Liberalai toliau kalasi vinis į karstą

RokiškisRabinovičius prieš kelias dienas patarkavo liberalus. Noriu ir aš, tik truputį iš kito šono. Mane siutas ima, nes balsuot gi už juos žadėjau ir nebežinau ką daryt. Alternatyva būtų konservatoriai, bet man visiškai netinka jų požiūris į šeimą, seksualines mažumas, bažnyčios įtraukimas į politiką, abortus, mane biesina jų dagiai. Socialdemokartai, darbiečiai, tvarkiečiai, lenkai net svarstymo neverti. Valstiečiai, nors turi visokių privalumų (pvz. į kultūros ministres siūlytų Lianą Ruokytę-Jonsson), bet mane gąsdina. Tai ir parinuos ir pykstu ant liberalų, kad mus taip nuvylė ir paliko be pasirinkimo.

Masiulio ir MG reikalas šūdinas. Bet kas mane dar labiau toliau užmušinėja yra jų elgesys jau po didžiojo sprogimo. Po viso to Masiulio skandalo išvirtimo viešumon, man buvo ne tik pikta, bet ir gaila jų. Tada Gentvilas pareiškė, kad jiems svarbiausia išsaugoti tikruosius liberalų rinkėjus. Va galvoju kaip gerai.  Bet tuomet prasidėjo. Nei Šimašius nei Gentvilas, du partijos lyderiai, nedalyvavo LGBT eitynėse, nes, matyt, galvoja, kad Lietuvos visuomenėje, net liberalioje, nusiteikimas prieš homoseksualus stipresnis už palankumą ar toleranciją jiems. O juk tiems tikriesiems liberalių vertybių išpažinėjams bei jų vėliavnešiams turėtų būti visiškai nesvarbu kas ką myli ir kas su kuo miega.  

Tada kitas nuopuolis, kai, matyt, baisingai bijodami nesurinkti 5 % ir nepatekti į Seimą išreitingavo į viršūnes Antano Guogos tipažo žmones. Alekną ir Savicką. Nieko prieš, geri sportininkai ir viską. Bet populistiškiau kažin ar įmanoma. Pamatę Aleknos ir Savicko pavardes už liberalus balsuoti gali tik tie, kas už juos balsuodavo dėl Guogos buvimo partijoje. Ir tai nėra tikrasis hard core liberalų elektoratas.

Ir šitaip bebandydami surinkti tuos 5 % liberalai tik atbaido tikruosius ir ištikimuosius savo rinkėjus, nuvilia juos taip, kad tie apskritai nebenori balsuot rinkimuose ir supyksta ant liberalų taip, kad nebebalsuos už juos ne tik šį spalį, bet ir kituose artimiausiuose rinkimuose.  Taip besimėtydami tarp „norime išsaugoti tikruosius liberalų rinkėjus“ ir „reikia bet kokia kaina surinkti 5 %“ liberalai susivarys taip, kad tikrai tų procentų nesurinks.

Sėdžiu pikta ir pasimetus. Tai už ką balsuot? Juk jau užsiregistravau VRK, kad atsiųstų biuletenį į Goa.

Lazda turi du galus: koks jausmas būti nemėgstamu imigrantu?

#Brexit jau aptartas ir visaip praanalizuotas politikų, politologų, ekonomistų, bankininkų, eilinių žmonių gatvėse ir facebookuose. Prisipažinsiu, britai nustebino. Ir visokias įžvalgas ir pramatymus girdėti ir skaityti šiandien buvo įdomu, gi žurnalistinis smalsumas.

Pagalvojau ir dar apie vieną aspektą. Lazda turi galus. Tuo antruoju dabar ir gauna nemaža dalis lietuvių. Ne visi, bet tikrai dažnas (per dažnas) užsienyje (ir Lietuvoje) gyvenantis lietuvis yra labai neigiamai nusiteikęs prieš imigrantus tiek savo gyvenamoje šalyje, tiek gimtojoje Lietuvoje. Taip dažnai mūsų tautiečiai JK skundžiasi ir bjaurisi kaimynais indais, pakistaniečiais, lenkais, albanais, taip dažnai piktinasi, kad į Lietuvą privažiuos visokių „juodašiknių“. O šiandien sužinojo, kad britai (didesnė jų pusė) apie  juos galvoja lygiai taip pat kaip jie apie tuos „babajus“ ir „juodašiknius“. Kad jiems lietuviai ar kiti ES šalių piliečiai lygiai taip pat atgrasūs, kaip mūsiškiams emigrantams kiti savo šalį dėl vienokių ar kitokių priežasčių palikusieji.

