Praėjusį savaitgalį buvau pusseserės gimtadienyje. Pirmas kiek neįprastas dalykas – šventimas prasidėjo ketvirtą valandą dienos. Ir visai ne todėl, kad visi baisiai nekantravo išlenkt po bokalą kitą alaus ar taurę vyno. Todėl, kad visi svečiai (išskyrus mane) turėjo vaikų. Anksčiau pradėsi, anksčiau baigsi.
Mano pusseserės draugės panašios į ją – tuo, kad visos turi vaikų, kas po vieną, kas po du. Ir tie vaikučiai panašaus amžiaus, kaip ir mano pusseserės sūnus.
Ir prasidėjo. O ką taviškis valgo? O troškintas daržoves? O kaip dėl pieno produktų? O gazuotų gėrimų duodate? O nuo ko beria? Kas sukelia alergiją? Kaip dėl dantukų? O jau skaito? O pilvukas? Kaip dėl kompiuterio? Uniformos bus? Aš labai už uniformas! Kiek už klasės remontą sakei? Ne nu jo, ten tikrai žaislų pasirinkimas labai suprastėjo...
Ir t.t. ir pan. Koks 90% visų baliaus pokalbių buvo apie vaikus. Tikrai. Betrūko, kad aptartų mažylių triedaliukų spalvą.
O juk jos jaunos moterys, visoms apie trisdešimt. Visos kartu penkerius metus mokėsi universitete. Dieve brangus, gi tiek daug apie ką galėtų kalbėtis – apie darbą, studijų laikus, madas, kiną, teatrą, kosmetiką, politikos ir ekonomikos naujienas, bendrus pažįstamus ir pažįstamas, ypač pastarąsias. Kai aš susitinku su draugėmis apkalbu ir bernus, ir giminaičius, ir teatro naujienas, ir kaip sekasi darbe, ir apie naujus receptus, parduotuves, ir apie sportą pakalbu. Būtinai papletkiname ir apie bendrus pažįstamus. Jei susitinku su klasioke – apie gimtąjį miestą ir klasiokus. Jei su kursiokėm – apie studijų laikus, su Vika dar būtinai prisimenam Ameriką, kur kartu praleidom keturis mėnesius. Kitaip sakant, kalbame apie savo gyvenimus.
Ir aš visai suprantu, kad vaikai yra žiauriai svarbi gyvenimo dalis. Bet po šimts, kai viena pusseserės draugė, tokia lietuvių kalbos mokytoja, rimčiausiu balsu ir tokiu pamokančiu tonu su taure rankoj ir aplink stovint mišrainių bliūdams pareiškia: Visgi reikia suprati, kad gimus vaikams nebegyveni sau, o tik jiems! Man norisi žlegtelt veidu į vieną iš tų mišrainių.
O dar rodė futbolą. Žaidė Lietuvos rinktinė prieš rumunus. Ir žmonos pareiškė savo vyrams, kad gana. Jie sau sėdi tokie atsipalaidavę, šeštadienis, futbolas, alaus butelis rankoj. O jos ima: tai kiek čia tas futbolas trunka? Aš: 90 min. plius kažkiek pridėto laiko. Jos: Nesąmonė. Gauja vyrų kamuolį gainiojais ir dar tiek laiko. Ričardai, mes čia tiek tikrai nebūsime.
Ir t.t. ir pan. Futbolo pabaigos jiems nebuvo lemta sulaukti.
Ir kažkaip galvoju, negi taip sunku leisti savo žmogui gyventi. Leisti baigti žiūrėti varžybas, kurios kol grįši namo jau bus pasibaigusios.
O mano flatmate (sorry, bet žodis bučiokė visai neskamba) pasakojo kaip jos bendradarbės nuolat kalba tik apie savo vyrus. Ji sako žinanti kuris ką mėgsta valgyti, kuris tvarko namus, kuris ne, kuris į parduotuvę eina apsipirkti pagal žmonos surašytą sąrašėlį, o kuris improvizuoja ir niekad nepataiko.
Ir vėl susimąstau. Ar įsivaizduojate vyrus darbe nuolat kalbančius apie savo vaikus ar žmonas/gyvenimo drauges? O manoji tai žiūri tokį serialą. O manoji tai geria kavą su pienu. O manoji indus plauna su „Fairy“. O manoji...
Jie to nedaro. Jie kalba apie savo reikalus. Savo sportą, savo mašinas, savo knygas, savo kompiuterius, savo filmus, savo prisiminimus, savo anekdotus, savo bendrus pažįstamus, savo telefonus. Jie net ir susituokę ar apsigyvenę su moterimis nepradeda gyventi jų gyvenimo, o pasilieka sau savąjį. Kaip pajuokavo mano bičiulis, kartais net nustembi, kad kažkuris vyras pasirodo jau dešimt metų susituokęs:). Tiesa, ir vyrai kartais kalba apie savo moteris. Bet tik kartais, o ne 90% visų savo pašnekesių laiko.
Ir aš va galvoju. Kaip tokiom perekšlėm netapti. Ir kodėl jomis tampama. Žinoma, mums, moterims, įgimtas tas globojimo jausmas. Aš ir pati vis primenu broliui svarbias datas, na, kad pasveikintų tėtį su Tėvo diena ar tėvus su jų vedybų metinėmis. Tai, gal kai jau turi vyrą ar vaiką tas globojimo noras taip užkyla į padebesius, kad nebegali valdytis ir net užmiršti gyventi savo gyvenimą. Gaila.
