 |
| Gal pasimatymas? |
Kadangi aprašyti
tik vieną iš dalykų būtų trumpoka, dovanokite, suplaksiu į vieną įrašą kelis
skirtingus.
Mokymosi malonumas
Mokausi naujos
kalbos. Ir man tai patinka. Šįvakar žingsniuodama aplytu Berlyno grindiniu tai
suvokiau. Supratau, kad jaučiu malonumą. Nors puikiai atsimenu, kad vos
pradėjusi draugėms rašiau laiškus, kaip sunku ir baisu, bet štai šiandien apčiuopiau
džiaugsmą, kažkokį sunkiai paaiškinamą malonumą, kurio net nepamenu kada nors
jautusi. Nesvarbu, kad sunku, kad kartais nesuprantu, kad darau klaidų, kad
tingiu eiti į pamokas, vis tiek kažkodėl jaučiu malonumą mokydamasi vokiečių
kalbos ir net namų darbai nėra baisinė prievolė. Net susimąsčiau, kaip dar
geriau turėčiau jaustis, jei imčiausi mokytis man patinkančios italų arba irgi
visai maloniai skambančios ispanų kalbos. Keista tik, kad šitokio pobūdžio
malonumo neteko (bent jau neprisimenu) jausti niekad anksčiau. Gal tam reikia
sulaukti tam tikros brandos? Kai mokymasis tampa sąmoningu pasirinkimu.
Didelis miestas (kaimietės pramatymai, понимать)
Kuo didelis miestas
yra gerai? Man patinka, kad dideliame mieste galima išbandyti daug skonių – įvairiausių
kraštų virtuvių restoranai (didesniame mieste didesnė galimybė atrasti
autentiškesnius) bei imigrantų parduotuvės, kur priklausomai nuo atstovaujamo krašto
rasi ir dar neragautų sūrių, ir gausybę alyvuogių, prieskonių rūšių, skirtingų
duonos atmainų, vaisių ir daržovių bei žolelių ir viso ko kito. Ko mažame
mieste, kad ir Vilniuje, gauti sunku arba dažnai tas pats kainuoja gerokai
brangiau, mat egzotika.
Dar dideliame mieste visad esi įvykiuose. Ir, aišku, jų tiek daug, kad ne tik dalyvauti, bet ir jų sekti nespėji. Tačiau tas jausmas, kad štai va vyksta Berlyno mados savaitė, Berlynalė, muzikos diena ar net pagaliau Europos čempionatas (ne tik todėl, kad tos šalies rinktinė žaidžia to neįmanoma nepastebėt, bet ir todėl, kad čia gyvena šimtai atvykėlių iš kitų, čempionate dalyvaujančių šalių, kurie aktyviai palaiko savo komandas) šildo ir svaigina.
Be to, dideliame mieste viskas didesnis. Eini gatve ir nepastebi, bet jei esi iš tų (kaip aš), kurie kartais mėgsta žvelgti ne tik žemyn, tiesiai ir į šonus, bet ir užversti galvą aukštyn, pastebi, kad pastatai dideliame mieste irgi aukštesni nei mūsų mažyčiame jaukiame Vilniuje.
Ir dar moteriškas (nors tikrai nebūtinai) džiaugsmas – čia tiek visko yra ką galima nusipirkti. Parduotuvių parduotuvių parduotuvėlių. Batai, rūbai, kosmetika, aksesuarai ir pagal skirtingus skonius, prioritetus ir kišenę. Bei galingi išpardavimai.
Nenurašyti
Šis aspektas gal
kiek susijęs su jau aptartu didelių miestų efektu. O gal tiesiog su
vakarietišku gyvenimo būdu. Bet ką norėjau pasakyti yra štai – Lietuvoje per
virsmo tarpsnį taip jau nutiko, kad dažnai vyresni (toli gražu ne seni) žmonės
kažkaip nuėjo į paraštes. Jau senokai, pamenu, teko dirbti su vienu amerikiečiu
žurnalistu Vilniuje. Talkinau jam renkant medžiagą keliems straipsniams. Ir
vakare užėjome į vieną tinklinį restoraną Gedimino pr.. Ir jis nusistebėjo, kad
prie staliukų sėdi beveik išimtinai tik jaunimas. Ir tikrai, Lietuvoje į barus,
restoranus (ypač ne sostinėje) kasdieniniais reikalais daugiausia eina tik
jaunimas. Pavyzdžiui mano tėvai į mano gimtųjų Mažeikių kokį kaboką išsirengia
dažniausiai tik kokios progos metu, na kartais ir šiaip, bet itin retai ir tai
turbūt kaimynai laiko kokiu prabangos ženklu, nes va žmona neruošė vakarienės,
bet nuėjo sau jiedu į šašlykinę ir ten suvalgė po porciją šašlykų ir išgėrė
alaus.
Be to, po nepriklausomybės atkūrimo ne vieno vyresnio žmogaus profesinis pasirengimas nebetiko rinkai, todėl darbo vietas, neretai vadovaujančias pozicijas užėmė vos universitetus baigę jauni žmonės. Nes tarkim kokių nors PR specialistų apskritai sovietmečiu, matyt, nebuvo. Aišku, nuo laisvės atgavimo jau prabėgo pora dešimtmečių ir tie jauni žmonės jau kiek subrendo, bet visgi sąlyginai pas mus viskas labai jauna.
O štai kitur ne. Pavyzdžiui, šiandien turėjau susitikimą vienoje kompanijoje ir laukdama jos viešųjų ryšių specialistės kažkodėl sau mintyse piešiau laibą aukštakulniais ginkluotą jauną moterį, tačiau atėjo kokių penkiasdešimties perlų karoliais ir languotais marškinukais vilkinti moteris. Tiesiog lietuviškos realijos mane buvo pripratinusios prie kitokių piarščikų – jaunos merginos ir moterys, retai vyresnės, bet tokios labai specifinės moterys ir visokie vyrai (vyrams lengviau net ir tą virsmą išgyventi).
Be to, Vokietijoje, o turbūt ypač Berlyne nenustebsi, jei šešiasdešimtmetis pasakys: Susipažink, čia mano mergina (kuri nėra amžiumi tinkanti jam į dukras). Kažkaip jie čia nesustoja gyventi ties 40. Jie turi pinigų, todėl vaikšto į restoranus, todėl vaikšto į geras parduotuves. Jiems nėra kažkoks beveik gėdingas reikalas būnant ne pirmos jaunystės turėti draugę ar draugą. Aišku, gal čia ir įprasčiau skirtis. Nors statistikos netikrinau. Gal kai skyrybos nėra tragedija, bet tiesiog gyvenimo nutikimas, daugiau ir tokių, kurie būdami, kad ir vyresni, bet poruojasi. Nors, Lietuvoje jau jei kokia dama išsiskyrė būdama nelabai jauna ir vėl susirado kokį naują kavalierių, tai būtinai skuba tuoktis, nes kažkaip aplinkiniai beigi giminaičiai visokias čia draugystes nelabai palankiai traktuoja: Nes panos ir kavalieriai tai čia jaunimui, o ne tavo amžiaus moteriai, nes kas čia per pasimatymai restorane, juk nebe tas amžius.