Žinoma, ne visi, tikrai ne visi lietuviai JK nusiteikę rasistiškai. Daugybei žmonių gyvenimas svetimoje, daugiakultūrinėje erdvėje atvėrė platesnį akiratį, o kai kurie jau ir išvykdami jį tokį turėjo. Bet tiems su plačiu akiračiu šitas Brexit reikalas ir nebus toks skausmingas (nekalbu apie emocinį aspektą) kaip tiems, kurie dirba paprastus ir prastus darbelius (arba nieko nedirba) ir keiksnoja „babajus“. Londono City darbuotojas gana nesunkiai pakels sparnus į kokį Singapūrą ar Niujorką. O piktasis juodadarbis kitų imigrantų nemėgėjas jausis nukentėjęs ir sakys, kad britai durni ir siaurakakčiai, kad nevertina mūsų bei mūsų indėlio į jų ekonomiką

Ir dar. Nelabai linksma turi būti šalyje, kur beveik pusė piliečių liūdi dėl referendumo rezultatų. Ir dar keli milijonai jos gyventojų, ne piliečių, jaučiasi nereikalingi, atstumti ir pažeminti.

Lietuviška žiniasklaida ypatinga: Kai naujienų portalo redaktorius dirba kitam naujienų portalui

Praėjusiame blogo įraše stebėjausi baisingai trumpa lietuvių atmintimi. O šiame – lietuviška žiniasklaida.

Lrt.lt naujienų  vyr. redaktorius rašo straipsnius/komentarus didžiausiam Lietuvos naujienų portalui Delfi.lt ir niekam tai, matyt, neatrodo nei keista, nei koks nesusipratimas. O man atrodo.

Įsivaizduokime, kad britų bbc.com ar bbc.co.uk vyr. redaktorius rašinėtų į kokį MailOnline ar Telegraph.co.uk. Ar tai būtų priimtina ir normalu?

Visų pirma, mano manymu, Delfi.lt ir Lrt.lt yra du konkuruojantys naujienų portalai ir jau vien todėl nei vieni kitų tekstų turėtų perpublikuoti, nei juolab, kad Vladimiras Laučius rašinėtų į Delfi.lt (beje, prie jo tekstų net nebūna jokios užuominos, kad jis dirba Lrt.lt).

Ar čia taikomas tas pat principas, kaip valstybinėse ligoninėse dirbančių gydytojų darbas privačiose klinikose? Nes Lrt.lt moka tiek mažai, kad V. Laučius turi Delfyje uždarbiauti papildomai?

Bet gal medicina ne tas pats kas žurnalistika. Juk žurnalisto parduodama prekė, už kurią jis gauna algą, yra jo mintys, jo parengtos medžiagos. Ar Lrt.lt vyr. redaktorius tų minčių, kurias parduoda Delfiui nesugalvoja savo darbo Lrt.lt metu ir tik grįžus namo žiūrint „Panoramą“ jos kyla ir tuomet skubiai namuose prie asmeninio kompiuterio prisėdus jos užrašomos ir išsiunčiamos į Delfį?

Gal ir lrytas.lt vyr. redaktorius Liudas Dapkus turėtų rašyti į Delfi.lt, o Monika Garbačiauskaitė Budrienė iš Delfi siųsti savo komentarus į 15min.lt, jei jau tokia graži mūsų naujienų portalų draugystė?

Ar draugauja tik V. Laučius su M. Garbčiauskaite Budriene? O pastaroji, beje, į Lrt.lt irgi kažkodėl nerašo, o savo komentarus publikuoja savo portale, o ne visuomeniniame.

Apskritai naujienų perpublikavimas iš vieno šaltinio kitame man atrodo bjauri vaikiška Lietuvos žiniasklaidos liga, nuo kurios jau pats laikas pasveikti. Taip ir skaitytojams geriau ir autoriams, nes jiems gi niekas dvigubo honoraro nemoka už dviejuose portaluose pasirodžiusią jų medžiagą. O ir skaitytojai apgaudinėjami, kai to paties minėto Lrt.lt medžiagas randa Delfi.lt.

