Kai svajonės virsta realybe (publikuota savaitraštyje Tiesa 2010 m. spalį)

Tarp Bradfordo universiteto absolventų - ir mano brolis

Pamenu prieš kokius penkiolika metų būdama paauglė mėgdavau skaityti „Panelės“ žurnalo vyriausios redaktorės Jurgos Baltrukonytės redakcinius straipsniukas. Ji taip visad jaukiai ir teisingai sudėliodavo žodžius ir pataikydavo į mano paauglišką galvelę. Tuomet atrodydavo, kad Jurgos mintys suguldytos labai lengvai, vienu įkvėpimu surašytos. Dabar suprantu, kad greičiausiai klydau. Tai kas labai lengvai skaitosi, dažnai nebūna lengvai parašyta. Kaip sako teatro aktoriai – suvaidinti komediją, iš kurios visi juoktųsi, dažnai yra sunkiau nei sugraudinti žiūrovus. Nors nebūtinai. Dar kartais būna taip, kad rašosi lengvai, bet būna išnešiota ir išjausta bei išgalvota ilgai. O nutinka ir taip, kad sėdi ir rašai pernelyg nesukdamas galvos ir pavyksta puikiai.

Tuomet kai skaičiau tuos Jurgos rašymus „Panelėje“ net neįtariau, kad ji jau seniai išaugusi iš panelių amžiaus, nors ir dabar būtų sunku nuspėti, kad žurnalą paauglėms redaguoja moteris turinti sūnų tinkantį toms jaunoms panelėms į kavalierius.

Tada dar daug ko neįtariau. Gal net ir to, kad praėjus kažkiek laiko pati bandysiu rašyti kreipimąsi į skaitytojus. Arba, kad studijos užsienyje atrodys toks pat normalus dalykas kaip ir kelionė aplankyti draugės Londone. Nes tada vienas berniukas iš mūsų mokyklos buvo išvykęs pasimokyti į mokyklą Danijoje ir tai atrodė kaip didžiausias stebuklas. Turbūt apie tai net mūsų miesto laikraščiai rašė.

Prieš kokius šešerius metus nukulniavau į Britų tarybą Vilniuje, norėjau parengti interviu apie galimybę studijuoti Jungtinėje Karalystėje. Net tada tai vis dar buvo retenybė. Pasikalbėjome, parašiau ir papasakojau broliui, tuomet vienuoliktokui. Dar tarstelėjau: Pabandyk ir tu. Po metų jis toks  dar visai viščiukas, nė karto neskridęs lėktuvu ir apskritai toliausiai buvęs turbūt Latvijoje vienas pats išskrido į Jungtinę Karalystę studijuoti Bradfordo universitete. Po trijų metų visa šeima skridome sveikinti jo bakalauro diplomo gavimo proga. Dabar jis jau studijuoja Danijoje, bus rinkodaros magistrantas. O šiam semestrui pagal mainų programą išvyko pasimokyti į Indiją. Pasakodama šitai tik noriu pasakyti, kad tai kas dar visai neseniai atrodė sunkiai pasiekiama svajonė, tik kažkas tokio kas nutinka vaikams iš turtingų šeimų arba tiems, kurie yra begalo talentingi, dabar yra įmanoma daugeliui, jei ir ne visiems.

Ir nors neseniai teko dalyvauti radijo laidoje, kur Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių reikalų departamento vadovas Arvydas Daunoravičius sakė, kad suskaičiuoti ir surašyti kiek užsienyje mokosi mūsų šalies studentų nėra įmanoma, pati iš savo patirties per savo mažąjį broliuką (nedovanos jis man, kad taip saldžiai pavadinau) žinau, kad tų mūsiškių užsienio universitetuose yra daug ir vis daugėja. Pamenu, kai pirmais brolio studijų metais lankiausi Bradforde lietuvaičių ten mokėsi vos keletas, o vėliau kasmet jų skaičius augo geometrinės progresijos principu. O štai Danijoje pati mačiau lietuviškai jau kalbantį estą, nes jis gyvena bendrabučio korpuse, kur vien lietuviai. Aarhuse, antrame pagal dydį Danijos mieste, lietuvių studentų, ko gero, tikrai koks šimtas. Ir jei pavyksta suskaičiuoti beigi surašyti studentus Lietuvos aukštosiose mokyklose, turėtų būti galimybė tai padaryti ir svetur (bent jau ES šalyse). Nes pačios aukštosios mokyklos tokius sąrašus veda ir savo studentus susiskaičiuoja bei surūšiuoja. Ir būtų gerai, kad ryšiai su tais studentais nenutrūktų, net jei ateityje jie ir neketintų grįžti į Tėvynę. Apie to naudą tiek Lietuvai, tiek patiems žmonėms šįkart nerašysiu, bet, manau, skaitytojai mūsų nuovokūs ir patys tą supranta.

