Lietuviška žiniasklaida ypatinga: Kai naujienų portalo redaktorius dirba kitam naujienų portalui

Praėjusiame blogo įraše stebėjausi baisingai trumpa lietuvių atmintimi. O šiame – lietuviška žiniasklaida.

Lrt.lt naujienų  vyr. redaktorius rašo straipsnius/komentarus didžiausiam Lietuvos naujienų portalui Delfi.lt ir niekam tai, matyt, neatrodo nei keista, nei koks nesusipratimas. O man atrodo.

Įsivaizduokime, kad britų bbc.com ar bbc.co.uk vyr. redaktorius rašinėtų į kokį MailOnline ar Telegraph.co.uk. Ar tai būtų priimtina ir normalu?

Visų pirma, mano manymu, Delfi.lt ir Lrt.lt yra du konkuruojantys naujienų portalai ir jau vien todėl nei vieni kitų tekstų turėtų perpublikuoti, nei juolab, kad Vladimiras Laučius rašinėtų į Delfi.lt (beje, prie jo tekstų net nebūna jokios užuominos, kad jis dirba Lrt.lt).

Ar čia taikomas tas pat principas, kaip valstybinėse ligoninėse dirbančių gydytojų darbas privačiose klinikose? Nes Lrt.lt moka tiek mažai, kad V. Laučius turi Delfyje uždarbiauti papildomai?

Bet gal medicina ne tas pats kas žurnalistika. Juk žurnalisto parduodama prekė, už kurią jis gauna algą, yra jo mintys, jo parengtos medžiagos. Ar Lrt.lt vyr. redaktorius tų minčių, kurias parduoda Delfiui nesugalvoja savo darbo Lrt.lt metu ir tik grįžus namo žiūrint „Panoramą“ jos kyla ir tuomet skubiai namuose prie asmeninio kompiuterio prisėdus jos užrašomos ir išsiunčiamos į Delfį?

Gal ir lrytas.lt vyr. redaktorius Liudas Dapkus turėtų rašyti į Delfi.lt, o Monika Garbačiauskaitė Budrienė iš Delfi siųsti savo komentarus į 15min.lt, jei jau tokia graži mūsų naujienų portalų draugystė?

Ar draugauja tik V. Laučius su M. Garbčiauskaite Budriene? O pastaroji, beje, į Lrt.lt irgi kažkodėl nerašo, o savo komentarus publikuoja savo portale, o ne visuomeniniame.

Apskritai naujienų perpublikavimas iš vieno šaltinio kitame man atrodo bjauri vaikiška Lietuvos žiniasklaidos liga, nuo kurios jau pats laikas pasveikti. Taip ir skaitytojams geriau ir autoriams, nes jiems gi niekas dvigubo honoraro nemoka už dviejuose portaluose pasirodžiusią jų medžiagą. O ir skaitytojai apgaudinėjami, kai to paties minėto Lrt.lt medžiagas randa Delfi.lt.

„Panorama“ nerodo reportažų paimtų iš LNK žinių, o TV3 nerodo LNK žurnalistų parengtų medžiagų. Kodėl tokia kvailystė visgi laikoma norma naujienų portaluose? O kvailystės viršūnė, kai vieno naujienų portalo vyr. redaktorius dirba kitam naujienų portalui. Laisvu nuo darbo laiku, turbūt.

Papildymas (18/08/2015)

Andrius Užkalnis sudirbo mane Facebooke, pateikdamas bent kelis pavyzdžius iš JK žiniasklaidos, kai žinomi žurnalistai dirba vienur, bet dar rašo ir kitur. Pvz. Edward Lucas būdamas The Economist vienu iš redaktorių rašydavo komentarus į The Daily Mail. Tai su kritika sutinku (dėl nežinojimo ir nepasitikrinimo). Bet dėl to man tai apie ką parašiau, mažiau keista ir nepriimtina neatrodo. Vistiek man čia kaip IKI direktorius retkarčiais pavadovautų Maximai, kai vieno portalo vyr. red. rašinėja į kitą.