„Panorama“ nerodo reportažų paimtų iš LNK žinių, o TV3 nerodo LNK žurnalistų parengtų medžiagų. Kodėl tokia kvailystė visgi laikoma norma naujienų portaluose? O kvailystės viršūnė, kai vieno naujienų portalo vyr. redaktorius dirba kitam naujienų portalui. Laisvu nuo darbo laiku, turbūt.

Papildymas (18/08/2015)

Andrius Užkalnis sudirbo mane Facebooke, pateikdamas bent kelis pavyzdžius iš JK žiniasklaidos, kai žinomi žurnalistai dirba vienur, bet dar rašo ir kitur. Pvz. Edward Lucas būdamas The Economist vienu iš redaktorių rašydavo komentarus į The Daily Mail. Tai su kritika sutinku (dėl nežinojimo ir nepasitikrinimo). Bet dėl to man tai apie ką parašiau, mažiau keista ir nepriimtina neatrodo. Vistiek man čia kaip IKI direktorius retkarčiais pavadovautų Maximai, kai vieno portalo vyr. red. rašinėja į kitą.

Kraupiai trumpa mūsų atmintis

Man labai keista, kad Lietuvoje dažnas taip priešiškai nusiteikęs prieš pabėgėlius. Keista, nes kas jau kas, bet mūsų tauta dar pati tebejaučia randus paliktus karo. Karo, kuris, žinoma, privertė ne vieną lietuvį bėgti iš savo šalies vežime pasikinkius arklį. Juk tie, kurie tuomet bėgo irgi gelbėjo savo gyvybes, nes grėsė pavojus būti nužudytiems, įkalintiems, išsiųstiems į Sibirą. Juk tuomet ir jie, mūsų tautiečiai, spėjo susigriebt tik vieną kitą šeimos fotografiją, glėbiuose verkė jų vaikai, o patys netikėjo, kad bėga ilgam. Argi būtumėt jiems linkėję, kad Vokietija, o paskui Amerika, Kanada, Venesuela ar Australija būtų pasakiusios, kad vietos jiems nėra ir liepusios grįžti į sovietų nasrus? Man keista, kad mūsų atmintis tokia trumpa, juk visa tai vyko tik prieš kelis dešimtmečius, vyko mūsų senelių laikais.  Kaip galime taip šaltakraujiškai atstumti sirus ir kitus karo bėglius gelbėjančius savo ir savo vaikų gyvybes sapaliodami kažką apie vargšus pensininkus ir neturtingą mūsų šalį bei svetimą jų kultūrą.

Žinau, dažnai karo pabėgėliai sumaišomi į vieną puodą su nelegaliais migrantais, ieškančiais geresnio gyvenimo. Bet net ir ant tų negalime būti pikti, negalime jų labai smerkti, nes dar naujesnė mūsų pačių šalies istorija pamena kaip prieš tampant Europos Sąjungos nariais tūkstančiai lietuvių nelegaliai veržėsi į Vakarus, net labiausiai į tą pačią dabar migrantų taip trokštamą Jungtinę Karalystę. Net per tą patį Lamanšo tunelį ne vienas lietuvis ten prasmuko. Bet mums tai galima buvo, nes mes kaip ir priklausėme ten mat, o jiems – ne.

Ir visgi liūdniausia ir keisčiausia man dėl karo pabėgėlių ir jiems atgręžiamų nugarų. Ypač kai dabar ne vienoje draugų kompanijoje pašnekama apie Rusijos grėsmę ir neduok die, tikrai tuo netikiu, mums patiems vėl tektų bėgti.

Apie tai kaip mamą pratinu prie homoseksualų

Berlyno buvęs (tada dar esamas) meras Klaus Wowerait (gėjus),
 kurį pastebėjau Lesbiečių ir gėjų festivalyje 2013 m.

Turiu tokias dvi drauges. Jos susituokusios, iš Izraelio ir dar vegetarės. Puikus komplektukas kai kuriems lietuviams paerzinti. Bet man praverčia mamą edukuoti. Kai tik jos pasikviečia vakarienės (viena jų puikiai gamina), būtinai paskui mamai pasakoju, kad štai buvau pas savo bičiules lesbietes, žydukes ir valgiau labai skanią vegetarišką vakarienę. Aišku, kai pas heteroseksualią porą apsilankau vakarienės, nepabrėžiu mamai, kad va lankiausi pas tą heteroseksualią vokiečių porą ir valgiau mėsą.  