Mano pusseserės draugės panašios į ją – tuo, kad visos turi vaikų, kas po vieną, kas po du. Ir tie vaikučiai panašaus amžiaus, kaip ir mano pusseserės sūnus.
Ir prasidėjo. O ką taviškis valgo? O troškintas daržoves? O kaip dėl pieno produktų? O gazuotų gėrimų duodate? O nuo ko beria? Kas sukelia alergiją? Kaip dėl dantukų? O jau skaito? O pilvukas? Kaip dėl kompiuterio? Uniformos bus? Aš labai už uniformas! Kiek už klasės remontą sakei? Ne nu jo, ten tikrai žaislų pasirinkimas labai suprastėjo...
Ir t.t. ir pan. Koks 90% visų baliaus pokalbių buvo apie vaikus. Tikrai. Betrūko, kad aptartų mažylių triedaliukų spalvą.
O juk jos jaunos moterys, visoms apie trisdešimt. Visos kartu penkerius metus mokėsi universitete. Dieve brangus, gi tiek daug apie ką galėtų kalbėtis – apie darbą, studijų laikus, madas, kiną, teatrą, kosmetiką, politikos ir ekonomikos naujienas, bendrus pažįstamus ir pažįstamas, ypač pastarąsias. Kai aš susitinku su draugėmis apkalbu ir bernus, ir giminaičius, ir teatro naujienas, ir kaip sekasi darbe, ir apie naujus receptus, parduotuves, ir apie sportą pakalbu. Būtinai papletkiname ir apie bendrus pažįstamus. Jei susitinku su klasioke – apie gimtąjį miestą ir klasiokus. Jei su kursiokėm – apie studijų laikus, su Vika dar būtinai prisimenam Ameriką, kur kartu praleidom keturis mėnesius. Kitaip sakant, kalbame apie savo gyvenimus.
Ir aš visai suprantu, kad vaikai yra žiauriai svarbi gyvenimo dalis. Bet po šimts, kai viena pusseserės draugė, tokia lietuvių kalbos mokytoja, rimčiausiu balsu ir tokiu pamokančiu tonu su taure rankoj ir aplink stovint mišrainių bliūdams pareiškia: Visgi reikia suprati, kad gimus vaikams nebegyveni sau, o tik jiems! Man norisi žlegtelt veidu į vieną iš tų mišrainių.
O dar rodė futbolą. Žaidė Lietuvos rinktinė prieš rumunus. Ir žmonos pareiškė savo vyrams, kad gana. Jie sau sėdi tokie atsipalaidavę, šeštadienis, futbolas, alaus butelis rankoj. O jos ima: tai kiek čia tas futbolas trunka? Aš: 90 min. plius kažkiek pridėto laiko. Jos: Nesąmonė. Gauja vyrų kamuolį gainiojais ir dar tiek laiko. Ričardai, mes čia tiek tikrai nebūsime.
Ir t.t. ir pan. Futbolo pabaigos jiems nebuvo lemta sulaukti.
Ir kažkaip galvoju, negi taip sunku leisti savo žmogui gyventi. Leisti baigti žiūrėti varžybas, kurios kol grįši namo jau bus pasibaigusios.
O mano flatmate (sorry, bet žodis bučiokė visai neskamba) pasakojo kaip jos bendradarbės nuolat kalba tik apie savo vyrus. Ji sako žinanti kuris ką mėgsta valgyti, kuris tvarko namus, kuris ne, kuris į parduotuvę eina apsipirkti pagal žmonos surašytą sąrašėlį, o kuris improvizuoja ir niekad nepataiko.
Ir vėl susimąstau. Ar įsivaizduojate vyrus darbe nuolat kalbančius apie savo vaikus ar žmonas/gyvenimo drauges? O manoji tai žiūri tokį serialą. O manoji tai geria kavą su pienu. O manoji indus plauna su „Fairy“. O manoji...
Jie to nedaro. Jie kalba apie savo reikalus. Savo sportą, savo mašinas, savo knygas, savo kompiuterius, savo filmus, savo prisiminimus, savo anekdotus, savo bendrus pažįstamus, savo telefonus. Jie net ir susituokę ar apsigyvenę su moterimis nepradeda gyventi jų gyvenimo, o pasilieka sau savąjį. Kaip pajuokavo mano bičiulis, kartais net nustembi, kad kažkuris vyras pasirodo jau dešimt metų susituokęs:). Tiesa, ir vyrai kartais kalba apie savo moteris. Bet tik kartais, o ne 90% visų savo pašnekesių laiko.
Ir aš va galvoju. Kaip tokiom perekšlėm netapti. Ir kodėl jomis tampama. Žinoma, mums, moterims, įgimtas tas globojimo jausmas. Aš ir pati vis primenu broliui svarbias datas, na, kad pasveikintų tėtį su Tėvo diena ar tėvus su jų vedybų metinėmis. Tai, gal kai jau turi vyrą ar vaiką tas globojimo noras taip užkyla į padebesius, kad nebegali valdytis ir net užmiršti gyventi savo gyvenimą. Gaila.