Ir, tiesa, nesu iš tų, kurie Lietuvos jaunuolių išvykimą studijuoti svetur laiko didžiausia jų pačių ir mūsų šalies tragedija. Manau, kad gyvename gražiame pasaulyje ir jo suteikiamos galimybės turi būti pasiekiamos ir mūsų tautos atstovams. Žuvys ieško kur giliau, o žmonės – kur geriau. Tegul mūsų jaunimas gauna galimybę gauti geriausią išsilavinimą ir nesvarbu kur. Gal kada nors ir Lietuvoje.

Publikuota 2010 m. spalio 6 d. savaitraštyje Tiesa.

Vienybė težydi! (publikuota 2010 m. rugsėjį)

Ray Vyšniausko nuotr.

Naujienų portale Tiesa.com jau sneokai nebedirbu, bet ištraukiau šį tekstą publikuotą beveik prieš metus artėjančio Eurobasket2011 proga. Gal praėjusių metų pasaulio čempionato bronza ir vienybė duos paspirtį šių metų pergalėms.

  

Aš myliu krepšinį. Ir turbūt devyni iš dešimties skaitančių šias eilutes irgi šią sporto šaką, lietuviams labiau religiją, myli. Ir daugelis lietuvių gerai išmano krepšinio taisykles, pažįsta žaidėjus, komandas ir nepadarytų gėdos net pokalbyje su kokiu nors rimtu krepšinio specialistu iš užatlantės. Ir mūsų krepšinio sirgalius visi giria, visokie užsieniniai laikraščiai apie juos rašo, sako tokie ryškūs, spalvingi, pasiruošę ir draugiški bei linksmi į Turkijoje vykusį Pasaulio vyrų krepšinio čempionatą buvo atgužėję. Ir mes tuo džiaugiamės, dalinamės savo facebookuose ir twitteriuose nuorodomis ir filmukais apie mūsų krepšininkus ir apie mūsų krepšinio sirgalius. Ir dvi savaites Lietuvoje ir tarp svetur gyvenančių tautiečių galėjai justi tą tikrą, nesumeluotą patriotiškumo jausmą, augantį su kiekviena mūsų komandos pergale Turkijoje. Tokį, kokiu, turbūt negali pasigirti nei amerikiečiai, nei kitos šalys, kurių komandos kovėsi šiame čempionate. Nes lietuviai moka būti patriotais, moka susivienyti, kai to reikia, nors kasdienybėje ir džiūgauja dėl degančio kaimyno namo. Lietuviai moka skanduoti savo šalies vardą, moka stoti ginti savo laisvės prieš tankus plikomis rankomis, kaip savo amerikiečiams mokiniams pasakoja mūsų šio numerio interviu herojė Giedrė.

Ir tos vienybės dvasios pastaruoju metu Lietuvoje, o ir svetur, kur esama lietuvių bent kiek daugiau, labai trūko. Pasidalinome į išvykusius ir likusius, į tuos, kurie už Kedį bei tuos, kurie prieš, į tuos, kurie už Kubilių ir tuos, kurie prieš jį ir jo Vyriausybę, į tuos, kuriems patinka vamzdžiu praminta skulptūra prie Neries Vilniuje ir į tuos, kurie, jei tik galėtų, jau šiandien šoktų į buldozerį ir ją nuverstų. O kai dar visus mažiau ar daugiau prislėgė ekonominiai sunkumai, tai jau visai nebematėme šviesos tunelio gale. Net ir viltį teikę „Inculto“ vyrukai „Eurovizijoje“ aukštumų nepasiekė ir dangaus virš Tėvynės neprašviesino.

Tačiau visai vilčių prieš čempionatą neteikę mūsų krepšininkai ėmė ir atnešė mums tą taip reikalingą spindulėlį, nušvietusį visą šalį ir pasiekusį net tuos, kurie taip toli nuo jos, bet su lietuviška liepsnele širdy.