Tiesiog primygtinai vis akcentuodama, kad merginos pora, noriu mamai įskiepyti supratimą, kad tai visiškai normalu, kad jei jos dukra bendrauja su tokiais žmonėmis, laiko juos savo draugais, kviečiasi į svečius ir pati lankosi ir valgo jų paruoštas vakarienes, vadinasi viskas gerai, tokie žmonės yra visiškai normalūs, tokie pat kaip visi, homoseksualumas nėra užkrečiamas ir pan. Žodžiu, nieko tokio nenutinka apie ką mitai sklando mano nedidelio gimtojo miesto gatvėse, namuose ir įstaigose.

Goa istorijos pamokėlė

Mano kaimo katalikų bažnyčia
pavadinta mums pažįstamos Šv. Onos vardu

Vakar turėjau įdomų pokalbį, kuris sudėliojo man šį tą apie Goą į vietas. Nes vis besiplakant tarp čia dirbančių nepaliečių žinias iki šiol apie Goą gaudavau tik iš antrinių šaltinių.

Dažnai sakau, kad Goa nėra Indija. Na čia koks nors Užkalnis mane sukritikuotų, nes šneku panašiai kaip tie, kurie sako, kad Niujorkas tai matot ne Amerika. Ir visgi Goa, mano manymu, stipriai skiriasi nuo kitų Indijos vietų ir nėra tokia indiška, mums įprasta indiškumo prasme ir ne be priežasties.

Europiečiai Goa gyventojams jokia naujiena. Portugalai čia atsibastė dar XVI amžiuje. Ir, anot mano vakarykščio pašnekovo, šios mažiausios Indijos valstijos veidą pakeitė labai stipriai ir, jo nuomone, daugiausia į gera.

Būtent portugalų dėka Goa kaip niekur kitur Indijoje jau seniai ir griežtai laikomasi gimdymų, mirčių, gimimų registravimo taisyklių. Būtent kolonistai portugalai moterų teises sulygino su vyrų. Ir skyrybų atveju visas turtas atitenka tam, kuris laikomas nukentėjusiuoju, t.y. ne skyrybų iniciatoriumi. Portugalai taip pat iš Goa išgyvendino žiaurų paprotį mirus vyrui žmoną sudeginti gyvą. Jų dėka nustota tekinti nepilnamečius vaikus.

Be šių svarbių pokyčių, portugalai padarė ir kitų, tokių kaip gera kelių infrastruktūra, nemokamas pradinis mokymas.

Tačiau, anot mano pašnekovo, beje, kataliko, portugalai padarė vieną siaubingą klaidą – prievarta žmones atvertinėjo į katalikybę. Todėl pasak jo, tikram goaiečiui niekad šventa vieta nebus Senoji Goa (Old Goa), kuri taip mėgstama turistų. Ten stūksančios įspūdingos katalikų šventovės pastatytos ant vietinių kaulų ir pralieto kraujo.

Su katalikybe, atplukdyta portugalų, susijęs ir dar vienas įdomus fenomenas, man priminęs ir lietuvių krikštą. Kaip pas mus krikštijami ištisi kaimai buvo pavadinami vienu vardu, o paskui žmonės vieni kitiems prigalvojo pravardžių, kurios galiausiai tapo pavardėmis, nes kitaip kaip atskirsi apie kurį Joną ar Oną kalbama. O štai Goa gyventojai būriais gavo tą pačią pavardę – kunigo krikštijusio juos. Taip mano pašnekovas, tiksliau jo proseneliai tapo portugališkai skambančiais Fernandesais. Tad iki šiol galima atskirti – katalikas ar hindu išpažinėjas vien iš pavardės.

Portugalų paliktų pėdsakų čia ir daugiau, ne vien pavardės ir religija. Maistas, portugališki žodžiai įsimaišę į vietinę konkuni kalbą (beje, katalikai net kai kuriuos žodžius turi kitokius nei hindu išpažinėjai – dar vienas būdas atpažinti kokiai religijai žmogus priklauso), architektūra ir pan.

Be to, anglai indus ramybėje paliko bene šešiolika metų anksčiau nei goaiečiai atsikratė portugalų. O ir atsikratę ne iškart tapo didžiosios Indijos mažiausia valstija. Mano pašnekovo tėvas, kuriam dabar koks šešiasdešimt, turėjo pasą, kurį privalėdavo pasiimti norėdamas vykti į Indiją, nes ten buvo užsienis. Tik vėliau Goa tapo integralia Indijos dalimi. Labai europietiška dalimi, kur baltieji ne kažin kam įdomūs, niekas jų nenužiūrinėja ir nesiekia paliesti, kaip nutinka net sostinėje Delyje.

