netikęs, parodyti jai, kad ji giliai klysta, kai pirmą kartą susitinki su nauju jos vaikinu, būtinai jį įspėti: geriau jau jos nenuskriausk. Ir taip toliau ir panašiai.

Bet nereikia labai sielotis, jei draugystė ima keistis, o draugas tolti. Jau esu patyrusi, kaip pradeda skirtis interesai, gyvenimo būdas, supratimas apie įvairius dalykus ir draugystė vėsta. Tačiau ne kartą esu mačiusi žmones, o ir pati taip elgiausi, bandančius gelbėti tą draugystę, kažkaip ją ramstyti, o galiausiai net imituoti. Tai labai liūdna, nes draugystė turi būti natūrali, čia ne šeima ar giminaičiai, su kuriais norim ar nelabai esam vis tiek susiję ir bent kažkiek civilizuotai bendrauti tarsi reikia, net jei nelabai tai teikia malonumą. O juk draugystė turi būti maloni, lengva ir tokia, kuri neteisia, prieš kurią nereikia vaidinti, su kuria galima džiaugtis ir liūdėti, nebandant būti geresniu, gražesniu ar protingesniu. Todėl man atrodo, kad jei per laiko tėkmę draugai pasuko skirtingais keliais, geriau ir nebandyt kelti tos draugystės iš komos. Geriau atjungi gyvybę palaikančius apartus. Nes kas iš to, kad nuėjote pas tą draugę/draugą į trisdešimtmetį, sukąstais dantimis prabuvote, o paskui grįžę kitiems, neprarastiems draugams pasakojate kokį košmarą išgyvenote ir kaip nebeturėjote ką pasakyti tai buvusiam draugui, bet bandėte abu vaizduoti, kad taip nėra. Ir, beje, nemanau, kad nutolimui įtakos turi geografinis atstumas, pati iš savo patirties žinau, kad išlieka šilti ir tikri santykiai su žmonėmis už tūkstančių kilometrų, bet nuotolis atsiranda su tais, kurie toje pačioje šalyje ar net tame pačiame mieste.

O dar būna toks reiškinys, kaip draugystės prievartavimas. Kai kurie žmonės, atrodo beveik racionaliai apsisprendžia būti tavo draugais ir nori tu to ar ne, labai stengiasi tokiais tapti bei būti. Esi lyg ir nieko prieš palaikyti ryšius (tam, mano manymu, baisiai tinka toks išmislas kaip „Facebook“, kur gali matyti kuo gyvena pažįstami ir kartkartėmis jiems duoti žinoti apie save, o taip pat numesti kokį komentarą, „palaikinti“ ar parašyti poros sakinių žinutę. Nes elektroniniai laiškai jau kitas reikalas, jie man atrodo labiau asmeniški ir jiems reikia šiek tiek labiau atsidėti). Tačiau tau jau pakanka savų draugų (o ir jiems norėtųsi skirti daugiau dėmesio), o gal tiesiog tam žmogui nejauti to, ką turi jausti draugui, nėra to noro įsileisti arčiau jį į savo personalinę erdvę. Jis prašosi susitikti dažniau nei norėtum ir nei derėtų tiesiog pažįstamiems, jis skambina, rašo, net kai bandai subtiliai parodyti, kad tau neįdomu. Toks draugysčių prievartautojas braunasi į tavo gyvenimą taip, kad net imi manyti, kad savojo neturi arba bent neturi draugų. Ir jo tarsi gaila, o dar išsiauklėjimas neleidžia tiesmukai pasakyti, kad pats ir gyvenimą turi, ir draugų tau ir be jo netrūksta. Ir mane visad stebina, kaip tokie žmonės nepajunta, kad su jais draugauti nenorima ir, kad jie lesinami tik tikros draugystės trupiniais.

Jaunų žurnalistų liga

Aš irgi esu jauna žurnalistė, kiek čia tos patirties - keletas metelių. Tad jaučiuosi galinti kalbėti apie mus (juos) lygiai, kaip kokie žydai traukti per dantį kitus žydus.

Buvau šiandien viename renginyje, sutikau ten savo gerą draugę, ji sėdėjo su kolege iš to paties naujienų portalo. Vos ištiesiau ranką tai jos kolegei pasakydama savo vardą (nors iš matymo esam pažįstamos, gi ne prūdai tų žurnalistų Vilniuje), ji ištarė savąjį ir iškart paklausė: Tai kur tu dirbi? Net nesąmoningai uždėjau jai riebų minusą (na ir kas, kad teisės tam lyg ir neturiu). Kai pasakiau, kad nedirbu niekur, ji nusistebėjo: Tai ką čia veiki? Aš tyliai sau mėgaudamasi atsakiau: Šiaip atėjau. Ir negalvokite, kad tas klausimas „Kur tu dirbi?“ mane erzina todėl, kad kaip ir niekur teoriškai dabar nedirbu. Dabar man net kažkaip smagiau, aš dabar tarsi koks Užkalnis mėgaujuosi mažumėlę šokiruodama lengvuoju būdu pranešdama, kad va niekur.

Tas klausimas mane „užkala“ jau seniai (net tada kai dirbau pačios įkurtame portale) ir nesuprantu kodėl jis beveik visad pats pirmas užduodamas vos sutikus kokį panašaus amžiaus žurnalistą, dažniausiai buvusį moksladraugį. Eini sau Vilniaus gatve, sutinki senokai matytą kurso draugą iš žurfako ir po „labas“ iškart seka: „Tai kur dabar dirbi?“. Įdomu ar taip elgiasi ir kitų profesijų atstovai, kokie istorikai, pedagogai, filologai, matematikai ar inžinieriai?

Gal dauguma jaunosios kartos žurnalistų yra baisingi karjeristai? O gal užduodami klausimą tikisi savo padėtį palyginti su sutiktojo moksladraugio, nes startuota lyg ir iš panašių pozicijų?

Bet negi nėra daugiau apie ką kalbėti arba bent pradėti kalbą apie darbą ne pirmu sakiniu? Negi jaunieji žurnalistai negyvena gyvenimų? Nekeliauja, nesituokia, negimdo vaikų, nelanko įdomių renginių, nesutinka įdomių žmonių, neužsiima hobiais, neinvestuoja, nepatiria nelaimių? Net apkalbėti buvusius dėstytojus ir kursiokus man atrodo smagiau, nei pulti klausti „Kur tu dirbi?“.