Ir patys jaunieji (vyriausias ten Artūras Javtokas, kapitonas, kuriam gi tik  30 metų) nustebo sekmadienio vakarą nusileidę Lietuvoje ir minios sutikti Vilniaus Rotušės aikštėje. Nustebo, išgirdę skanduojant savo vardus, „ačiū ačiū“ ir „Lietuva Lietuva“. Ir stebėjosi antradienį kostiumuoti važinėdami iš Prezidentūros į Vyriausybę, o iš ten į Seimą, kur jiems rankas norėjo spausti visi ir vadino vienybės pavyzdžiu. O krepšininkai tik trūkčiojo pečiais ir sakė, kad jaučiasi, kaip aukso medalius gavę ir, kad Vyriausybės skirtų premijų dydis niekaip nebūtų pakeitęs jų noro žaisti nacionalinėje komandoje, nes ne pinigai kaunantis už savo šalį svarbiausia. 

O retai besišypsantis vyriausiais mūsų rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra su ašaromis akyse iškart po bronzinės pergalės prieš serbus pasakė aukso (taip taip) vertus žodžius „jei tai ką padarė vyrai padėjo suvienyti mūsų tautą, tuos tris milijonus bent porai savaičių, tai yra didžiausias pasiekimas. Ir, jeigu mes galėtume pasinaudoti tuo duotu impulsu, pasinaudoti tų vyrų dvasia ir kitose gyvenimo srityse, mūsų šalis eitų į priekį.“ O jau kiek atsigavęs nuo jaudulio lankydamasis Seime parlamentarams ir, beje, pats sau, palinkėjo būti tokiais, kaip jo vadovaujama komanda. Teisingai prezidentės Dalios Grybauskaitės apibūdintai – jaunai ir nesugadintai, kupinai noro garsinti valstybę ir už ją kovoti.

Įdomu, kad prieš pradėdama rašyti šį tekstą su jumis, mielieji skaitytojai, ketinau dalintis mintimis apie incidentus vykusius Londono „Sports Cafe“ lietuviams susirinkus stebėti Lietuvos rungtynių su JAV. Tačiau pirštai patys bėgiojo po kompiuterio klaviatūrą taip kaip jiems norėjosi ir nugalėjo žiniasklaidos taisyklę, kad tik bloga žinia žurnalistams yra gera žinia. Tokių malonių vienybės ir patriotiškumo jausmų tegul neužgožia niekas. O kam visgi įdomu sužinoti daugiau apie tas kvailystes, kurias krėtė tautiečiai tą vienintelį vakarą, kai rinktinė pralaimėjo, užsukite į mūsų portalą www.tiesa.com. Ten visko telpa daugiau nei į laikraščio puslapius.

Su pergale, su auksu mums spindinčia bronza!

Publikuota 2010 m. rugsėjo 17 d. portale Tiesa.com.

My places in Vilnius

Vilnius from Užupis gimnasium hill

Sometimes I work with colleagues from abroad, they just need some local help here. And all of them always say – we did not imagine that Vilnius is such a pretty city. Why am I talking about their opinion, not about regular tourists who come here – because they are coming here prepared, they already chose to come to Vilnius and they expect to see what they see. And journalists (in my case, but it could be business people etc. in other cases) come here for work – to do reportage about gun smuggling, emigration, The Schengen Area etc. and don’t expect anything from our city. And usually they are surprised in a very positive way.

I wasn’t born in Vilnius and I don’t call myself a true Vilnius resident, I live here just for one decade. But I love this city, especially its old town. And I always like to visit different cities or countries with guidance of people who live there, as that means that I get a chance to see the place from a bit different angle than a regular tourist. Also usually people are happy when I show around here in Vilnius, so I thought that for somebody it might be interesting to read about my places in Vilnius, to see it from my perspective. Maybe it will not be exactly the same like in all those guide books and will have some personal flavour as well.

Cozy (Dominikonų str. 10) You can come here with your big dog. Their food is good. I love Cozy’s staff (maybe because most of them recognise me). They have free Wi-fi and you can send free postcards all over the world to your friends from here. It’s not pricy, but it’s not very cheap, so I am guessing that because of this not so many students tend to sit with one drink here for ages.

Hill behind Užupis gymnasium (behind Krivių str. 10) This might be a bit more tricky to find as there is no exact address or signboard. But I like this place because of the panoramic view. Some could say that there is a nice panorama from much better known Gediminas castle hill, but I like Užupis gymnasium hill better, as it is less known and spoiled (even if I hate the rubbish that some people like to leave after visiting the hill).