Beje, kaip ir mano vakarykštis pašnekovas, taip ir kiti jauni Goa vyrai dažni kruizinių laivų darbuotojai. Pasak jo, plaukiojančio Viduržemio jūroje, vos ne iš kiekvieno namo bent vienas vyras dirba kruiziniame laive. Ir  į juos keliai praminti irgi portugalų, patyrusių keliautojų laivais, dėka.

O pabaigai, Goa Pietūs, kur žiemoju, portugalų buvo valdomi vos keletą metų, todėl čia beveik visi žvejai liko hindu religijos išpažinėjais, priešingai valstijos Šiaurei. O anot mano pašnekovo ir apskritai šis Goa pakraštys kiek mažiau išvystytas. Matyt, todėl ir mažiau turistų apniktas, nes jie čia atsibeldė vėliau. O tuo pačiu ir ne toks „aprusintas“. Nes kaip ne itin linksmai pažymėjo mano goaietis, Šiaurės Goa jau visa okupuota rusų. Tiesa, jis tuoj pat suskubo pridėt, kad laive, kuriame dirba turi nemažai rusų draugų. Gal tokią teigiamą detalę prilipdė sudvejojęs, kaip aš, rytų europietė vertinu rusus. Panašu, kad Goa katalikai su kunigiškomis pavardėmis per ilgus kolonizacijos metus diplomatijos išmoko puikiai.

Apie tris dalykus iškart

Gal pasimatymas?

Kadangi aprašyti tik vieną iš dalykų būtų trumpoka, dovanokite, suplaksiu į vieną įrašą kelis skirtingus.

Mokymosi malonumas

Mokausi naujos kalbos. Ir man tai patinka. Šįvakar žingsniuodama aplytu Berlyno grindiniu tai suvokiau. Supratau, kad jaučiu malonumą. Nors puikiai atsimenu, kad vos pradėjusi draugėms rašiau laiškus, kaip sunku ir baisu, bet štai šiandien apčiuopiau džiaugsmą, kažkokį sunkiai paaiškinamą malonumą, kurio net nepamenu kada nors jautusi. Nesvarbu, kad sunku, kad kartais nesuprantu, kad darau klaidų, kad tingiu eiti į pamokas, vis tiek kažkodėl jaučiu malonumą mokydamasi vokiečių kalbos ir net namų darbai nėra baisinė prievolė. Net susimąsčiau, kaip dar geriau turėčiau jaustis, jei imčiausi mokytis man patinkančios italų arba irgi visai maloniai skambančios ispanų kalbos. Keista tik, kad šitokio pobūdžio malonumo neteko (bent jau neprisimenu) jausti niekad anksčiau. Gal tam reikia sulaukti tam tikros brandos? Kai mokymasis tampa sąmoningu pasirinkimu.

Didelis miestas (kaimietės pramatymai, понимать)

Kuo didelis miestas yra gerai? Man patinka, kad dideliame mieste galima išbandyti daug skonių – įvairiausių kraštų virtuvių restoranai (didesniame mieste didesnė galimybė atrasti autentiškesnius) bei imigrantų parduotuvės, kur priklausomai nuo atstovaujamo krašto rasi ir dar neragautų sūrių, ir gausybę alyvuogių, prieskonių rūšių, skirtingų duonos atmainų, vaisių ir daržovių bei žolelių ir viso ko kito. Ko mažame mieste, kad ir Vilniuje, gauti sunku arba dažnai tas pats kainuoja gerokai brangiau, mat egzotika.

Dar dideliame mieste visad esi įvykiuose. Ir, aišku, jų tiek daug, kad ne tik dalyvauti, bet ir jų sekti nespėji. Tačiau tas jausmas, kad štai va vyksta Berlyno mados savaitė, Berlynalė, muzikos diena ar net pagaliau Europos čempionatas (ne tik todėl, kad tos šalies rinktinė žaidžia to neįmanoma nepastebėt, bet ir todėl, kad čia gyvena šimtai atvykėlių iš kitų, čempionate dalyvaujančių šalių, kurie aktyviai palaiko savo komandas) šildo ir svaigina.