Kraupiai trumpa mūsų atmintis

Man labai keista, kad Lietuvoje dažnas taip priešiškai nusiteikęs prieš pabėgėlius. Keista, nes kas jau kas, bet mūsų tauta dar pati tebejaučia randus paliktus karo. Karo, kuris, žinoma, privertė ne vieną lietuvį bėgti iš savo šalies vežime pasikinkius arklį. Juk tie, kurie tuomet bėgo irgi gelbėjo savo gyvybes, nes grėsė pavojus būti nužudytiems, įkalintiems, išsiųstiems į Sibirą. Juk tuomet ir jie, mūsų tautiečiai, spėjo susigriebt tik vieną kitą šeimos fotografiją, glėbiuose verkė jų vaikai, o patys netikėjo, kad bėga ilgam. Argi būtumėt jiems linkėję, kad Vokietija, o paskui Amerika, Kanada, Venesuela ar Australija būtų pasakiusios, kad vietos jiems nėra ir liepusios grįžti į sovietų nasrus? Man keista, kad mūsų atmintis tokia trumpa, juk visa tai vyko tik prieš kelis dešimtmečius, vyko mūsų senelių laikais.  Kaip galime taip šaltakraujiškai atstumti sirus ir kitus karo bėglius gelbėjančius savo ir savo vaikų gyvybes sapaliodami kažką apie vargšus pensininkus ir neturtingą mūsų šalį bei svetimą jų kultūrą.

Žinau, dažnai karo pabėgėliai sumaišomi į vieną puodą su nelegaliais migrantais, ieškančiais geresnio gyvenimo. Bet net ir ant tų negalime būti pikti, negalime jų labai smerkti, nes dar naujesnė mūsų pačių šalies istorija pamena kaip prieš tampant Europos Sąjungos nariais tūkstančiai lietuvių nelegaliai veržėsi į Vakarus, net labiausiai į tą pačią dabar migrantų taip trokštamą Jungtinę Karalystę. Net per tą patį Lamanšo tunelį ne vienas lietuvis ten prasmuko. Bet mums tai galima buvo, nes mes kaip ir priklausėme ten mat, o jiems – ne.

Ir visgi liūdniausia ir keisčiausia man dėl karo pabėgėlių ir jiems atgręžiamų nugarų. Ypač kai dabar ne vienoje draugų kompanijoje pašnekama apie Rusijos grėsmę ir neduok die, tikrai tuo netikiu, mums patiems vėl tektų bėgti.

Apie tai kaip mamą pratinu prie homoseksualų

Berlyno buvęs (tada dar esamas) meras Klaus Wowerait (gėjus),
 kurį pastebėjau Lesbiečių ir gėjų festivalyje 2013 m.

Turiu tokias dvi drauges. Jos susituokusios, iš Izraelio ir dar vegetarės. Puikus komplektukas kai kuriems lietuviams paerzinti. Bet man praverčia mamą edukuoti. Kai tik jos pasikviečia vakarienės (viena jų puikiai gamina), būtinai paskui mamai pasakoju, kad štai buvau pas savo bičiules lesbietes, žydukes ir valgiau labai skanią vegetarišką vakarienę. Aišku, kai pas heteroseksualią porą apsilankau vakarienės, nepabrėžiu mamai, kad va lankiausi pas tą heteroseksualią vokiečių porą ir valgiau mėsą.  

Tiesiog primygtinai vis akcentuodama, kad merginos pora, noriu mamai įskiepyti supratimą, kad tai visiškai normalu, kad jei jos dukra bendrauja su tokiais žmonėmis, laiko juos savo draugais, kviečiasi į svečius ir pati lankosi ir valgo jų paruoštas vakarienes, vadinasi viskas gerai, tokie žmonės yra visiškai normalūs, tokie pat kaip visi, homoseksualumas nėra užkrečiamas ir pan. Žodžiu, nieko tokio nenutinka apie ką mitai sklando mano nedidelio gimtojo miesto gatvėse, namuose ir įstaigose.