Užupis cafe (Užupio str. 2) I like it during the summer season the most as it has a nice terrace built on a river Vilnelė. During the weekends you can observe lots of wedding crowds coming here, as the cafe is just next to the bridge and one of Lithuanian wedding traditions – groom has to carry his bride over the bridge (some say that it’s not a real Lithuanian tradition, but nobody bothers to think about it and just follows it). So it’s funny as you can discus bride’s dress, groom’s suit, bridesmaids etc. And this place sells one of the best apple cakes in the town! They call it stebuklingas obuolių pyragas (miraculous apple cake) and surprisingly it’s not one of those hot cakes, it’s cold, but delicious.

Piano man bar (Islandijos str. 1) I know one of the owners! CorruptionJ. It’s lively, easy, cool, staff is friendly and good with customers. They have their own ways of doing things, for example to send everybody home in the morning they play funny song about little cat.

InVino (Aušros Vartų str. 7) Now Vilnius is full (overfull to be precise) of wineries, but this one was the first one or one of the first ones. From this era of them started in our city. But somehow InVino manages to stay natural, popular and different from others. They sell vine for the soul and for the heart.

Cafe de Paris (Didžioji str. 1) Next to the French embassy and could be called unofficial embassy of France. As those few French people who live in Vilnius like to come by. Sometimes some crazy DJs playing, sometimes not. Sometimes they serve one kind of dishes, sometimes others. But they always serve one of the best cafe lattes in Vilnius and surround all their guests with some free spirit.

Jalta (Vykinto str. 17A) A bit further from the old town, but I guess worth visiting anyway. It’s located in Žvėrynas (Menagerie), part of Vilnius which according to the legend got its name from the times when dukes of Lithuania used to go hunting to this area. Jalta is established in an old wooden house (Žvėrynas is famous for its wooden architecture!) and has very informal atmosphere and interior. Jalta is also famous for its healthy „green“ food.

Vingis Park I love it because it’s a huge park in the middle of the city and reminds me of a forest more than a park.

California bar (Subačiaus str. 2) It’s a bar in a hotel. With fans and nice pictures on the walls, usually not irritating music and the food which is made in front of your eyes.

Pasaka Cinema (Šv. Ignoto str. 4/3) Has its spirit and shows movies different from mainstream cinemas.

Steps of Town Hall (Didžioji str. 31) I like to sit there and observe people, shoot them with my long lens in the sun of a nice evening. 

Literatų str.

KGB museum/The Museum of Genocide Victims (Aukų str. 2A) I have to be honest about this one. I have never been there. But I really must go, because I heard so many good words about it from my foreign friends who went there.

Literatų str. My friend Milda lives there! But this is not a reason to visit it (at least not for you), the reason is much more simple – it’s a pretty street and it became even more gorgeous after decorating its walls with all sorts of small plates (something like ex-libris for books) for different Lithuanian writers.

Stiklių str. No other reason – it’s just a pretty narrow street in the old town.

Tea pot, Bernardinų str.

Bernardinų str. Has those nice colourful tea pots on the wall and one little cosy yard. And I went for my studies there!

Cathedral sq. I like it for similar reason like Town Hall’s steps – observing reasons. Also Vilnius cathedral is a magnificent building.

Cathedral in a middle of the cold Lithuanian winter

Also worth visiting

Gedimino castle Iconic. It’s not a castle, but everybody calls it a castle. It’s just what is left from it – a tower. It’s a museum inside, but I like it because of the view.

Pilies str. Main tourists’ street in Vilnius, with loads of cafes, restaurants and souvenir shops.

Gedimino ave. Supposed to be the main artery of Vilnius, but time after time somebody starts complaining that there’s something wrong about this avenue, that it should be more vibrant, but mainly the only suggestions to bring some more life in this street is close or open it for cars (depends what situation is at that time).

  

St. Anne's church

St. Anne’s church (Maironio str. 8) French imperator Napoleon wanted to take it on his palm and bring with himself to France. The church is small gorgeous example of Gothic architecture. Inside it looks a bit like a countryside church to me.

Užupis constitution (Paupio str.) A few years ago the district of Užupis declared itself to be an independent republic. A President and bishop were appointed, four flags were designed (one for each season), and a suitable constitution was created. The 41 rights which form the constitution are engraved on mirrors, attached to a wall on Paupio Street. Take a look at it here.