Be to, dideliame mieste viskas didesnis. Eini gatve ir nepastebi, bet jei esi iš tų (kaip aš), kurie kartais mėgsta žvelgti ne tik žemyn, tiesiai ir į šonus, bet ir užversti galvą aukštyn, pastebi, kad pastatai dideliame mieste irgi aukštesni nei mūsų mažyčiame jaukiame Vilniuje.

Ir dar moteriškas (nors tikrai nebūtinai) džiaugsmas – čia tiek visko yra ką galima nusipirkti. Parduotuvių parduotuvių parduotuvėlių. Batai, rūbai, kosmetika, aksesuarai ir pagal skirtingus skonius, prioritetus ir kišenę. Bei galingi išpardavimai.

Nenurašyti

Šis aspektas gal kiek susijęs su jau aptartu didelių miestų efektu. O gal tiesiog su vakarietišku gyvenimo būdu. Bet ką norėjau pasakyti yra štai – Lietuvoje per virsmo tarpsnį taip jau nutiko, kad dažnai vyresni (toli gražu ne seni) žmonės kažkaip nuėjo į paraštes. Jau senokai, pamenu, teko dirbti su vienu amerikiečiu žurnalistu Vilniuje. Talkinau jam renkant medžiagą keliems straipsniams. Ir vakare užėjome į vieną tinklinį restoraną Gedimino pr.. Ir jis nusistebėjo, kad prie staliukų sėdi beveik išimtinai tik jaunimas. Ir tikrai, Lietuvoje į barus, restoranus (ypač ne sostinėje) kasdieniniais reikalais daugiausia eina tik jaunimas. Pavyzdžiui mano tėvai į mano gimtųjų Mažeikių kokį kaboką išsirengia dažniausiai tik kokios progos metu, na kartais ir šiaip, bet itin retai ir tai turbūt kaimynai laiko kokiu prabangos ženklu, nes va žmona neruošė vakarienės, bet nuėjo sau jiedu į šašlykinę ir ten suvalgė po porciją šašlykų ir išgėrė alaus.

Be to, po nepriklausomybės atkūrimo ne vieno vyresnio žmogaus profesinis pasirengimas nebetiko rinkai, todėl darbo vietas, neretai vadovaujančias pozicijas užėmė vos universitetus baigę jauni žmonės. Nes tarkim kokių nors PR specialistų apskritai sovietmečiu, matyt, nebuvo. Aišku, nuo laisvės atgavimo jau prabėgo pora dešimtmečių ir tie jauni žmonės jau kiek subrendo, bet visgi sąlyginai pas mus viskas labai jauna.

O štai kitur ne. Pavyzdžiui, šiandien turėjau susitikimą vienoje kompanijoje ir laukdama jos viešųjų ryšių specialistės kažkodėl sau mintyse piešiau laibą aukštakulniais ginkluotą jauną moterį, tačiau atėjo kokių penkiasdešimties perlų karoliais ir languotais marškinukais vilkinti moteris. Tiesiog lietuviškos realijos mane buvo pripratinusios prie kitokių piarščikų – jaunos merginos ir moterys, retai vyresnės, bet tokios labai specifinės moterys ir visokie vyrai (vyrams lengviau net ir tą virsmą išgyventi).

Be to, Vokietijoje, o turbūt ypač Berlyne nenustebsi, jei šešiasdešimtmetis pasakys: Susipažink, čia mano mergina (kuri nėra amžiumi tinkanti jam į dukras). Kažkaip jie čia nesustoja gyventi ties 40. Jie turi pinigų, todėl vaikšto į restoranus, todėl vaikšto į geras parduotuves. Jiems nėra kažkoks beveik gėdingas reikalas būnant ne pirmos jaunystės turėti draugę ar draugą. Aišku, gal čia ir įprasčiau skirtis. Nors statistikos netikrinau. Gal kai skyrybos nėra tragedija, bet tiesiog gyvenimo nutikimas, daugiau ir tokių, kurie būdami, kad ir vyresni, bet poruojasi. Nors, Lietuvoje jau jei kokia dama išsiskyrė būdama nelabai jauna ir vėl susirado kokį naują kavalierių, tai būtinai skuba tuoktis, nes kažkaip aplinkiniai beigi giminaičiai visokias čia draugystes nelabai palankiai traktuoja: Nes panos ir kavalieriai tai čia jaunimui, o ne tavo amžiaus moteriai, nes kas čia per pasimatymai restorane, juk nebe tas amžius.